Kunigas Petras Celiešius
Man, čia atvykusiam, atrodė, kad laikas – dienos ir valandos – staiga ėmė greitėti. Vakar, šeštadienio pavakary, mudu su broliu vos tik nurijom savo graudulį, o šiandien jau atsidūrėm pilnoj tautiečių parapijos salėj, kur buvo rodomas spektaklis apie M. K. Čiurlionį. Per vaidinimo pirmąją dalį spėjo pasklisti žinia, kad salėje sėdi du per karą išsiskyrę broliai, vienas tik vakar atskrido iš okupuotos Lietuvos.
– Na, kaip ten dabar vargsta ta sovietinė mūsų tėvynė? – per pertrauką ne vienas panašiai klausė, žvelgdamas ne į mane, bet į Apolinarą.
– Gadem! Jūs Kazio klauskit, – šaipėsi ir net pyko Apalis. – Jaunesnis, gražesnis, jis ir negėręs geriau pameluos.
Po spektaklio priėjo aukštas energingas kunigas, prisistatė esąs šios bažnyčios vikaras Celiešius.
– Žinau, kad tavo broliui ir brolienei pirmadienį darbas, o man laisva diena. Gal norėtum ją praleisti su manim? – paklausė.
Štai taip – be jokių įžangų ir pažadų.
– O aš vis dairiaus, ko čia paprašyti, – neslėpė brolis, kuriam iš tikrųjų rūpėjo, kam galėtų mane įpiršti.
Kitos dienos rytą vikaras savo automobiliu atvažiavo prie Apolinaro namų, kur aš vaikštinėdamas laukiau ir galvojau, ką tas malonus žmogus man šiandien parodys. Kokias nors šventoves, muziejus, Holivudą? Antanas Miškinis Vilniuje buvo prašęs, kad perduočiau linkėjimus Brazdžioniui. Per Kalėdų atostogas brolio prašysiu, kad nuvežtų į Disneilendą...
Celiešius pirmiausia ir paklausė, ką norėčiau pamatyti. Virš „Angelų miesto“ aukščiausiai iškilusi mormonų bažnyčia. Aš nieko apie juos nežinojau.
– Gerai, – atsakė kunigas. – Pas mormonus ir aš dar nebuvęs. Bet jų šventovė pirmadieniais atsidaro vėliau. Todėl važiuokim į Lietuvių dienas. Užklupsim Brazdžionį neperspėję.
Amerikoje jau buvau įpratęs matyti savo tautiečius, dirbančius didesnėj prabangioj erdvėj. O Lietuvių dienų redakcija ir spaustuvė priminė tėviškę. Brazdžionis atrodė panašus į kaminkrėtį – apsivilkęs juodu chalatu, pats kaip juodadarbis triūsė prie seno linotipo. Į ankštus rėmelius dėliojo galbūt savo paties surinkto teksto metalines eilutes. (Panaši spausdinimo mašina, kaip vėliau sužinojau, buvo sumontuota ir vieno kauniečio slaptavietėje.)
Taigi mudu su kunigu Celiešium žurnalo redakciją sudrumstėm kaip vasaros dieną per javapjūtę. Atsirado pats Lietuvių dienų leidėjas Antanas Skyrius, prozininkas Juozas Tininis, poetas Bernardas Brazdžionis... Penkiese susėdę aplink stalą, aukodami įprastą siestos laiką, aptarėm viską, kas kam rūpėjo. Ir aš labiau įsidrąsindamas paklausiau:
– Visi čia tikimės, kad Lietuva anksčiau ar vėliau atgaus nepriklausomybę. Kaip tai atsitiks, jūsų manymu?
– Kils karas, – atsakė Brazdžionis. – Manau, kad čia niekas tuo neabejoja.
– Bet juk Baltijos valstybės – Sovietų Sąjungos pasienyje. Įrengtos bazės gal tik to ir telaukia. Jeigu kiltų atominis karas, iš Lietuvos mažai kas beliktų.
– Amerika Lietuvos nebombarduos, – užtikrino Brazdžionis. Jis dar apsidairė: negi tuo kas nors abejoja?
Aš klausiamai pažvelgiau į kunigą. Tegu pasako, kad viskas Dievo valioj. Tačiau Celiešius tik pasižiūrėjo į laikrodį:
– Mums metas, jeigu norim aplankyti mormonus, judėjus ir kitus išminčius.
Aplankėm dar induistus ir musulmonus. Vėliau kažkurią dieną kunigas mane lyg sūnų nuvežė į Disneilendą. Išlandžiojom visus vaiduokliais bauginančius požemius ir neaikčiodami stačia galva nusileisdavom nuo aukštų amerikietiškų kalnelių.
Tada jau žinojau, kad mane globoja ne šiaip vikaras, o filosofijos ir teologijos daktaras. Todėl per ilgesnę kelionę, mums grįžtant iš Disneilendo, aš jo paklausiau:
– Kas ir už kokius darbus kunigams suteikia teologijos daktaro vardą?
– Vatikanas, – atsakė Celiešius. – Po karo Vokietijoj man buvo pavesta ištirti Teresės Nauman fenomeną. Pats – dar jaunas, apie stigmatizuotąją Teresę Nauman tikriausiai nieko negirdėjai.
– Girdėjau. Lurdas apie ją daug rašė. Kunigai per pamokslus minėjo. Tai jūs po karo Teresę Nauman aplankėte dar gyvą?
– Taip. Bet aš ten jokio stebuklo neįžvelgiau. Klebonas iškart mane perspėjo: „Ateinantį penktadienį ji neturės jokių stigmų.“
– Tai Kristaus žaizdos ant rankų ir kojų jai atsirasdavo dėl klebono sugestijos?
– Vadinasi, pats ir apie sugestiją žinai?
– Šiek tiek. Kai Rusijoj, kaip ir kitur, atsirado daugiau ekstrasensų, sovietų valdžia net Lietuvos mokslų akademijai leido įkurti savotišką paranormalių reiškinių tyrinėjimo grupę.
Taigi toj kelionėj sužinojau, jog teologijos daktaro laipsnis Celiešiui buvo suteiktas už tai, kad jis paneigė anuomet išgarsintus Teresės Nauman „stebuklus“. Aš dar tada paklausiau:
– Tai ką dabar turės galvoti Teresės Nauman, kaip gyvos šventosios, adoratoriai?
– Kiekvienas mąstantis tikintysis yra penkiasdešimčia procentų ateistas, – ramiai atsakė Celiešius, – o mąstantis bedievis tiek pat procentų tikintis.
– Anądien, kai mes pabuvojom musulmonų mečetėj, aš jums ketinau pacituoti Omarą Chajamą, XI a. persų poetą ir filosofą. Studentaudamas iš rusų kalbos buvau išvertęs jo vieną laisvamanišką posmelį.
– Jeigu prisimeni, pacituok.
Aš pacitavau:
– Žabangos, spąstai lydi mus iki pat kapo.
Kūrėjas, jų priraizgęs, tarė: „Eik, sūnau...“
Pasakė ir prašapo.
O kai aš pasiklydęs kilpon patekau,
Gerasis tėvas man rūsčiu teisėju tapo.
– Matai! Jau tada buvo ir tikinčių, ir abejojančių tuo, kuo tiki...
P. S. Po keliolikos metų Dzūkijoje įsigijęs apleistą sodybą, vyresnių kaimynų paklausiau, ar jie dar prisimena Celiešių, klebonavusį Merkinėje. Ona Kraunelienė dėl to klausimo net susigraudino. Tuoj pat atidarė klėtelę, kur stovėjo sena kraičio skrynia. Iš jos Ona ištraukė vilnonę gėlėtą skarelę.
– Va, ką jis mums iš Amerikos atsiuntė. Geriausioms Merkinės giedotojoms.
Argi galima tokį kunigą užmiršti?
Vaclovas Aliulis
Mano seneliai, Kazimieras ir Ona Žebrauskiai iš Lieplaukės parapijos, išauginę keturis sūnus ir keturias dukras, buvo religingi ir labai gerbė žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, lietuvybės gaivintoją. Vyresniesiems vaikams jie samdė daraktorių, kad išmoktų skaityti, rašyti, o jaunesnieji sulaukė 1904-ųjų, kai caro valdžia nustojo drausti lietuvišką spaudą ir mokyklas.
Pamažu brendo mano troškimas apie vyskupą Valančių parašyti pjesę „Žemaičių piemuo“. Prireikė konsultacijų, kurias mielai suteikė kunigas marijonas Vaclovas Aliulis. Kito tokio šviesaus, išsilavinusio kunigo tada nepažinojau. Nueidavau į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią pasiklausyti Aliulio pamokslų. Džiaugiausi, kad vėliau jis buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio tarybą. Iš kunigo Aliulio sulaukiau palankaus dėmesio ir savo knygai „Rasi rasoj rasi“. Jis parašė malonią recenziją, kuri, šiek tiek sutrumpinta, 1996 m. buvo išspausdinta Dienovidyje. Išsaugojau jam rašytą laišką (1996), kuriame neslėpiau kai kurių abejonių dėl savo tikėjimo. Net pavadinau jį savo velykine išpažintim.
„Mielas kunige Vaclovai,
(...) iš jūsų tikėjausi – gal atsakysite man į skaudžius Bažnyčiai keliamus klausimus, kurių mano knygoje išsakyta nemažai. Tačiau Jums labiausiai patiko mano teiginys, kad mąstant apie Dievą, geriausia užgniaužus kvapą patylėti. O juk buvo ten kalbama ne apie tokį Dievą, kurį Bažnyčios dignitoriai tariasi pažįstantys geriau negu savo artimą. Ar jiems dažnai prabunda sąžinė, ar jie kamuojasi dėl to, ką jie Dievo vardu per amžius yra prišnekėję ir pridarę?
Mane ilgai kamavo vaizdinys: anomis dienomis romėnai ir žydai nepasitenkina, nuplakę ir apspjaudę Kristų, – jie neskubėdami, pasišaipydami aptaiso jį šiuolaikinio vyskupo drabužiais, ant galvos užmaukšlina mitrą ir sako Jam, kad ateity šitaip atrodys ir Jo apaštalai.
Taigi, kunige Vaclovai, Jūs be reikalo teisinat mane – aš iš tiesų esu laisvamanis. Jūs nepastebėjot knygoj mano maksimos: „Žmogus šioj žemėj lieka nemirtingas tiek, kiek jis, ČIA BŪDAMAS, išdalija save“. Man labai artimas Antikos žmogus, išdrįsęs pastatyti paminklą „Nežinomam Dievui“. Jam užteko drąsos suabejoti tradicijų kolonom paramstytu Panteonu ir jo dievais, kuriuos žmonės apdovanoja savo ydomis. Jeigu tas išminčius būtų pažinojęs Kristų, galbūt jo nežinomas Dievas primintų mūsiškį Rūpintojėlį.
Gerosios Naujienos skelbėjo antgamtiškas gimimas ir mirtis, mano įsitikinimu, – anų laikų duoklė žmonių silpnybei. Mes ir dabar neįstengiam suvokti, kad dvasia gali egzistuoti ir be žemiškojo kūno. Krikščionys iki šiol tebetrokšta prisikelti iš numirusiųjų su savo kvaiša galvele, kuri nedaug tesiskiria nuo subinės. (Čia Jūsų, o ne mano šmaikštalas.)
Visos religijos mėgina įtikinti, kad jų šventosios knygos – paties Dievo žodis. Ką padarysi... Man daug liūdniau konstatuoti, kad Kristaus mokymas mylėti savo priešus prieštarauja žmogaus prigimčiai. Juk ir pats Dievas saviesiems yra paskyręs dangų, o priešams – pragarą.(...)
Dabar daug važinėju po Lietuvą – įrodinėju žmonėms, kad šie metai galėtų atnešti šiokių tokių permainų. Žmonės labai nusivylę, sunku rasti tokių, kurie „pasidžiaugtų kūdikiu, saule, vieni kitų gerumu“. Dar ir dar kartą gaunu įsitikinti, kad nei religija, nei ubago, nei vyskupo lazda iš esmės žmogiškos prigimties nepakeičia. Niekšybė, Kvailybė ir Nuobodybė – tos trys Šėtono sugulovės sugeba palįsti po kiekviena antklode.
Didžiausia Dievo dovana – žmogaus protas – iš tiesų pavojingas instrumentas. Gal todėl daugelis ieško būdų, kaip jį nuslopinti, atbukinti: dedasi į visokias sektas, pasitelkia alkoholį, narkotikus, „muziką“. Nenorėčiau eiti panašiu keliu. Jeigu dabar atsiklaupčiau prie klausyklos, neįstengčiau gailėtis to, ką pritariant širdžiai kalba mano protas...
Prisipažinau, kad esu laisvamanis, bet nuoširdžiai sveikinu Jus su šv. Velykom.
Kai Kristus mirė ant Kryžiaus, atėjo metas, katarsio valanda – apaštalai pajuto, kad pastaruoju metu elgėsi ne per geriausiai. Galbūt jie suvokė, kad Mokytojas, taip dosniai išdalijęs save, dabar gyvena jų širdyse. Atėjo metas jiems tęsti tą dalijimo darbą. Laisvamanio akimis Prisikėlimas galėjo būti ir toks. Tam tikra dalis Jo mokymo rusena ir manyje.“
Nespėjau, o gal ir neišdrįsau Aliulio paklausti, kodėl krikščionys tvirtina: esi daug iškentęs – vadinasi, šioj žemėj jau išpirkęs bent dalį savo nuodėmių.
Iki šiol neturiu atsakymo, už kokias nuodėmes kentėjo du jaunesni mano broleliai, Bernardas net iki trylikos metų, o kaulų džiovos suluošintas Pranelis inkštė net septynerius metus... Negi Viešpačiui Dievui, kuris dar garbstomas už savo gailestingumą, besikankinančios sielos suteikia kokį nors malonumą ar papildomų galių?
Nenorėjau kunigui Aliuliui užduoti tokio skaudaus klausimo, ypač po to, kai savo knygai sulaukiau tokios malonios recenzijos.
Užuot atsakęs į teologinius klausimus, Aliulis pritarė laisvamaniškai mano išvadai: eik su tais, kurie ieško, ir šalinkis tų, kurie šaukia – mes jau suradom!
Ilgai vargęs ir ieškojęs žmogus privalo turėti viltį, kad jis ėjo, kol galėjo, tikėdamas, kad nėra pasiklydęs.
Česlovas Kavaliauskas
Kai kuriuose Sibiro lageriuose kaliniai po Stalino mirties sukilo. Lietuviai, išlikę gyvi per sukilimą Norilske, numalšintą ypač žiauriai, kai pagaliau grįžo į tėvynę, pasivadino Norilsko vyčiais ir pasižadėjo, bėdai ištikus, viens kitam padėti. Galiu didžiuotis, kad 1990-ųjų pradžioje mane, kaip kandidatą į renkamą Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, pasiūlė Vytautas Laugalys, buvęs partizanas, Norilsko sukilėlis, tuomet vadovavęs Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių sąjungai. Po metų jis man paskambinęs paprašė, kad nuvažiuočiau į Jiezną ir susirasčiau kunigą Česlovą Kavaliauską, Norilsko vytį, anuomet sukūrusį net sukilėlių himną. Jis pats pasakys, kokios jam prireikė pagalbos.
Susipažinau su pagyvenusiu, bene šviesiausiu ir kukliausiu Lietuvos kunigu, teologu, atsidūrusiu Jiezne, kilus bažnyčios tarnų nesutarimams buvusioje jo parapijoje. Kavaliauskui užteko vieno kambario, kuriame tilptų lova, lentyna su knygom ir stalelis, prie kurio iš hebrajų ir graikų kalbų galėtų versti Senąjį Įstatymą ir kurti savuosius teologinius tekstus („Netiesinis Jėzus“, „Trumpas teologinis žodynas“). Mažiausiai jam rūpėjo valgis, o labiausiai – laikas, kurį stengėsi taupiai ir darbingai naudoti.
Tad kodėl kunigui prireikė kreiptis į Norilsko vyčius?
Vyresni žmonės turėtų prisiminti: parduotuvės anuomet mūsų valstybėj vis labiau tuštėjo, už sutaupytus rublius jau beveik nieko vertingo nenusipirksi. Nebent dar gali užsakyti mišias už kurį nors mirusį žmogų. Kai kam Dievo meldimas buvo ir tebėra panašus į melžimą...
Jiezno klebonas nė vieno neatstūmė. Priimdavo tuos varganus pinigus, užsirašydavo mirusiojo vardą ir įpareigodavo čia atkeltąjį pagalbininką imtis rimtesnio darbo...
Kurdamas dramą „Žemaičių piemuo“, buvau suartėjęs su kunigu Vaclovu Aliuliu. Dabar aš jo prašiau, kad jis paieškotų galimybių padėti Česlovui Kavaliauskui. Dar nusiunčiau mandagų, neįkyrų laišką Jo Eminencijai kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Atsakymo negavau, bet netrukus sužinojau, kad Kavaliauskas jau perkeltas į Širvintas. Čia jis džiaugėsi ežeru, kuriame galėjo atsigaivinti, ir turėjo mažiau darbo prie altoriaus. Netrukus buvo perkeltas į Kaišiadoris. Čia jis baigė versti Naująjį Testamentą, Mažojoje studijoje atsakinėjo į Vaidoto Žuko klausimus.
Nors laiko pokalbiams su draugišku ir atviru kunigu Česlovu turėjom užtektinai, bet, perskaitęs jo „Trumpą teologijos žodyną“ su kvantinės fizikos intarpais, nesiryžau paklausti, kam Viešpačiui Dievui reikalingos maldos, žiemą net šliaužiojant keliais Šiluvoj arba Žemaitijoj per Kalvarijos atlaidus. Jeigu, tikinčiojo manymu, gerajam Dievuliui dar ir šito maža, žmogus kokia nors intencija užperka mišias arba, duodamas elgetai išmaldą, įpareigoja, kad ir šis už ką nors pasimelstų.
Toks meldimas, dievaži, panašus į melžimą. Kodėl iki šiol, bent jau po ilgų karų su reformatais, katalikai žmonių nepamokė, nepatarė pradėjus „Tėve mūsų“ mintyse sau pridurti: „kurs esi mumyse“?..
Iš istorijos žinome, kad žemiškųjų imperijų valdovai mėgo liaupses ir ne visada atstumdavo nuolankius malonių prašytojus. Nesinorėtų šių tironų lyginti su Visatos Kūrėju. Galėjau kunigui Kavaliauskui priminti, kad himnas, kurį jis sukūrė Norilsko sukilėliams, prasideda žodžiais: „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo“... Ne, aš tikrai nesiūlau prieš savo Kūrėją sukilti, aš tik norėčiau geriau Jį pažinti.
Politkalinys kunigas Kavaliauskas, dovanodamas man Senojo Testamento Išminties knygas, verstas iš hebrajų ir graikų kalbų (išleistas JAV, Putname), patarė giliau įsijausti į Jobo dramą. Mėginau. Čia Dievas su Šėtonu (lyg du konkurentai) yra susilažinę dėl turtus ir sveikatą praradusio Jobo ištikimybės. Abejoju, ar kuris nors iš jų tada laimėjo.
Vis dar tebesaugau savo seną laisvamanišką viltį, kad žmogus šioj žemėj lieka nemirtingas tiek, kiek jis, čia būdamas, išdalija save kitiems. Mano paminėti (o kiek dar nepaminėtų!) kunigai gyveno, ne tik skleisdami tikėjimą, išmintį, patirtį, bet ir dosniai, nuoširdžiai dalydami sukauptą savo gerumą.