Iš bloknoto: jaudulys prieš parodą

Padrikų įspūdžių ruduo. Gaudai juos, kiek pajėgi, nes bijai, kad kovidas netrukus vėl praris visas galimybes. Klostosi tam tikra smulkių įvykių monotonija. Tai kaukė liko namuose, tai, žiūrėk, galimybių pasas kitame rankinuke. O čia va žmogus greta tavęs visai be kaukės. Kartais nuo tos monotonijos bėgi iš namų.

Dešimt paskutinių rugsėjo dienų Palangos „Dailėje“ pralėkė gan greitai. Pradžioj kaitri saulė ir šiaurinis vėjas neleido atsipalaiduoti. Paskui – didžiulė audra jūroje, kai atrodė – ir horizontas putoja ir kilojasi, o vėjas nešė smėlį net iki Meilės alėjos, dvi dienas smėlis girgždėjo dantyse, o tada viskas aprimo ir žmonės, dar apsivilkę šiltom striukėm, tįsojo pliaže ant smėlio kaip kokie ruoniai, mėgaudamiesi užplūdusia taikia šiluma. Kai kas ten ir miegojo, pasidėjęs galvą ant kuprinės. Pavieniai – maudėsi. Vaikai, išsikasę nemažas duobes, bergždžiai bandė susikurti savo jūrą. Kurorte tom dienom jokių ypatingų renginių, nors vieną dieną pakaitomis visu garsu kaukte kaukė kažkokios tautų šventės dalyviai netoli kurhauzo. Nuo sovietinių laikų liko: jeigu šventė, tai reikia kuo garsiau!