Pirmieji kūriniai senelės kaliošuose
„Pradėjau piešti, dar ankstyvoje vaikystėje, visą gyvenimą buvau aktyvi. Prisipažinsiu atvirai, mokykloje ne itin sekėsi piešti pagal užduotis. Lyginant su kitų vaikų darbais, mokytojai vertino prastai, kadangi aš piešdavau iš savo fantazijos. Visuomet tryškau kūrybiniu smalsumu, domėjausi tuo, kas gražu, įdomu, ką galima pavaizduoti. Stengiausi gilintis į daiktų charakterį, jų formas, faktūras, ieškojau plastikos. Visada žavėjo judesys, kaip antai jūros bangos, sportas. Pirmieji mano kūrybiniai bandymai buvo nedidelė, vaikiška knygelė, kurią pati rašiau, iliustravau, sudėjau joje visus savo jausmus. Deja, ji dingo. Buvo neramu, juk tiek meilės įdėjau. Paskui ja radau pas savo prosenelę kaliošuose. Paklausiau jos, ar tai mano knygele? Ji atsake, kad jai labai patogu tas knygeles minkštas popierius. Juk negalėjau pykti ant seno žmogaus, bet gaila buvo kūrybos. Iki šių dienų liko smagi istorija ir prisiminimas“, – atviravo menininkė.
Kūrybinį kelią mynė iš naujo
Baigusi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, Vaiva nuėjo ilgą kelią, kol galiausiai pradėjo studijuoti grafiką ir kaligrafiją Vilniaus dailės akademijoje, ten ji atrado save, pasijuto tarsi priartėjusi prie svajonės išsipildymo. „Laisvai rašiau kaligrafiškai tekstus, dalį jų pati kūriau. Iliustravau senelio anekdotus, piešiau viską, netgi močiutes cepelinus. Sukūriau knygą, kuri stebino savo unikalumu, todėl buvo paimta į Vilniaus dailes akademijos fondus, kaip pavyzdinė studentams. Subrendusi ir įgijusi daugiau pasitikėjimo savo kūrybinėmis jėgomis, pradėjau ieškoti savo kūrinių.
Deja, nusivyliau, nes visai neseniai sužinojau, kad Vilniaus dailės akademijos fondo darbai sudeginti: neva buvo kraustomasi į kitas patalpas ir niekas buvusių studentų darbų nesaugojo. Supratusi, kad savo darbų nesurasiu, kūrybinį kelią vėl pramyniau tarsi iš naujo“, – savo nuoskaudą atvirai pasakojo Vaiva. Bene brangiausias autorinis Vaivos darbas – trečioji autorinė knygelė, skirta kūrėjos dukrytei. „Idėja ją sukurti užgimė dar tuomet, kai dukrelė buvo negimusi, bet jau ruošėsi atkeliauti į šį pasaulį. Tai buvo vaikams skirtas kūrinys apie Katiną ir batą. Ją pati klijavau, iliustravau, rašiau tekstus ranka. Yra keletas iliustruotų mano mamos poezijos knygelių, A. Umbrasienės „Apie Kotryna, musę Zosę...“. Piešti iliustracijas man tikrai labai įdomu“, – kalbėjo menininkė.
Didžiausia vertybė – idėja
„Pabuvus, ar pabraidžius jūroje, praskaidrėja nuotaika. Atrodo, kad atgimei iš naujo. Lyg nebelieka rūpesčių, gali pabėgti nuo kasdienybės, išsivalyti savo jausmus. Atrodo mintys, emocijos atsinaujina, visa, kas buvo bloga nusiplauna jūros bangose. Nuo jūros pareini lyg naujai gimęs, sutvertas. Kuriu, gaminu suvenyrus ir vienetinius, ir masinei prekybai. Paišau ir šaržus, ir portretus. Netgi Palangoje šaržus esu paišiusi. Manyčiau, kad idėjų turiu, bet dabar tik supratau jų tikrąją vertę. Noriu, kad idėjos būtų apsaugotos. Manau, kad gyvenime yra ir kūrybiniai žmonės, bet yra ir tokių, kurie paima tavo išieškotą, sukurtą idėją, perkopijuoja. Žmonės yra linkę greitai kūrybinio žmogaus darbą nusavinti, pasiimti kaip savo, o tu tai sukūręs, išnešiojęs, išbrandinęs, lieki be nieko. Bet dailininkui ne pinigai yra vertė, skaudina labiausiai tai, kad tavimi lyg ir pasinaudojo.
Dailininkui, kūrybiniam žmogui matyti pavogtą savo išnešiotą, išpuoselėtą idėją yra labai skaudu. Man didžiausia vertė – idėja. Esu dirbusi su nelabai sąžiningomis įmonėmis, kurios iki šiol tiražuoja mano idėjas. Nutrūkus bendradarbiavimui, likau be autoriaus teisių, be nieko. Reikėjo visą kūrybinį gyvenimą vėl pradėti iš naujo. Likau niekas, net be darbų pavyzdžių. Reikėjo man vėl ieškoti kūrybinio polėkio, eiti prie jūros, semtis minčių, rasti kūrybos kryptį, ją generuoti iš naujo. Visada, kuomet atvažiuoju į Palangą, man čia taip gera. Atrodo, kad smėlyje tarytum atgyja kažkada įmintos pėdos. Jūra padeda žengti žingsnį į naują kūrybinį etapą. Mokiausi juvelyrikos, bandžiau tapyti, tačiau labiausiai mano širdis linksta į grafiką. Esu kruopštesnio meno kūrėja. Tie, kas domisi mano menu labai prašo yra pasiilgę grafikos kūrinių, o mano darbai parduoti kolekcionieriui. Jų aš nebeturiu. Po truputėlį ruošiuosi, kuriu naują portfolio.
Dažnai nusivertina
Vaivos kūrybos privalumas – laki fantazija, plastiška linija ir begalinis kruopštumas. „Man ypač patinka vaikų iliustracijos, knygelės. „Jei gaunu galimybę kurti pasakų personažus, galiu mesti visus darbus, sėsti ir kurti. Kiekvienas menininkas stebi pasauli, žiūri į daiktus ar reiškinius, juos analizuoja, stengiasi įžvelgti charakterį, jį pamatyti. Tiek žmogus, tiek vaikiškos knygelės pasakų personažas – man vienodai svarbus ir įdomus. Vos gavus kūrinį, įsijungia vaizduotė, kurioje veikia tas personažas. Šis darbas man padeda sugrįžti į vaikystę. Mokykloje nebuvau suprasta, nes piešdavau su fantazija, visą laiką kažką prikūrybindavau, negalėjau atlikti duotų užduočių ar primestų temų. Bet per laiką, ir mano kūrinius kažkas pastebėjo, jie susilaukė žmonių susidomėjimo, juos noriai perka kolekcionieriai. Manau, kad žmonės kūrybą vertina, bet dažnai patys dailininkai yra linkę nusivertinti patys save. Nes vis dar gyvas mūsų kultūroje stereotipas, jog dailininkas – nieko vertas. Kiekvienas menininkas privalo tikėti savimi, laikytis užsibrėžto vertybinio kelio.
Daug mūsų menininkų nepelnytai užkasa savo talentus, galvoja esąs niekas. Tad visiems sakau – neužkaskit savo talentų ir nebarstykit perlų kiaulėms. Kas mūsų kasdienybėje pasitaiko labai dažnai – atiduodi visas idėjas tiems, kas turi finansų, jie jas išgvildena ir kraunasi sau turtus. O kūrėjas, stovi be nieko. Bet talentas, juk menininko duotybė, jo nereikia išbarstyti po visus kampus. Jei yra kažkokio idėja, kuri tau patinka, tiesiog užsikabini, sėdi, dirbti ir padarai. Kūryba nėra darbas. Daugelis mano paveikslų gimė nuo paprasčiausio taškelio. Tiesiog atsisėdu, pamatai ir atjungiu mąstymą. Nebūtinai kažką paišydama aš apie tą kūrinį galvoju. Gali būti, kad mintys neša kitur, galvoji apie kitus dalykus. Kūrybai reikalingas susitelkimas, ramybės atradimas.
Stengiuosi, kad kuriant neblaškytų aplinkybės. Kuomet ant pečių užgula materialių dalykų našta, tuomet kurti labai sunku. Pradėjus galvoti, kaip rytoj gyvensi nebeišeina susitelkti. Kūrybiniai žmonės tam ir yra, kad neštų džiaugsmą, kurtų grožį. Jiems tai yra duota“, – apie visuomenės stereotipus atviravo Vaiva.
Apie pašaukimą
„Palanga, man mažytė kito miesto salelė, kurioje, dar būdama moksleive bandžiau užsidirbti piešdama šaržus. Čia jūra, miškas, tiltas. Kai atvažiuoju, visą laiką aplankau. Į Palangą važiuodavau dar būdama maža, čia pajūrio smėlyje įmintos mano pėdos. Čia visada norisi sugrįžti. Esu nupiešusi tris Palangą simbolizuojančias skulptūras. Norėjau kurti suvenyrų seriją apie Palangą, galvojau, kas turistui daugiausiai atpažįstama. O ir kurdama galvojau apie skulptorius, juos kūrusius menininkus, kurie kažkada sukūrė tai, kas pamažu tapo viso kurorto simboliais. Įdomi kiekvienos skulptūros istorija, juk ji buvo kuriama, išnešiota, pastatyta. Ji nuolat traukia turistus. Dailininkai visais laikais buvo vertinami, dabar, tik to nebėra. Bet jie yra reikalingi, džiugina savo kūryba visuomenę“, – apie menininko pašaukimą sakė Vaiva.
