Žiemos pabaigoje Operos ir baleto teatre teko pamatyti lietuviškų baletų triptiką: Antano Jasenkos „Pradžioje nebuvo nieko“, Anatolijaus Šenderovo „Franceska Mann“ ir Marijos Paškevičiūtės „Dienos, minutės“. Nesu baleto tyrinėtoja, tik mylėtoja, kuriai kartais norisi matytą reginį pakomentuoti vienu ar kitu aspektu. Prisiminti epizodus iš praeities, palyginti. Šįkart – šiek tiek apie Šenderovo baletus.
Su Anatolijumi Šenderovu buvom pažįstami daug metų. Pamenu, kaip jo žmona Agnė Gregorauskaitė ir aš laukėm pasirodant pirmojo Anatolijaus baleto „Mergaitė ir mirtis“ (1982). Premjera pakerėjo ir muzika, ir ypač jaudinančiu Vijolės Parutytės-Mergaitės šokiu su puikiu partneriu Jurijumi Smoriginu, atlikusiu Mirties vaidmenį. Vijolė gerokai skyrėsi nuo kitų šokėjų – buvo atvira, ekspresyvi, itin plastiška ir įtaigi, nebijojusi reikštis ir moderniame šokyje. Kur kas menkesnį įspūdį man paliko po poros dešimtmečių pasirodęs Šenderovo baletas „Dezdemona“ (2005). Nors Anatolijus yra sakęs, kad savo baletą „pamato“ daug anksčiau, nei pasirodo spektaklis, ir tvirtino, kad „sušokti galima viską“, man pasirodė, kad spektaklyje nebuvo pasiektas tragiškasis Šekspyro dramos sluoksnis; bet ne dėl choreografijos, ne dėl šokėjų (juk šoko pati Eglė Špokaitė su talentingais partneriais!), o dėl to, kad Dezdemonos personažas, išplėštas iš dramos konteksto, pats savaime nėra įdomus. Įdomūs yra Jagas, Otelas, netgi Kasijus, o Dezdemona – lyg ir „tarnybinis“ personažas. Tokių personažų, aplink kuriuos sukasi veiksmas, bet jie patys yra tarsi pasyvūs, būta klasikinėje dramoje – kad ir Margarita Goethės „Fauste“. Teatleidžia man didieji tragikai!
O paskutinis Šenderovo baletas, atsiradęs jam jau sunkiai sergant, – „Franceska Mann“ mūsų Operos ir baleto teatro scenoje man pasirodė nesėkmingas dar dėl kitų priežasčių. Man atrodo, čia kaltas libretas, o gal ir choreografės sumanymas. Šenderovo balete pasakojama ne apie Franceskos gyvenimą, ne apie ją pačią, o rodomas tragiškas finalas: Lenkiją užėmę vokiečiai persekioja žydus, suima įžymią baleto solistę Franceską Mann. Tačiau mes jos nespėjame pažinti, pamilti, todėl ir jos, vedamos į dujų kamerą, trumpo gyvenimo tragiškas finalas nesukrečia. Mes žinom ir matom, kad kartais holokausto tema kūrėjui kyla iš vidinio poreikio kalbėti apie įvykusią tragediją, o kartais yra tarsi pareigos padiktuota. Tai ir rezultatai skirtingi.
O kodėl tada mes, kupini atjautos, stebėjome jau istorinį tapusį iš Raseinių į Vilnių teisybės ieškoti keliaujančių žydų vežimą spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“? Kodėl jų likimas spaudė gerklę? Todėl, kad režisierius Rimas Tuminas su savo bendražygiais bei puikiais aktoriais su meile kalbėjo apie žmones, kurie jiems rūpi. O tada rūpi ir mums, žiūrovams. Apie tai jau daug rašyta...
Vėl prisiminkim Anatolijaus posakį: „Sušokti galima viską.“ Bet šiuokart choreografės Editos Stundytės nei sumanymas, nei pats šokis nebuvo įdomus. Choreografijos požiūriu nepalyginamai išradingesnis ir prasmingesnis atrodė Martyno Rimeikio modernus ir šiuolaikiškas spektaklis „Dienos, minutės“. Čia įspūdį sustiprina ir skaidrus, skambantis Marijaus Jacovskio scenovaizdis.
Teatrų programėlėse vis aptinku keistų dalykų. Pavyzdžiui, tai dienai skirtame lapelyje su atlikėjais surašyti visi, tik kažkodėl kompozitorių pavardžių čia nematyti. Argi taip jau pasikeitė laikai, kad baleto pavadinimas ir choreografo vardas svarbiau už kompozitoriaus? Nėra pavardžių nei po artistų fotografijomis, nei po kostiumų dailininkės Giedrės Brazytės įspūdingų kostiumų eskizais. Šių laikų dizaineriai „dėl grožio“ dažnai aukoja prasmę.
*
Vasario pabaigoje rytiečiai įžengė į Žiurkės metus pagal savo kalendorių. Mes jau taip pat priimam tokią tvarką. Taigi – Žiurkės metai. Pirmoji asociacija su Camus romanu „Maras“ ir šiurpiais įvykiais atokiame Alžyro miestelyje: ten žiurkės pranašavo marą! Ir būtent iš ten ateina žodžiai „epidemija“, „bakterija“, „karantinas“ ir net „karščiavimas“. Natūraliai kilo antroji asociacija su tobulai parašyta Puškino pjese „Puota maro metu“, kurioje žavi pasipriešinimas užgriuvusiai žudančiai bėdai, linksmybė ant bedugnės krašto ir tragiškas Vilties / Nevilties išgyvenimas.
Есть упоение в бою,
И бездны мрачной на краю,
И в разъяренном океане,
Средь грозных волн и бурной тьмы,
И в аравийском урагане,
И в дуновении чумы!
Lietuvoje paskelbtas karantinas daug ką pakeitė mūsų gyvenime ir įprastinėje aplinkoje. Laikas ėmė judėti daug lėčiau ir ramiau. Ne skubėti, ne bėgti, o sustoti ir susikaupti. Sąlygiškai ramiau, nes viduje kirba užspeistas nerimas. Kuo tą nerimą gesinti? Jeigu turi galimybę dirbti – dirbk. Kinta kontekstas – kinta mintys. Vieni dalykai tampa netikėtai aktualūs, kiti, anksčiau buvę svarbūs, – blanksta. Stebėk savo namus – kiek čia nereikalingo!! Pasikeitė net sapnai. Sapnuoji, kad lėtai eini bundančio miško takeliu. Toks paprastas gamtos ilgesio sapnas... Pokalbiai telefonu vienodėja, nes sumažėjo įspūdžių: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, „Ar pas jus irgi buvo kruša?“, „Ar matai praeivių gatvėje?“, „Ar girdėjai eilinę Verygos nesąmonę?“, „O ar dar galima išsiųsti laišką, siuntinį?“, „Jaučiu visokius koronos simptomus, tik temperatūros neturiu...“, „Skauda dantį, ypač naktimis...“, „Dantį?!“, „Ar žiūri Fellini penktadieniais?“, „Daktarų kaip gaila!“, „O kur galima paaukoti pinigų?“, „Girdėjai, kiek Landsbergis paaukojo?!“, „O aš tik du euru“ ir t. t., ir pan.
Džiaugiuosi, kad naudojuosi kompiuteriu ir turiu televizorių, kad yra radijas. Kitaip tariant – turiu kažkokį ryšį su pasauliu. Dėkinga esu gaivinantiems Šarūno Nako ir Mindaugo Urbaičio „Modus“ pokalbiams su muzika apie muziką. Puiki jų laida, skirta Krzysztofui Pendereckiui. Seku kultūros laidas. Tik teatro per TV žiūrėti nenoriu – labai jau deformuotas vaizdas.
Paradoksalus sutapimas: minimas Federico Fellini šimtmetis ir turime galimybę per televiziją pamatyti keletą meistro filmų. Nežinau, ar daug buvo pasaulyje žmonių, gebėjusių šitaip stebėti, jausti, užuosti, mylėti ir kūryboje aprėpti gyvenimą. Ir būtent šitą gyvenimo meilės fontaną likimas nuleido mums karantino metu. Aišku, televizoriaus ekranas – tai ne kino teatro ekranas... Kitas mastelis, kita erdvė. Tačiau dabar žiūrimi filmai „Kelias“, „Kabirijos naktys“, „Amarkordas“ ar „Orkestro repeticija“ atveria dar kitas Fellini kūrinių mintis, nei pagaudavom jaunystėje. Žmogus kelyje, žmogus lietuje ar prie savo namų vartų pasiklydęs rūke, ir ta nenusakomo grožio moteris raudonu paltu, einanti tarp didžiulių sniego pusnių! O po valandėlės TV žinios, kuriose pranešama, kiek šimtų žmonių mirė per parą Italijoje, toje gyvybe trykštančioje Fellini Italijoje! Bet ir vėl su juoda ašara ant skruosto šypsodamasi eina Kabirija gyventi iš naujo! Ir tas bebaimis linksmuolis, teisybės ieškotojas, vėl eina lynu virš visų žioplių galvų!
Gyvuokim!