Ne, nešvęsim ilgai laukto Jutos šimtmečio šių metų gegužės 19 dieną, nebegersim šampano ar kitų tauriųjų gėrimų ir neragausim jau daug metų iš eilės per Jutos gimtadienį patiekiamo „Napoleono“ torto. Nebesijuoksim prisiminę kokį nors absurdišką įvykį iš sovietmečio realybės filmuojant, kuriant spektaklį ar rengiantis parodai. Viso to nebebus, nes Juta pavargo to jubiliejaus laukti ir pačiai sau netikėtai, tyliai ir oriai iškeliavo Anapilin. Ne į Kalnelį, kur visi spraudžiasi, o į Rokantiškes prie artimųjų.
2022.05.10 14:29
Juzefos Čeičytės keliai: išsikovoti vietą prie „tikrųjų“ tapytojų darbų
Šiaurės Atėnai
FOTO:
Apsupta daugybės žmonių, Juta buvo vieniša. Tačiau dosnios sielos, mėgstanti dalintis, patarti. Būdavau pas ją su sūnumi, dar paaugliu, jau lankančiu J. Vienožinskio dailės mokyklą. Jam Juta aiškino, kaip nustatyti, ar gera paveikslo kompozicija, mokė, kaip rėmą aptraukti drobe, kaip kalti vinukus, kaip prižiūrėti teptukus. O kai jis bibliotekoj pakabino pirmą parodėlę, Juta prie lentos prismeigė raštelį: „Eidamas šiuo keliu gali nueiti į šventovę.“