„Žinojau, kad studijuosiu kažką, susijusį su menais, gal tapybą, o gal piešiu paprastu pieštuku, ar net darysiu tatuiruotes. Susižavėjau fotografija, įstojau į Kauno kolegiją. Šiuo metu studijuoju. Fotografija su manimi kasdien – kai man gera, kai mąstau apie gyvenimo prasmę, jo nuolatinę kaitą. Kuomet neturiu pasiėmusi su savimi fotoaparato, fotografuoju ir mobiliuoju telefonu, bet tai būna rečiau. Bet, kaip sako mūsų kurso dėstytojai, ne įrangoje esmė. Netgi senas juostinis fotoaparatas, kuris dabar tekainuoja vos 15 Eur, gero meistro rankose gali sukurti stebuklus“, – atviravo jauna mergina.
Įkalinta prigimtis
Savanoriaujant gyvūnų prieglaudoje Nam Felon teko fotografuoti gyvūnus ir viešinti jų nuotraukas socialiniuose tinkluose, kad šie surastų namus, atrastų savą, jais pasirūpinti galintį žmogų. Vėliau gimė visas ciklas darbų, pavadintų – „Nelaisvė“. Stebėjimas įkalintų dirbtinėje erdvėje gyvūnų vertė susimąstyti apie esmines pamatines vertybes, žmogaus santykį su gamta ir pačiu savimi, apmąstyti laisvės sąvoką. Narvas, žiūrovų žvilgsniai, į gyvūną žvelgiantys vaikai ir laisvę ribojančios grotos. Už grotų – ne laukinė aistra, o sustingdyta jos forma, tarytum iškreipta prigimtis.
Aštuonios dienos Kirgizijoje
Neišdildomų įspūdžių ir įdomių akiai kadrų leido užfiksuoti menininkės išvyka į Kirgiziją. Kalnų gyvenimas, kitokie žmonės sužavėjo iš lietuviškų lygumų atvykusią turistę. Akį traukė kalnų panorama, nutolęs nuo civilizacijos peizažas. Šiuo metu jos nuotraukų archyve auga nauja idėja – ciklas „Vaiduokliai“, kol kas netikri, bet magija, religiniai motyvai, apeigos yra tai, kuo domisi jauna mergina. Jos vizija, kada nors užfiksuoti visus, „norinčius ir galinčius būti užfiksuotais“ Lietuvos būrėjus, raganas, ar žolininkes, savo patarimais, vaistais gydančias žmonių sielas ir kūnus. Domintų ir vaišnavų gyvenimas.
„Tikiu, kad Lietuvoje tikrų raganų vis dar yra, tačiau daugelis jų nenori viešintis, fotografuotis. Įdomios man šios tradicijos, religinės apiegos, jų motyvai. Man būtų svarbu, kad ypatingi žmonės: būrėjos, ekstrasensai leistų fotografuoti jų natūralioje aplinkoje, tačiau tam sunku rasti laiko, studijos yra gan sudėtingos, reikia daug mokytis, dirbti, o ir tinkami personažai į skelbimą neatsiliepė“, – vildamasi, kad kada nors įsigis automobilį ir tuomet jai bus lengviau judėti po Lietuvą, teigė pašnekovė. Autobusu labai sunku pasiekti kaimus, gražias, bet atokias Lietuvos vietoves, fiksuoti regionuose gyvenančius žmones.
Žmogaus rankos
„Suprantu, kad šios fotografijos man neuždirbs pinigų, galėčiau fotografuoti vestuves, krikštynas, kitas šeimos šventes, bet norisi kurti tai, kad traukia, kad fotografija nebūtų vien darbas, liktų ir kūrybinės kibirkšties. Fotografavau gimtadienius, vestuves. Esu uždirbusi kažkiek pinigėlių, bet suprantu, kad visa tai ne man. Geriau pinigų neturėsiu, bet darysiu tai, kas man patinka“, – savo filosofiją, vertybines nuostatas atskleidė menininkė.
Ypatingą dėmesį savo kūryboje ji skiria žmogaus rankoms, nes jos gali priglausti, apglėbti, pamaitinti, o kartais įskaudinti, sužeisti. „Apskritai labai įdomu fiksuoti žmonių grožį. Nenorėčiau fotografuoti šviesiaplaukių mergaičių su rožinėm suknelėm, man įdomūs kitokie žmonės, gyvenantys kitokiomis sąlygomis. Aš noriu parodyti kitokį pasaulį, kuriame yra kuriantys žmonės, gerokai išsiskiriantys iš pilkos masės, jų neriboja nusistovėjusios tradicijos, kasdienė visiems įprasta rutina. Noriu fiksuoti tuos, kurių šioje žemėje nėra daug, kurie yra unikalūs, turi savo stilių, gyvenimo būdą“, – atviravo Nam Felon.
Savame rate
„Iki studijų aš gyvenau savame rate. Tiesiog turiu draugus dar nuo mokyklos ir nelabai ieškau naujų, nes senuosius gerai pažįstu ir to man užtenka. Paauglystėje praėjau tam tikrus gyvenimo etapus –buvau pankė, emo, gotė. Turiu kelias tatuiruotes, auskarus. Aš visiškai nekreipiu dėmesio į svetimų žmonių pašaipas.
Manau, kad kiekvienas kuriantis žmogus turi būti savimi. Labai mėgstu knygas, gyvūnai didelė dalis mano gyvenimo. Turiu tris šunis, gyvatę, sraigę. Mokykloje nesimokiau. Pažymiai nebuvo blogiausi, bet namų darbų niekada nedariau, pamokoms nesiruošdavau. Kai metus atidirbau prieglaudoje ir vėl grįžau mokytis, visai kitaip žiūriu į mokslus. Gal iš esmės todėl, kad ir dėstytojai kolegijoje visai ne mokyklos mokytojai, jiem nesvarbu per prievartą brukti informacijos tau į galvą ir visus grūsti į vienodo dydžio dėžutę. Kas dar... gamtą myliu, bet čia greičiausiai prie mano viso domėjimosi raganomis ir pagonybe priskirt galima.
Fotografuojant, tik kokių 16 metų pradėjau galvoti apie techninę fotoaparato pusę, prieš tai fotografuodavau kompozicijas, kurios ateidavo iš akies, o nustatymai dažniausiai būdavo automatiniai. Iš paprastos kaimo mokyklos patekau į menų kolegiją, jaučiuosi esanti tarp savų žmonių. Kauno meno kolegijoje prasiplėtė mano pažįstamų ratas, sutikau gerų dėstytojų, kurie yra man geri bendraminčiai, skatinantys kurti, o kartu ir reiklūs. Jie draugiški, bando įsiklausyti. Bet smagiausia, kad visi kurse tą pačią užduotį suvokiame skirtingai, matome pasaulį kiekvienas savitu kampu.
Studijuodama čia sukūriau daug naujų darbų, tačiau man labai svarbus pirmasis geras kadras. Jį pagavau dar būdama 16 metų. Fotografavau savo sesę, žiūrinčią kažkur į tolį. Tuomet keltu plaukėme į Norvegiją. Šį kadrą pagyrė ir mano pirmoji fotografijos mokytoja, bet dabar atsirado daugiau idėjų, daugiau minčių.
Norisi, kad fotografijos sulauktų nors mažiausio pripažinimo, tai labai skatina, motyvuoja, įkvepia. Mėgstu fotografuoti ir gatves, įdomūs atsitiktiniai fotografavimai, momento, nuotaikos kaita. Noriu fotografuoti tikrus, gyvus žmones, kurie tiki anapusiniu pasauliu, gyvena pagal savo nuostatas, turi nusistovėjusius ritualus“, – pasakojo pašnekovė.
Na, o atsisveikindama visiems kuriantiems žmonėms ji linkėjo nesustoti kurti. Nesvarbu, kad iš pirmo žvilgsnio darbas lyg ir nepavyko, gal po kelių metų jis bus peržiūrėtas kitomis akimis. O svarbiausia meno žmonės turėtų nekreipti dėmesio į patyčias, būti savimi. Tai tik didina jų vertę.