Istorinė atmintis: gal ir pavyktų susitarti jeigu tai būtų nebe politikų ir ne partijų reikalas

Pastaruoju metu prabilti apie istorinę atmintį ir būti išgirstam yra be galo sudėtinga: ši tema viešumoje akimirksniu virsta (arba yra paverčiama) eiliniu apsisvaidymu iš anksto nuspėjamais ir visiškai sustabarėjusiais tezių rinkinukais. Norint šį kalbėjimą padaryti prasmingesnį, manyčiau, kad visų pirma istorinę atmintį – jos stiprinimo, išsaugojimo klausimus – derėtų atskirti nuo politikos ir politikavimo. Ypač – nuo politikų, besikraunančių iš šios temos įvairių formų kapitalą, ir nuo partinio-partizaninio požiūrio, kai reaguojama ne į tai, kas siūloma, o į tai, kas siūlo. Kalbant apie istorinę atmintį, ir be šališkų, angažuotų dalyvių performansų pakanka subjektyvumo, vertinimo, emocijų, tema savaime yra opi ir sudėtinga. Tad savanaudiškų proceso dalyvių įtaką reikėtų stengtis diskvalifikuoti, eliminuoti arba bent jau minimizuoti, pastebėti ir atskirti.

Tad bandykime sutarti, kad istorinė atmintis – tai ne politikų ir ne partijų, o valstybės reikalas. Kaip pati istorija kalba apie valstybę ir jos žmones, taip ir istorinė atmintis. Suprantama, sąvoka „valstybės reikalas“ čia vartojama ne rusiškojo manipuliacinio priespaudos aparato prasme, o klausimo reikšmės suvokimo ir įvertinimo prasme. Tai sakydamas puikiai suprantu, kad dabartinė lietuviška politinė kultūra teikia mažokai vilčių tokio supratimo įgyvendinimui (tam tikra prasme – gal ir gerai), tačiau turime ir pozityvių pavyzdžių – stojimai į NATO ir ES rėmėsi būtent iš reikalo svarbos supratimo kilusiu politinių jėgų konsensusu. Galiausiai, prezidento, kaip nepartinės ar viršpartinės politinės institucijos, pozicija (vėlgi, dabar daugiau teoriškai negu praktiškai) suteikia dėkingą tokios iniciatyvos galimybę. Tai, kad trisdešimt metų kai kurie istorinės atminties klausimai valstybėje vos ne vos kruta, mano supratimu, yra būtent politinės, tarppartinės kovos rezultatas. Todėl siūlau kalbėti(s) apie tam tikrą susitarimą dėl konkrečių istorinės atminties gairių ir tik tada imti veikti. Kitaip ir toliau stebėsime, kaip iš skirtingų galios šaltinių kils vis naujos, neretai – viena kitą neigiančios ar net užgniaužti bandančios iniciatyvos.

Kita rimta diskusijų apie istorinę atmintį problema – labai dažnai išsakomos abejonės pačios atminties tvarumu. Galima pajusti kone iš pasąmonės kylančią baimę dėl istorinės atminties gležnumo ir trapumo – rodos, baiminamės, kad ji subyrės, išklyps ar išgaruos. Lyg mėginant kompensuoti šį neužtikrintumą, stengiamasi tą atmintį sutvirtinti kokiais nors mūrais – iškalti akmenyje, įpaminklinti, įbetonuoti. Vis dėlto abu šie požiūrio taškai yra klaidingi.

Atmintis anaiptol nėra trapi – per penkiasdešimt okupacijos metų totalitarinės prigimties cenzūros ir propagandos mašina nesugebėjo ištrinti prisiminimų apie Pirmąją respubliką. Natūralu, žinoma, kad sovietams kažkiek pavyko tą atsiminimą nuslopinti ir iškraipyti, tačiau žvelgiant į mestų išteklių ir pasiektų tikslų santykį – rezultatas labai menkas. Lygiai taip pat neefektyvus yra ir istorinės atminties įtvirtinimas paminklais bei memorialais. Nesutinkantys su šiuo teiginiu gali pasiklausti Jekaterinos II, Muravjovo, Piłsudskio, Stalino, Lenino, Černiachovskio paminklų Vilniuje. Tiek ir teverti tie įmūrijimai – nė vienas jų Vilniuje neišstovėjo nė keturiasdešimties metų (išimtis – Černiachovskis – keturiasdešimt treji).

Ne skulptūromis, memorialais ar paminklais tvirtinama istorinė atmintis, o istorinio naratyvo sklaida. Paminklas be istorinio naratyvo yra nieko vertas. Tai patvirtintų ir vyresnės kartos vilniečiai, Lenino paminklą traktavę tiesiog kaip kliūtį kirsti Lukiškių aikštę įstrižai. Žaliojo tilto skulptūros „balvonais“ pramintos ne dėl meninio neišraiškingumo, o dėl naratyvo neturėjimo – jos tapo tiesiog tuščiaviduriais metalo gabalais. Todėl pats pirmas istorinės atminties puoselėjimo uždavinys – būtent istorinio naratyvo stiprinimas. Pilietinis ugdymas galėtų būti tokio naratyvo sklaidos priemonė šalies viduje, o mūsų istorikų darbų sklaida užsienyje – to naratyvo tvirtinimas ir pasakojimas išorėje.

Čia, deja, tenka grįžti prie ankstesnio teiginio, kad istorinė atmintis turėtų būti ne politikų, o valstybės reikalas. Paradoksalu, bet pilietinis ugdymas šalyje tapo partiniu reikalu. Apie jį daugiausia kalba dešinieji, o kitos partijos šią temą daugiau mažiau ignoruoja. Žinoma, kalbant apie pilietinį ugdymą, privalu paminėti, kad tai daug platesnė nei vien istorijos suvokimo sklaidos tema. Vis dėlto vidurinį išsilavinimą įgijęs asmuo turėtų ne tik orientuotis Mendelejevo lentelėje, bet ir suvokti laisvo, atsakingo piliečio teises bei pareigas laisvoje šalyje, suprasti savo santykį su valstybe, esminius jos istorijos lūžius. Kol kas, panašu, mokiniams paprasčiau įskiepyti Mendelejevo lentelę nei padėti užmegzti santykį su valstybe.

Ne ką geresni reikalai su istorinio naratyvo sklaida užsienyje. Retkarčiais suvaitojame, kai kokia entuziastė-aktyvistė parašo ir išleidžia, pavyzdžiui, užsienyje, kokią tendencingais šaltiniais paremtą knygą apie mūsų istoriją. Bet paklauskime savęs – ar mūsų pačių pastangų bent kiek nors buvo įdėta, kad bent dviejų-trijų Lietuvos istorikų knygos pasiektų užsienyje panašią, ar bent sulyginamą, sklaidą? Ne. Paklausus, kodėl, labiausiai tikėtinas atsakymas būtų paprastas – atitinkamos institucijos neturi tam lėšų. Tačiau jeigu remtumėmės požiūriu, kad tai valstybės reikalas, klausimas skambėtų kiek kitaip: ar tikrai valstybė neturi lėšų finansuoti dviejų-trijų istorikų darbą, poros knygų išvertimą, išleidimą ir sklaidą užsienyje? Tokiu atveju atsakyti neigiamai būtų pakankamai sunku – kai kokio nors kaimo Upės gatvelės, kuria naudojasi pusšimtis žmonių, asfaltavimas kainuoja gerokai daugiau nei reikėtų knygos išleidimui. Žinoma, su mūsų valdiškoms institucijoms būdingomis tarpusavio kovomis, personalijų ambicijomis ir pan., valstybiniai užsakymai istorinėms knygoms nevyktų taip švariai ir skaidriai, kaip galėtų ar kaip norėtųsi. Bet klausimas (dabar) ne apie įgyvendinimą, o apie viziją – pirmiausia reikia turėti viziją, pripažinti, kad tai yra reikalinga ir prasminga. Kol kas valstybei tai nerūpi.

O dabar grįžkime prie pradinio, labai paprasto klausimo, iš esmės visas šias mintis ir išjudinusio: koks istorinės atminties įdaiktinimas, įpaminklinimas yra reikalingas (ar atrodytų tinkamas) – žvelgiant valstybės mastu? Apsiribokime kol kas tik valstybės sostine – Vilniumi. Neturiu pretenzijų prabilti už valstybę – pavadinkime tai mintiniu eilinio piliečio eksperimentu. Šiam eksperimentui atlikti visų pirma reikėtų susiinventorizuoti, kokius istorinės atminties objektus mes apskritai turime Vilniuje. Pirmiausia, atrodytų, kad centrinę ašį čia užimtų Viduramžių Lietuvos atmintis. Tiesa, čia pat reiktų pastebėti, kad ta atmintis ne išlikusi natūraliai (išskyrus daugiau mažiau tebestovinčią Gedimino pilį), o atkūrinėta ir prikūrinėta. Bet tebūnie, šalia Gedimino pilies – ir pats Gediminas, ir Mindaugas. Pagoniškoji-šapokinė LDK, kuriai kažkiek buvo leista egzistuoti ir sovietmečiu – su aiškia pabaiga ties Liublino unija. Čia jautresnė Viduramžiams siela galėtų pabėdavoti, kad Vilniuje nėra atminimo ženklų iš bendros valstybės su Lenkija laikotarpio, tačiau kai eilinis pilietis vargiai skiria XIII nuo XIX a. – kol kas apsieisime ir be šio bėdų.

Toliau kas keletą metų atsiranda vis nauji Pirmosios respublikos tėvų-įkūrėjų atminimo objektai: Vincas Kudirka (jis, žinoma, tik simboliškai susijęs su tarpukario Lietuva, bet vis tik susijęs), Jonas Basanavičius, panašu, kad atsiras ir Antanas Smetona. O XX a. atminties – galbūt pasirodys paradoksalu – beveik nėra. Generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos – vis dėlto labiau išimtis nei taisyklė. Pagal vienodą šabloną sukaltas lenteles, prisukiotas ir prikabinėtas prie įvairių namų sienų, irgi vargu ar galima laikyti vykusiais, prasmingais atminties ženklais. Okupacijos ir laisvės kovų muziejus, Tuskulėnų memorialas – labai stiprūs emociškai, tačiau, visų pirma, susieti su konkrečiomis vietomis, antra – tai veikiau muziejai, ne atminties ženklai. XX a. istorijos permąstymo ir suvokimo atminties objektų sostinėje beveik nėra. Tartum nebūtų Lietuvos istorijoje to Pragaišties dešimtmečio, per kurį valstybė neteko šviesuomenės, darbštuomenės, kariuomenės, lenkų, žydų – valstybės netekčių sąrašas labai ilgas. Žinoma, galima rasti pavienių ženklų konkrečiose (dažniausiai – nuo Vilniaus centro gerokai nutolusiose) žudynes, tragedijas menančiose vietose, tačiau bendro XX a. permąstymo beveik nėra. Pavyzdžiui, nekeliamas klausimas, ar 1939–1953 m. aukų atminimą reikalinga pagerbti atskirais atminimo ženklais kiekvienai grupei – tremtiniams, išvarytiesiems (ne vien pabėgusiems nuo raudonojo maro į Vakarus, bet ir raudonųjų priverstinai išvarytiems lenkams), partizanams, žydams, ar prasmingiau būtų ispanų Žuvusiųjų slėnio pavyzdžiu sukurti vieną atminimo vietą. Viena vertus, ispanų socialistų surengtas generolo Franco perlaidojimas rodo, kad net geriausi vienybės ketinimai gali nueiti perniek, kita vertus – neįmanoma pasiekti susitaikymo, nebandant jo siekti. Visiškai nesvarbu, ar kiekvienu atveju reikalingas konkretus paminklas, memorialas ar atminimo lenta – atminimas gali būti įprasminamas kitaip, kur kas laisvesnėmis formomis. Pavyzdžiui, nors paminklo Sausio 13-osios aukoms nėra, bet kasmetiniai renginiai (laužai) tose pačiose vietose prie Seimo ir Televizijos bokšto yra labai stiprus atminimo ženklas. Kartais tradicija yra stipresnė ir tvirtesnė už mūrą.

Labiausiai trūksta supratimo, kad XX a. jau yra praeitis ir istorija. Mes turime pradėti mąstyti, kaip jį suvokiame valstybės mastu. Niekas nepaneigs, kad tai buvo ypatingų įvykių amžius – tačiau prieš ieškant įamžinimo sprendimų, reikia susitarti, ką labiausiai XX a. mes akcentuojame. Ne paskirus faktus, asmenybes, įvykius, o visumą. Ar XX a. yra netekčių amžius? Ar skaudžių, dažnai, atrodytų, beviltiškų, kovų ir pralaimėjimų? Ar tai amžius, per kurį atkaklumo, kovingumo, užsispyrimo ir išminties dėka Lietuva iš Šiaurės Vakarų Rusijos provincijos, praradusios net savo raštiją, pavirto sėkminga ir pažangia šalimi, pasiekė šimtmečius neturėtą sėkmės, gerovės ir saugumo lygį? Atsakymas į šiuos klausimus padėtų geriau susidėlioti ir mūsų pačių atminties akcentus.

Apmąsčius ir susitarus dėl bendrųjų gairių, tektų imtis dar sudėtingesnio žingsnio – juvelyriško atminties akcentų derinimo su architektūra, urbanistika, estetika. To dabar nėra nei valstybiniu, nei partiniu, nei jokiu kitu lygmeniu – bet kuris balvonas savaime tampa prasmingas vien dėl jo nešamos „žinios“ ar „prasmės“. Kad kūrinys meniškai nevertingas, nedera su miesto erdvėmis, kol kas mažai kam rūpi. Šis derinimas yra tikrai svarbus ir atsakingas – tiek dėl nuomonių, interesų, skonių įvairovės, tiek dėl sostinės urbanistinės specifikos. Pavyzdžiui, dabar Vilniuje yra kone trys reprezentacinės erdvės (Seimo, Prezidentūros ir Kated¬ros aikštės) – bet nė viena iš jų nėra visiškai tinkama šiai funkcijai. Dar vienos tokio pobūdžio dominantės sukūrimas tik dar labiau silpnintų kiekvieną iš jų. Su tuo susijęs ir kitas klausimas – ar reikia kurti naujas erdves ir naujus ženklus, ar prasmingiau atkūrinėti senuosius. Geriausias to pavyzdys – nesibaigiantys ginčai dėl Vyčio paminklo Lukiškėse, akivaizdžiai virtę politikavimu. Be politikavimo tuose ginčuose beveik nieko nelieka – nekeliamas klausimas, ar naujas paminklas naujoje erdvėje yra prasmingesnis nei Vyčių atstatymas ant senųjų stulpų Savanorių prospekto pradžioje, taip atkuriant Vilniaus istoriją ir Lietuvos valstybingumo ženklus.

Užbaigti šį mintinį eksperimentą derėtų atsakant į svarbiausią klausimą: kokius XX a. atminimo ženklus laikyčiau būtinais Vilniuje? Visų pirma, Laisvės kovų atminimo. Tai gija, ėjusi per visą amžių ar net ilgiau – pradėta Vilniuje ir pergalingai užbaigta čia pat. Ar tai bus Lukiškių aikštėje, ar ne – nesvarbu, ar tai Vytis, ar ne – tai jau antraeilis, meninis, estetinis, urbanistinis, erdvės klausimas – o ne atminties.

Antra, Pragaišties dešimtmečio aukų pagerbimas yra būtinas – ne tiek daug Lietuvos istorijoje buvo laikotarpių, kai šalis netekdavo trečdalio gyventojų. Ir tik XX a. tokio masto netektis sukėlė ne badas ir maras, o blogis – dviejų kruviniausių ideologijų pavidalu. Tinkamiausia tam vieta man atrodytų šalia Tuskulėnų memorialo – čia galėtų būti įrengtas obeliskas, paminklas, visiškai atskira erdvė. Ji yra ir miesto centre, ir šiek tiek nuošalėje – vieta, kur galima rinktis tada, kai manoma, kad reikia rinktis. Galimi ir kiti variantai – pavyzdžiui, Naujosios Vilnios geležinkelio stotis, iš kurios vyko trėmimai. Atokiai nutolusi vieta, tačiau proginės atminimo eitynės link jos gana apčiuopiamai, kone fiziškai rėžtųsi į atmintį. Čia pat paminėsiu, kad Lukiškių aikštė man neatrodo tinkama vieta tragiškų įvykių įpaminklinimui – vien iš urbanistinių, emocinių ar psichologinių argumentų: nederėtų pačiame centre kurti neigiamų emocijų dominantę. Galbūt galima ieškoti ir visai naujų arba naujų-senų erdvių – pavyzdžiui, Lukiškių kalėjimo teritorija, turinti ilgą ir visa apimančią represijų istoriją. Toliau – sunku rasti tinkamesnę vietą Lietuvoje įprasminti žydų gelbėtojų – tiek žinomų ir identifikuotų, tiek ir užmirštų – atminimą nei Vilniuje, senajame Jerušaleim de Lita. Galiausiai, Sąjūdžio įpaminklinimas – gal ir per ankstyvas – tačiau vis dėlto tai yra Antrosios Respublikos lopšys, pribuvėja ir motina viename. Kartu Sąjūdžio atminimo įamžinimas grakščiai uždarytų visą XX a. istorinę atmintį.

Kiekvienas galėtume atlikti tokį eksperimentą. Tačiau pasiūlymų debesis būtų prasmingas tik tuo atveju, jei lygindami savo pasiūlymus ir tardamiesi dėl jų, gebėtume nepamesti klausimų prioritetizavimo svarbos ir eiliškumo: kas siūloma, kur siūloma, kaip siūloma – ir tik paskutinėje eilėje – kas siūlo. Istorinės atminties įamžinimo sėkmės garantu turėtų būti tai, nuo ko pradėjau šį tekstą – politikavimo eliminavimas. Svarbiausia dabar suvokti istorinio naratyvo svarbą ir pripažinti, kad tai – bendras, mums visiems rūpintis valstybinės svarbos reikalas, kuris privalo būti laisvas nuo politikavimo – kaip švietimas ar krašto apsauga.

Kazys Preikšas (g. 1968) – publicistas, visuomenininkas, Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto absolventas. Pirmieji tekstai pasirodė Atgimimo savaitraštyje Sąjūdžio laikais, dabar daugiausia rašo Facebook paskyroje temomis nuo vidaus ir užsienio politikos iki istorinės atminties ir informacinių karų.