Nors Karaliaučius augo ir klestėjo, valdomas vokiečių, XVI a. apie 20 proc. jo gyventojų sudarė lietuviai. Esama žinių, kad strateginę citadelę – pilį, iškilusią 1255 m. Čekijos karaliaus Otokaro II garbei, – statė lietuvių, žemaičių, prūsų ir čekų baudžiauninkai. „Dykinėtojams buvo įvesta gera tvarka – kas trys mėnesiai per visus metus važiuodavo vežimas, į kurį susodindavo visus neturinčius jokio darbo bernus ir mergas, ir jie kartu su žemaičiais ir lietuviais turėdavo dirbti ten, kur reikėjo jų darbo jėgos“, – rašė Matas Pretorijus (1635–1704).1 Lietuvininkams paprastai tekdavo fizinis „juodas“ darbas, – uoste dirbo nešikais, tarnavo pas turtuolius, gyveno Rosgarterio (Rossgarter), Šteindamo (Steindam), daugiausia Sakeimio (Sackheim) priemiesčiuose.
Pradžioje, nuo 1523 m., pamaldos lietuvių kalba buvo laikomos Šteindamo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vėliau, prisijungus lenkų bendruomenei, tarp maldininkų kildavo nesutarimų. Lietuviai persikėlė į Sakeimį, ten turėjo „savo“ maldos namus – Šv. Elžbietos bažnyčią, kurioje pamaldos lietuvių kalba (nuolat mažėjant parapijiečių) vyko iki 1807 m. Sakeimis nuo XVI a. vidurio buvo ištisa lietuvininkų kolonija – čia veikė lietuviška mokykla, pirtis, daugybė užeigų ir parduotuvių. Iš Lietuvos atplaukę jūreiviai katalikai nuo XVII a. galėjo melstis Šv. Andrejaus bažnyčioje. Lietuvių nelaimei, priemiestis garsėjo neramumais, čia siautėdavo nusikaltėliai. 1539 m. Sakeimyje užsiliepsnojus pirčiai, kilo didysis Karaliaučiaus gaisras, nes ugnies stichija greitai išplito į Rosgarterio ir Trakaimio (Tragheim) priemiesčius.
Priegliaus upėje buvo „lietuvių medis“ arba „lietuviškasis šlagbaumas“ (Schlagbaum), iš rąstų sukalta užkarda – pirmasis muitinės kontrolės postas. Buvusiame moterų vienuolyne, Didžiojoje ligoninėje (Gross Hospital), vėliau virtusioje špitole, laikiną prieglobstį ir nakvynę gaudavo vytinių laivininkai. Sakeimio bažnyčioje nuo 1604 m. iki 1621 m. kunigavo giesmių kūrėjas, rinkinio „Giesmės krikščioniškos ir duchauniškos“ sudarytojas Lozorius Zengštokas (Lazarus Sengstock, 1562–1621), vėliau darbavosi kiti iškilūs lietuvininkų dvasininkai. „Bažnyčios viduje sienose šalia kitų epitafijų, kabėjo jos pirmojo klebono L. Zengštoko epitafija, altoriuje buvo Kristaus kančia su figūromis.“2
Ant Karaliaus kalno (Künigsbergk, lot. Mons Regis) stūksojo didžiulė pilis, apjuosta storomis sienomis su devyniais bokštais, – strateginis punktas, leidęs kontroliuoti susisiekimą vandeniu nuo Vyslos iki Sembos, stebėti prūsų ir lietuvių pulkus, dažnai bandydavusius užimti miestą. Pilyje buvo pagrindinė ginklų saugykla, čia rinkdavosi kryžiuočių riteriai prieš mūšius su lietuviais ir prūsais, kurių narsą bei stiprybę patyrė ne kartą. Ordinas tų susirėmimų svarbą, o ypač pergalių vertę pabrėždavo, statydamas akmeninius paminklus, koplyčias, bažnyčias tose vietovėse, kur vyko kovos. Didysis magistras 1349 m. pergalei prieš lietuvius Lyvenikėje (Löbenicht) pastatė pirmąjį Prūsijoje moterų vienuolyną.3 Kryžiuočių vadą Henningą von Schindekopfą pagerbė antkapis iš lauko akmenų – fragmentai, išlikę iki mūsų dienų, primena istorinį Rūdavos mūšį (1370), kai vokiečių maršalas krito kovos lauke, pervertas lietuvių kario ieties. Magistro įsakymu Rūdavoje ir Labotoje iškilo koplyčios žuvusiųjų atminimui. 1870 m., minint Rūdavos mūšio, kai prie Karaliaučiaus buvo atremta jungtinė Algirdo ir Kęstučio kariuomenė, 500-ąsias metines, pastatytas paminklas su įrašu: „Didvyrio mirtimi čia žuvo riteris Schindekopfas.“4
Unikalus istorijos faktas, kad beveik 700 metų Karaliaučius nė karto nebuvo užkariautas ar sunaikintas išorės priešų. Kas tą lėmė – Dievo apvaizda ar tvirta gynyba? Pasak Jürgeno Manthey’o, Karalių miesto fortifikacijos bastionai nebuvo patikimi, taigi „saugojo ne gynybiniai įtvirtinimai, kurių būklė visą laiką buvo apgailėtinai prasta, – greičiausiai lėmė puikūs derybiniai biurgerių kaip tarpininkų sugebėjimai, be to, miesto iždas visada buvo pilnas dukatų.“5 Net ir Vokietijos nelaimė – 30 metų trukęs karas (1618–1648) – tam tikru atžvilgiu buvo Karaliaučiui naudinga, nes tolimą ir izoliuotą Rytų Prūsiją visi paliko ramybėje. Suirutės ir nevilties fone taikus Priegliaus miestas, plytintis įspūdingame kraštovaizdyje, atvykėlius traukte traukė čia apsigyventi. Degančia griuvėsių krūva Karaliaučius virto tik 1944 m. rugpjūtį, kai jį subombardavo sąjungininkų aviacija.
Miesto „lietuviškumą“ įprasmina iki mūsų dienų išlikęs vienas seniausių gynybinių pylimų Litauerwall, supiltas maždaug 3 km spinduliu nuo pilies. Bėgant laikui, įtvirtinimas keitėsi, 1624–1626 m. jo rekonstrukcija atlikta pagal lietuvių architekto Teofylio Spynausko (gyvenimo datos nežinomos) projektą. Šiuos darbus spartino Boguslavas Radvila, 1620 m. apsigyvenęs Karaliaučiuje, – buvo hercogo, Prūsijos didžiojo kurfiursto patarėjas (palaidotas Karaliaučiaus katedroje). Nuo Lietuvių pylimo, kuris šiuo metu vadinamas gatve Литовский вал (turinčia ir skersgatvį Литовский переулок), kelias pro Sakeimio vartus vedė Gumbinės link. Visai šalia – vienintelė katalikiška Švč. Šeimynos bažnyčia, kur nenuilstantis Žemaitijos kunigas, parapijos įkūrėjas Anupras Gauronskas ir šiandien kiekvieną sekmadienį surenka negausios Kaliningrado parapijos lietuvius.
Albrechtas Brandenburgietis (1490–1568), vasalo ištikimybę prisiekęs Lenkijos karaliui ir LDK didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (1467–1548), įkūrė Prūsijos kunigaikštystę, kartu sudarė palankias sąlygas lietuvybei stiprėti. 1544 m. įkurtame Karaliaučiaus universitete „mokantiems lietuvių kalbą buvo suteikiamos stipendijos su bendrabučio aprūpinimu“. XVI a. Karaliaučiuje studijavo 233 lietuviai, didelė jų dalis liko Prūsijoje, lietuvių kalbos mokėjimas labai pravertė dvasininkams.6 Kunigaikštis ypač vertino Stanislovą Rapolionį (1485–1545). Šis miestui ir universitetui nusipelnęs žmogus palaidotas katedros panteone, šalia atgulė ir pats Albrechtas Brandenburgietis.
Kaliningrade, kur sovietinis škvalas pokariu – naikintojų ir „kasinėtojų“ būriai – išdraskė ir sutrypė Prūsijos kultūros likučius, pavieniai kraštotyros entuziastai bando gaivinti prūsiškąją ir lietuviškąją dvasią, saugo per stebuklą išlikusius pavadinimus, memorialines lenteles. I. Kanto universiteto bibliotekoje yra granitinė lenta Martynui Mažvydui (1510–1563), Filologijos ir žurnalistikos fakultete, Lietuvių kalbos kabinete, – Abraomo Kulviečio (1510–1545) biustas. Karališkuosiuose Vartuose (Königstor) sovietmečiu įrengtame muziejuje veikia ekspozicija, pasakojanti apie lietuvius, garsinusius Karaliaučių ir Lietuvą. Kaliningrado gyventojai pripažįsta, kad vienas gražiausių paminklų yra skirtas Liudvikui Rėzai (1776–1840), Lietuvos miestų skvere pastatytas 2005 m. (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius). Ant postamento įrašyta: Поэт, профессор, ректор Альбертины, открывший миру „Времена Года“ Донелайтиса („Poetas, profesorius, Albertinos rektorius, atvėręs pasauliui Donelaičio „Metus“).
Rėza buvo palaidotas netoli Brandenburgo vartų, Knypavos kapinėse (jos neišlikusios). Ant kapo stovėjo įspūdingas paminklas (stela), vienoje antkapio pusėje užrašyta: „Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui“, kitoje iškalta Biblija ir žodžiai: „Tai esti Wissas swentas Rasztas“, šiauriniame šone – „Dainos. Donelaitis Jahreszeiten. Prutena“.
Karaliaučiaus universiteto profesorius, Rytprūsių paminklų saugotojas, archeologas, menotyrininkas Adolfas Boetticheris (1842–1901) stelos nuotrauką paskelbė aštuonių tomų veikale „Rytprūsių provincijos statybos ir meno paminklai“.7 Šia unikalia fotografija vėliau nuolat naudojosi istorikai ir tyrinėtojai, retsykiais net pasisavindami jos autorystę.
Apie lietuvybės ženklus Karaliaučiuje žinių pateikiama nedaug. Naujausi, ypač vokiečių, tyrinėjimai lietuvių pėdsakus Rytprūsiuose dažniausiai (ne)sąmoningai apeina, nelaiko jų reikšmingais. Lietuvių kalbos istorikas Zigmas Zinkevičius (1925–2018) teigė, kad lietuviai neginčytinai yra Prūsijos autochtonai, o, remiantis vokiečių versija, „neįmanoma būtų paaiškinti šio krašto bemaž ištisai lietuviško vardyno, užfiksuoto dokumentuose. Sunku patikėti, kad visą tą vardyną per palyginti trumpą laiką būtų sukūrę „atsikėlėliai“.8 Kitais atvejais (vokiečių) istorikams galbūt trukdo vadinamasis „Prūsijos šešėlis“, kai pernelyg didelė kaltė suverčiama šiai valstybei, neva būtent ji atvedusi į „ypatingą vokiečių kelią“ (Sonderweg) ir į 1933-iuosius.9
Garsus Karaliaučiaus intelektualas Georgas Christophas Pisanskis (1725–1790), parašęs pirmąją Prūsijos literatūros istoriją, lietuvių autoriams skyrė nors ir nedidelį, tačiau visą skyrių,10 išvardydamas dešimtis poetų, lietuviškų giesmynų rengėjus, vertėjus. Skyrelį vainikuoja Donelaičio ir jo kūrybos paminėjimas – hegzametru sueiliuota mažoji poema (660 eilučių). „Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, rankraštis nebuvo išspausdintas, bet vėliau galbūt išaugo į kūrinį, žinomą pavadinimu „Metai“.11 Karaliaučiaus universitete istoriją, filosofiją, retoriką dėstęs Pisanskis veikaluose „Apie tris Prūsijos karalystės žmonių kalbas“, „Prūsijos literatūros istorija“ ir kt. pateikė daug unikalios informacijos, „stipriai paryškino lietuvių raštijos istorinį vientisumą, jos integralumą šalies kultūroje“.12
Karaliaučiaus gyventojai, vaikščiodami Priegliaus krantinėmis, kasdien matydavo daugybę laivų, bet veikiausiai ne visi žinojo, koks tikrasis laivelių, pasroviui atplaukiančių iš rytinės pusės, pavadinimas, o jis kiek mistiškas – „vytinė“. Pagal gabenamą krovinį tokius dažniausiai vadindavo tiesiog grūdų laivais (Getreideboote), nors tikrasis vardas – Wittinnen (vartotas XV–XIX a.). Manoma, jis kilęs iš senovinių valčių rišamosios medžiagos – vytelių, ir veiksmažodžio vyti. Vytinės yra „tikra Lietuvos istorijos paslaptis“, – sako Simas Knapkis, atkuriantis ir statantis istorinius laivus. Autentiškos medžiagos apie jas išlikę nedaug – keletas nuotraukų, paveikslų, graviūrų ir, aišku, ne viena dešimtis istorinių arba grožinės literatūros šaltinių, kur minimas šis unikalus laivas (beje, vertas atskiro mokslinio tyrinėjimo).13 Vytinės – plokščiadugniai laivai – iš Nemuno aukštupio arba Neries plukdydavo į Karaliaučių javus, kanapes, linų pluoštą, potašą (pelenus). Atgal prieš srovę lynais tempdavo geležį, prieskonius, silkę, vyną ir kitką. Jei maršrutas baigdavosi Karaliaučiuje, laivininkai didesnes ir sunkesnes vytines parduodavo malkoms, kad išvengtų sunkaus kelio atgal prieš srovę, nes tam reikėdavo dvigubai daugiau „vytininkų“. Mieste kartais vienu metu atsirasdavo iki šimto vytinių, o „Sakeime laivininkus visi atpažindavo iš drabužių ir polinkio girtauti“.14 Rytprūsių pedagogas ir etnografas Wilhelmas Obgartelis XX a. pradžioje paminėjo, kad Kuršių mariose 1622 m. nuskendo 40 vytinių. Kurtas Hermanas Forstreuteris (1897–1979) pateikė duomenis, kad 1712 m. Nemunu atplaukė 192 vytinės. Kelionė iš aukštupio iki jūros trukdavo keletą savaičių, todėl laivininkai vytinėje turėdavo duonkepę krosnį, plaukimą pagreitindavo viena tiesi burė, vairuodavo irklu, panašiai kaip plukdydami sielius.
Priegliaus krantinėse daugiausia nesutarimų ir konfliktų sukeldavo tranzitinių prekių plukdymas iš Karaliaučiaus į Dancigą (po to atgal) didesniais laivais. Štai miesto taryba pagal kurfiursto įsaką 1650 m. priėmė nutarimą: „Aiškiai matyti, kad prekių sandėliavimas vyksta pagal senus įpročius, apeinant visas sąsajas su įstatymu ir juridiniu pagrindu. Apklausus vyresnius pirklius paaiškėjo, kad jie, atplaukę į miestą, čia užtrukdavo mažiausiai tris dienas, o prekes be jokios patikros iš vytinės perkraudavo į kitą laivą tolesnei kelionei. Iš anksto iškrauti prekes ar pardavinėti jas prie miesto vartų ir upės užkardos [Priegliaus upėje jų buvo dvi – rytinėje pusėje „lietuviškoji“, vakarinėje „olandiškoji“ užkarda – V. K.] yra griežtai draudžiama.“15
Universiteto profesorius, įžymus Karaliaučiaus poetas Simonas Dachas (1605–1659) savo eilėse dažnai mini vytines: „Kai vytinės snaudžia / Priegliaus vandenys nurimsta“ (Als noch schlieffen die Wittinnen, Als der Pregel sich nicht rührte). Ūkinė-prekybinė šio laivo svarba irgi išreiškiama: „Vytines, pasikrovusias javais, / Skubančias parduot pelningai, / Priegliuje dažnai matysi“ (Die Wittinnen die vorhin / Mit Getreide noch Gewinn / Häuffig auff dem Pregel fahren).16
Karaliaučiaus poetas lyrikas Walteris Scheffleris (1880–1964), itin mylimas miestiečių, apdainavo gimtojo miesto tiltus, Karalių pilį, žaliuosius sodus, paminėdamas po juos „vaikščiojančias garsenybes“. Eilėraštyje „Pasivaikščiojimas“ (Spaziergang) rašė, kaip susidomėjęs stebi burlaivius Immanuelis Kantas: „Perėjęs Langgase, stabteli prie Žaliojo tilto. / Upė supa burlaivius ir vytines. / Vandens aromatas glosto jam krūtinę“ (So durch die Langgass, durch das grüne Tor- / Er steht am Strom, schaut Segler und Wittinnen, tief trinkt den Wasserruch die schmale Brust.)
Heineris Klemme aprašė jaunojo Kanto kelionę į mokyklą: „Kaip „fridrichietis“ [Collegium Fridericanum mokinys – V. K.] Kantas turėdavo įveikti ilgoką kelią. Praėjęs pro daugybę „olandiško“ stiliaus pastatų, atsirasdavo prie muitinės, kur iš prekeivių, atplaukusių Priegliumi, renkami mokesčiai. Tada pereidavo per Žaliąjį tiltą, čia iš rytinės pusės pasroviui atplaukdavo laivai su grūdais – vytinės. Prisišvartuodavo abiejose tilto pusėse.“17
Matyti šiuos grakščius laivelius buvo taip įprasta, kad jie tapo tarsi nepastebimi, išsilydė Karaliaučiaus gyventojų vaizduotėje, dailininkų peizažuose, tačiau vis tiek buvo svarbi miesto savasties ir unikalumo dalis. Išlikusiuose piešiniuose, graviūrose Priegliaus miestas dažniausiai matomas pro laivų stiebų mišką, burių „debesis“ ir vytinių sangrūdą. Tikrą „pašlovinimą“ lietuviškai vytinei parašė Wladyslawas Sirokomlė, tikroji pavardė – Ludwikas Kondratowiczius (1823–1862) viename įdomiausių pasakojimų apie Lietuvos kraštotyrą ir keliones „Nemunas nuo versmių iki žiočių“.18 Sirokomlė čia pasirodė kaip kūrybingas ir poetiškas redaktorius, – savo apmąstymus, istorines žinias papildė įspūdžiais „iš užrašų kažkokio garbaus piliečio, kuris 1829 m. norėjo pažaisti upeivyste ir lietuviška vytine keliavo iš Kauno į Karaliaučių“.19
Šį „garbų pilietį“ keliauninką prieš keletą metų pavyko identifikuoti jaunam gabiam istorikui Rolandui Gustaičiui. Jis išsiaiškino, kad Kondratovičių giminės dokumentai, sukauptos kultūros vertybės buvo saugomos Vilniuje, Tilto gatvėje, kur gyveno Sirokomlės anūkė Liudvika Bylinska. Laimingas atsitiktinumas, kad rankraščiai, laiškai, nuotraukos, paveikslai (tomis vertybėmis, beje, labai domėjosi užsienio muziejai) pateko į Lietuvos SSR literatūros ir meno archyvą.
Peržiūrėjęs bylų sąrašą, Gustaitis rado rankraštį, pavadintą „A. Zienovičiaus kelionės Nemunu ir viešnagės Karaliaučiuje dienoraštis“.20 Rašyta lenkų ir vokiečių kalbomis, kai kurie puslapiai išblukę, sunkiai įskaitomi. Autorystę išdavė ranka piešti Kauno ir Karaliaučiaus planai, pasirašyti Augusto Zienowicziaus pavarde. Spėjama, kad tai bajoras iš Naugarduko srities, Rutkos kaimo. 1829 m. gegužės 31 d. jis vytine plaukė į Karaliaučių. Sirokomlė savo veikale panaudojo tik dalį Zienowicziaus dienoraščio. Keliauninkas, Karalių mieste praleidęs beveik mėnesį, gana smulkiai jį aprašė.
Laivelio įgulai teko įveikti nemažai kliūčių – tai seklumos, akmenys, prūsų kordonai su lupikaujančiais muitininkais, paini kanalų sistema… Štai pirmieji Zienowicziaus įspūdžiai Karaliaučiuje: „…tikras laivynas čia tų vytinių, kiek čia klegesio, kiek bruzdesio; bet čia nesusilaukus pabaudos, negalima užtrukti daugiau nei 48 valandas su tranzito prekėmis. Siunčiu į miestą prievaizdą sumokėti rinkliavos; grįžo greitai su pakvitavimu ir su policijos įsakymu tuoj įplaukti į miestą, nes čia dėl didžiausio vytinių susigrūdimo galėtų viena kitą apdaužyti.“21 Pernakvoję dauguma laivininkų skubėdavo pasimelsti, kad padėkotų Dievui už laimingai pasibaigusią viso mėnesio kelionę. Karaliaučiuje, Sirokomlės aprašomuoju laikotarpiu, XIX a. pirmojoje pusėje, lietuvininkai melsdavosi Sakeimio priemiesčio bažnyčioje, didžiąją lietuvių, atvykusių į pamaldas, dalį sudarydavo prekybinių laivų jūrininkai, vadinami šiporiais.
Karaliaučiaus centre laivininkai, lydimi valkatų riksmų, kartais net apmėtomi akmenimis, turėdavo susirasti užsakytą grūdų sandėlį, vadinamą špaicheriu (vok. Speicher – svirnas, sandėlis). Didžiausias miesto špaicherių rajonas – Senamiesčio Lastadija su siauromis gatvelėmis, vingiavusiomis tarp visiškai vienodų daugiaaukščių pastatų. Kad surastų reikiamą sandėlį, buvo siunčiamas prityręs laivininkas, gerai išmanantis šių namų žymėjimo sistemą (pastatų numeracija atsirado tik XVIII a. pabaigoje). Karaliaučiaus kaip ir kitų Baltijos uostų (Dancigo, Liubeko, Elbingo) Lastadijos sandėliai buvo pažymėti paveikslėliais-emblemomis, tai galėjo būti gyvūnų, augalų ar šventųjų atvaizdai, kartais „sukomponuoti“ su lakiais posakiais ir šūkiais. Lietuvių sielininkai ir vytininkai greitai susirasdavo „briedį“, „banginį“, „pelikaną“, „jautį“, „žirgą“ ir kt. Skaityti nemokantys visų kraštų jūrininkai tuščiai neklaidžiodavo tarp špaicherių, pavyzdžiui, kanapių pluoštą atplukdžiusiam laivininkui būdavo nurodoma: „eik pas jautį“, po to „pas briedį“. Prie vyninių, užeigų, pirklių namų irgi kabėdavo emblemos – vynuogių vainikai, didžiuliai arbatinukai, gigantiški batai ar ąsočiai. Prasiskolinę jūrininkai lengvai susirasdavo lombardą. Viršuje, ant namų frontonų, būdavo užrašyti trumpi posakiai ir devizai, pavyzdžiui, „Kai pakyla geras vėjas / Ten taleriai ir vynas liejas“ (Wer in Lee mir segelt vorbei, / kriegt’n Taler und Trinken frei).22
Karaliaučiaus kultūros istorijai ypač vertinga gydytojo Casparo Steino (1675–1717) kronika, parašyta lotynų kalba. Daug keliavęs po Europą, keliuose universitetuose studijavęs teologiją, domėjęsis literatūra ir istorija, jis buvo aistringas kolekcionierius, rinko meno kūrinius, etnografinius reliktus. Būtent Steinas sužymėjo visus abiejų Karaliaučiaus lastadijų špaicherius. Istorikai, kultūros tyrinėtojai XIX a. pabaigoje deramai įvertino tokią jūrinę emblematiką – tai buvo ne vien dalykinė informacija ir taikomieji rankdarbiai. Supratęs istorinę šių ženklų svarbą, Adolfas Boetticheris 1897 m. paskelbė Karaliaučiaus špaicherių sąrašą, įtraukė juos į „Rytprūsių architektūros ir meno paminklų“ rinkinio 7-ąjį tomą.23 Šalia daugybės užrašų Priegliaus krantinėje kaip neabejotiną unikumą tyrinėtojas mini sandėlio, kuriame dažniausiai lankydavosi, matyt, lietuviai, užrašą „Dievus Davve Dantes, Dos ir Dona“ (paaiškinta vokiškai Hat Gott dir Zähne gegeben, wird er dir auch Brot geben). Remdamasis Steino kronika, Boetticheris vardija sandėlius, pavadintus „Saulė“, „Fortūna“, „Arklys po liepa“, „Vynuogės“, „Banginis“…24 Tarp įdomesnių pamini iškabą „Lietuviškas Merkuras“ – tai primena prūsų ar lietuvių mitologinę būtybę su laiveliu ir krivule.
Beveik visos kilmingos Karaliaučiaus aristokratų šeimos nuo XVII a. turėjo ištaigingus rūmus su parkais, kur vykdavo koncertai, teatro vaidinimai, buvo retų knygų, meno kūrinių kolekcijos. Grafų Keyserlingkų, Walenrodtų dinastijos paliko ypač gausius tokių vertybių rinkinius. Dauguma jų atsidūrė Ordino pilyje, Knypavos katedroje, knygos pateko į Karaliaučiaus bibliotekas. Albertinos 300 metų sukakties proga (1844) pradėjo veikti kraštotyros draugija Prussia, ėmusi rūpintis vertybėmis. Karaliaučiaus pilyje sukaupta apie 240 tūkstančių vienetų archeologinio paveldo reliktų, jie buvo saugomi šiauriniame pilies sparne. Didelė vertybių sąrašo dalis ir nuotraukos byloja apie gausią Prūsų Lietuvos medžiagą, kurią Boetticheriui pateikė Prūsijos senovės draugija, Archeologijos ir etnografijos muziejus ir bibliotekos. Didžioji fotografijų ir piešinių dalis buvo sukaupta 1890–1896 m. per ekspedicijas, rengtas kartu su architektu Friedrichu (Fritzu) Haitmanu (1853–1921). Abu mokslininkai fotografavo, darė eskizus, aprašė, suregistravo vertybes. Po Boetticherio mirties 1901 m. jo darbus tęsė Rytprūsių architektūros istorikas, dailės paminklų restauratorius Richardas Jepsenas Dethlefenas (1864–1944).
Boetticherio veikalo 7-ame tome, skirtame Karaliaučiui, aprašyti įdomūs lietuvininkų eksponatai. Tarp jų yra XVII a. lietuviškos rogės (Litauische Schlitters p. 35) su meniškais kalvių apkaustais, kanklės, pavadintos „styginiu instrumentu, kuriuo pritariant, lietuviai giedodavę gedulingas giesmes“ (p. 37).
Paminėta nemažai tautinių drabužių, kuriais vilkėdavo lietuvininkės, šaltyšiaus lazda – krivulė, krikštyklos akmuo iš smėlyje nuskendusio Karvaičių kaimo, akmeninės bobų statulėlės – stabakuliai. Gausu Eduardo Gizevijaus (1798–1880) piešinių, darytų Prūsų Lietuvos apylinkėse 1830–1840 m. Didelė šių eksponatų dalis per karus ir sovietmečiu pražuvo, todėl šio veikalo išliekamoji vertė yra didžiulė.
1946 m. liepos 4 d. Kionigsbergas tapo Kaliningradu, o sovietai pradėjo nuožmiai keršyti viskam, kas vokiška. Paskutinė vinis į karstą – susprogdinta Karalių pilis. Nenuilstanti Kaliningrado kultūros istorijos tyrinėtoja Dina Jakšina veikale „Pasivaikščiojimai po Kionigsbergą“25 aprašo pilies sunaikinimą, remdamasi Kaliningrado valstybiniame archyve esamais dokumentais. Iškart po karo aplink pilies teritoriją buvo suvežti įvairūs akmens skaldymo prietaisai. Netrukus miesto valdžia priėmė nutarimą pilį susprogdinti, bet ši nepasidavė, tarsi iš visų jėgų saugodama Karaliaučiaus istorinę atmintį. 810 kg trotilo „atlikinėjo darbus“ ilgai, pietinis sparnas dingo amžiams 1953 m. Kokybiškos plytos iš griuvėsių buvo vežamos į Sovietų Sąjungą, nes pagal kažkieno sukurptą „ekonominį“ planą nuspręsta, kad iš jų galima pastatyti 25 gamyklas.
Vis dėlto vakarų pusės bokšto, vadinamo Habertum, nepajėgė įveikti net trotilas, taigi pilies likimas nebuvo galutinai nulemtas. Aukštasis vakarinis bokštas stovėjo kaip stovėjęs, kol į Kaliningradą atvyko SSRS ministras pirmininkas Aleksejus Kosyginas (1904–1980). Pirmas jo klausimas miesto kompartijos sekretoriui Nikolajui Konovalovui (1907–1993) buvo toks: „Kas per „ch--nia“ [neverstina] stovi pas jus miesto centre“? Sekretorius teisinosi, kad išsaugoję pilies likučius, įrengs kraštotyros muziejų. Tai išgirdęs Kosyginas vos nesprogo iš įtūžio: „Muziejų kam – prūsiškajam militarizmui? Jūs ką, visiškai „och--li“ [neverstina]?! Kad rytoj jo neliktų!“
Literaturnaja gazeta 1965 m. spalio 30 d. numeryje išspausdino Atvirą laišką dėl Kaliningrado pilies ir kitų architektūros vertybių išsaugojimo. Jį pasirašė pažangūs to laikmečio architektai, rašytojai, net keletas aukštų kariškių, šturmavusių Kionigsbergą. Visus, kurie išdrįso pasirašyti, komunistų valdžia ėmė persekioti, reikalavo, kad atsiimtų parašus. Į saugumiečių nuolatos kartojamą klausimą „Kaip jums kyla noras ginti fašistų pilį“ ypač taikliai atsakė rašytojas Valentinas Jerašovas (1927–1999): „Kiek žinau, XIV amžiuje jokių fašistų, jeigu jais nelaikysime riterių, nebuvo, be to, ne vokiečiai statė pilį, tą darė lietuvių, prūsų ir čekų valstiečiai.“26
Kraštotyros draugija, veikusi prie Muzikos mokyklos, buvo išvaikyta. Saugumiečiai ieškojo ir naikino fotografijas, negatyvus, kino juostas, kuriose įamžintas barbariškas pilies sprogdinimas. Žmonės, siekę įamžinti, kaip laidojamas Karalių miestas, buvo nutildyti, tačiau vis tiek atliko pareigą žūstančiam, bet kultūros istorijoje amžiams išliksiančiam Kionigsbergui, kuris didvyriškai priešinosi net iki 1970 m. gegužės. Beje, tų metų gruodį sovietų ideologai atvertė naują savo „kūrybiškumo“ puslapį – pilies vietoje pastatė Tarybų rūmus (Дом Советов). „Tai kažkokia dviguba kaladė – labiau išsigimusio pastato nėra niekur pasaulyje“,27 – pasibaisėjusi konstatavo grafienė Marion Hedda Ilze Dönhoff (1909–2002).
„Žmonijos miestai – absoliuti jų dauguma – sudaro savotišką unikalią poetinę simbiozę su savo gamtine aplinka.“28 Karaliaučiaus santykis su Baltija, su Priegliumi, pilimi, tiltais, su lietuvių vytinėmis šimtmečius buvo ne vien tokia simbiozė; „Šis miestas turi „paviršių“, dvelkiantį vietos dvasia (genius loci)... Čia pastebimos įvairios originalumo apraiškos, kiek pridengtos barokiniais dalykais.“29 Lietuviai, susigyvendami su miestu, savo santykį įprasmino raštais, šventomis giesmėmis, pamokslais. Albertina išugdė nepakartojamai originalų hegzametrų kūrėją Kristijoną Donelaitį, kitus šviesuolius. Lietuva Karaliaučiuje arba Karaliaučius Lietuvoje – tai nesibaigiantis pasakojimas. Išsiraizgiusios lietuvybės šaknys yra ne tiek istorija, kiek idėja... Karaliaučiaus ir pasaulio pilietės Hannah’os Arendt žodžiais tariant, tokia „praeitis niekada nemiršta, ji net nėra praėjusi“…30
1 Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. II t. Vilnius. LII leidykla. 2004, 665 p.
2 Povilas Rėklaitis. Prarastos Lietuvos pėdsakų beieškant. Vilnius: VDA leidykla. 1999, 415 p.
3 Fritz Gause. Königsberg in Preussen. Die Geschichte eine europäischen Stadt, 2.Gerhard Reutenberg, 1987. 12.
4 Visuotinė lietuvių enciklopedija. Jurgis Mališauskas, Rimantas Jasas, Mečislovas Jučas.
5 Königsberg. Geschichte einer Weltbürgerrepublik. Carl Hanser Verlag. 2005, p. 13.
6 Walther Hubatsch. Geschichte der Evanelische Kirche Ostpreussens 1. Göttingen. Vandenhoeck Ruprecht. 1968, p. 88.
7 Bau und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen, bearbeitet von Adolf Boetticher, heft 7. Königsberg, Druck von Emil Rautenberg. 1897, p. 345.
8 Leonas Gineitis. Prūsiškasis patriotizmas ir Lietuvių literatūra. Vilnius: LLTI. 1995, p. 19.
9 Nijolė Strakauskaitė. Prūsijos Lietuva Prūsijos istorijos kontrastų fone. Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos. Klaipėdos universiteto leidykla. 2013, p. 15.
10 G. Chr. Pisanski’s Entwurf einer preussischen Litterärgeschichte in vier Büchern 1790. Königsberg. Verlag der Hartungschen Druckerei. 1886, p. 663.
11 Liucija Citavičiūtė. Ar tiesa, kad Donelaitis rašė „tik sau“ ir neketino publikuoti savo kūrybos. In: Kristijono Donelaičio reikšmės. Sudarė Mikas Vaicekauskas. Vilnius: LLTI. 2016, p. 98.
12 Leonas Gineitis, op. cit., p. 98.
13 Bernardinai.lt, 2011-04-13.
14 Fritz Gause, ibid., p. 95.
15 Walther Franz. Geschichte der Stadt Königsberg. Frankfurt am Main. Verlag Wolfgang Weidlich. 1979, p. 135.
16 Dach, S.: Gedichte. Bd.1-2. Halle 1936–37. In Jurgis Mališauskas. „Baltische Elemente im Werk von Simon Dach“, Annaberger Annalen 17 / 2009.
17 Heiner F. Klemme. Die Schule Immanuel Kants. Kant-Forschungen, Band 6, Felix Meiner Verlag. Hamburg. 1994. p. 35.
18 Wl. Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių. Vertė K. Bizauskas. Kaunas. Spaustuvė Šviesa. 1933.
19 Ten pat. „Autoriaus įžangos žodis“.
20 Rolandas Gustaitis. Lietuvos keliautojas – Vladislavo Sirokomlės įkvėpėjas. Voruta. 2015.
21 Ten pat, p. 71.
22 Wolfgang Rudolf. Am Wallfisch-Speicher unterm Tabakmohren und im Goldenen Anker. VEB Hinstorf Verlag Rostock. 1983, p. 16.
23 Bau und Kunstdenkmäler...
24 Ten pat, p. 248.
25 Дина Якшина. Прогулки по Кëнигсбергу. Lib.Cat.Ru. 2010.
26 Ten pat, p. 102.
27 Ten pat, p. 103.
28 Mantas Adomėnas. Miestas kaip meno kūrinys. Naujasis Židinys-Aidai, p. 41.
29 Jurgen Manthey. Königsberg. Geschichte einer Weltbürgerrepublik. Carl Hanser Verlag. 2005, p. 434.
30 Hanna Arendt. Tarp praeities ir ateities. Aidai. 1995. Vertė Arvydas Šliogeris, p. 17.