2022.05.23 17:27
Iš bloknoto: dažnas režisierius šiandien galvoja, kad prie kėdės prirakintą žiūrovą galima laikyti 5 valandas
Šiaurės Atėnai
FOTO:
Nuo tos baisios vasario 24-osios, kai prasidėjo nuožmus karas Rusijai užpuolus Ukrainą, ranka nekyla rašyti: lyg nebėra minčių, lyg visa kita būtų nesvarbu, nereikšminga. Galvoji tik, ką gali padaryti, kur ir kuo padėti, kaip atsiliepti. Nepamatuojamo absurdo mechanizmas riaumoja, o gyvenimas, kad ir koks būtų, rieda toliau. Aprimus kovidui, veikia teatrai, sukasi kinas, vyksta menų festivaliai, tęsiasi mokymo procesas, nors nebeaišku, ką ir ko derėtų mokyti. Kuo užpildyti atsivėrusią gaudžiančią tuštumą, kaip atitolinti artyn sėlinančią depresiją? Pavaldi įpročiui, gal ir profesinei pareigai, kartkartėmis susiruošiu į teatrą, koncertą ar parodą vildamasi nors kiek atsipalaiduoti ar patirti kontakto su kūriniu malonumą. Bet panirti į kitą tikrovę dažniausiai nepavyksta, nes ta tikrovė neturi svorio, lyg būtų tuščiavidurė.