Apie tai, kokias knygas geriausia skaityti liūdesio akimirkomis, pasakoja trys knygų gerbėjos: Rūta Pelikšienė, „Delfi Plius“ autorė Eglė Šimonėlytė ir tinklaraščio @skaitrastis autorė Ugnė.
– Ar dažnai liūdnomis gyvenimo akimirkomis paguodos ieškote knygose?
Rūta: Man knygos yra savotiška terapija, todėl sunkiais ar liūdnais gyvenimo momentais dažniausiai padeda gera knyga. Pasinėrusi į puslapius pamirštu tai, kas slegia, o po valandėlės didelėmis atrodžiusios gyvenimo problemos jau nebeatrodo tokios sunkios.
Eglė: Liūdnomis akimirkomis man labiausiai norisi išsikalbėti, atskleisti savo mintis, tačiau ne visada tą pavyksta padaryti, o tada gelbėja dienoraščio rašymas. Būna, kad pažiūriu kokį nors juokingą video, būna, kad ir knygą pasiimu. Mėgstu skaityti psichologines knygas, iš kurių galima sužinoti kažko naujo. Būna, kad liūdnomis akimirkomis pasiimu Davido Myerso „Psichologijos“ vadovėlį ir paskaitau apie emocijas ar jausmus. Tačiau nebūna taip, kad pradedu skaityti kitas istorijas, t. y. grožinę literatūrą, nes manau, kad tokiu atveju svarbu neslopinti savo jausmų.
Ugnė: Knygos man padeda ne tik nuvyti liūdesį, bet ir pabėgti nuo rutinos, praskaidrinti kasdienybę, aplankyti tokius pasaulio kampelius, apie kuriuos net nebuvau girdėjusi, o tuo pačiu ir išgyventi daugiau nei vieną gyvenimą.
– Kokią grožinę, psichologinę ar motyvacinę knygą rekomenduotumėte žmogui, kurį užplūdo liūdesys? Kodėl būtent ją?
Rūta: Pirma knyga, šaunanti į galvą, – Francoise Sagan „Sveikas, liūdesy“. Visų pirma, dėl pavadinimo, o taip pat dėl prozos lengvumo, pagaulaus siužeto ir prancūziškos dvasios. Neabejoju, kad ši knyga padės nuvyti liūdesį.
Eglė: Į galvą šauna net ne viena knyga. Paskutinė mano skaityta knyga buvo Ernesto Hemingway „Senis ir jūra“. Tai istorija apie seną vyrą, kuris siekė savo tikslo. Ši alegorinė apysaka skatina neprarasti vilties ir suprasti, kad blogi momentai praeis, kad ateis gėris, kuris, galbūt, išliks ilgiau nei blogos mintys. Taip pat labai patiko Vandos Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos. Pokalbiai su vaikais“. Gal ne todėl, kad man patinka vaikai, bet nes tai įkvepianti knyga. Skaitai ir didžiuojiesi, kiek yra talentingų jaunuolių. Čia buvo apčiuoptas momentas, kad draugystė, ryšys su kitu yra vieni iš svarbiausių. Knygoje vienas vaikas pasakė, kad labai svarbu turėti svajonių, ir aš tą galiu patvirtinti. Liūdnomis akimirkomis labai svarbu galvoti apie savo norus ar net juos išsirašyti. O trečia knyga, kurią rekomenduočiau, tai Brene Brown „Didi drąsa“. Šioje knygoje buvo rašoma, kad mes visi esame pažeidžiami ir jaustis blogai yra normalu. Normalu ir liūdėti, ir džiaugtis. Man labai patiko šios knygos pradžioje išsakyta Theodoro Roosevelto mintis: „Pagarbos nusipelno arenoje esantis žmogus, kurio veidą dvelkia dulkės, tas kuris suklysta, kuriam vis nepavyksta <…>, kuriam, jei pasiseka, pažįstamas didelių pasiekimų triumfas, o jei nepasiseks, jis bent pralaimės didžiai drįsdamas.“ Negalėjau rekomenduoti vienos knygos, nes visos šios yra svarbios: vienos moko nepasiduoti ir tikėti savimi, kitos stiprina psichologiškai ir padeda suprasti, kad visos emocijos reikalingos, net jei ir užplūsta liūdesio akimirka.
Ugnė: Labai rekomenduoju Lucindos Riley knygų seriją „Septynios seserys“. Ši serija tokia magiška, lyg pasaka suaugusiems, bet kartu ir realistiška, kupina kelionių po įvairias šalis ir skirtingus laikotarpius, pilna meilės, paslapčių ir neįtikėtinų gyvenimo vingių. Po kiekvienos šios serijos knygos jaučiuosi lyg šiek tiek pakylėta nuo žemės.
– Ar galėtumėte įvardyti konkretų žanrą ir / arba autorių, kuris tiesiog magiškai įveikia liūdesį?
Rūta: Man labiausiai padeda trijų tipų knygos – kiekviena dėl savų priežasčių. Kartais geriausiai liūdną nuotaiką išveja geras humoras – tuomet renkuosi Jerome K. Jerome neprilygstamą „Kaip mes rašėme romaną“. Kartais norisi tiesiog pamiršti realybę ir pasinerti į magišką pasaulį – tuomet verčiu Andrzejaus Sapkowski „Raganių“. O kartais norisi pasinerti į karštligiškas žudikų gaudynes – tokiais atvejais nepamainomas Jo Nesbo ir jo Haris Hūlė.
Eglė: Na, kaip ir minėjau, padeda psichologinės knygos, bet svarbu mokėti jas atsirinkti. Aš renkuosi tokias, kurios autorius yra baigęs mokslus ir kai knygoje yra išnašų.
Ugnė: Jau minėta autorė Lucinda Riley – puikus pasirinkimas. Taip pat – įvairūs trileriai ir detektyvai, kurie priverčia pamiršti viską, kas vyksta aplinkui, ir įtraukia taip, kad negali padėti knygos į šalį.
– Kaip, jūsų nuomone, skaitymas gali padėti įveikti liūdesį? Padėdamas užsimiršti, o gal – priešingai, paskatindamas išgyventi neigiamą emociją iki galo?
Rūta: Manau, kad svarbu leisti sau pabėgti ir pailsėti nuo liūdesio – bent trumpam. Gera knyga padės užsimiršti, trumpam išgyventi kažkieno kito gyvenimą, o sugrįžus iš knygos puslapių pažvelgti į savo liūdesį kitomis akimis.
Eglė: Na, galėčiau pasakyti, kad liūdesio slopinti nereikėtų: ar tai stulbinamai linksmomis knygomis, ar kitomis priemonėmis. Geras būdas su liūdesiu išbūti – domėjimasis apie savo jausmus, stebėjimas minčių, kurios ateina, ieškojimas išeičių, jei kažkas nuvylė ar nepasisekė, gebėjimas suprasti, kad tu nesi vienas. Jei liūdna – gali paskaityti kokią knygą apie jausmus, pavyzdžiui: Marco Bracketto „Leidimas jausti“, kuri moko tvarkytis su iškilusiais sunkumais, ką daryti blogais momentais, ir dar kartą įrodo, kad verta ir įvardyti savo jausmus, ir apibūdinti, ir išreikšti, ir reguliuoti. Svarbu rašyti dienoraštį: išrašyti tai, kas neramina, kodėl blogai jautiesi, kokios mintys kyla, ką nori pakeisti. Tam net yra kita knyga parašyta apie dienoraščio rašymą – Julios Cameron „Kūrėjo kelias“. Manau, po šios knygos galima suprasti rašymo naudą, nes tai vienas iš terapinių būdų, kai išgyveni neigiamą emociją visiškai, o tada ir palengvėja.
Ugnė: Liūdesys turi skirtingas formas ir skaitytojas turi pajusti, kokio efekto jis tikisi iš knygos. Aš, kaip skaitytoja, tikiuosi, kad reikiamu metu knyga man padės užsimiršti ir suteiks gerų emocijų, o kartais norisi, kad knyga parodytų kontrastą ir atkreiptų mano dėmesį, koks, vis dėlto, geras yra mano gyvenimas.
– Pamėginkite prisiminti kokią nors neseniai skaitytą knygą, kurios nerekomenduotumėte liūdinčiam žmogui.
Rūta: Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda“ yra nuostabi, be galo vertinga knyga, bet neskaitykite jos liūdėdami! Ten tiek skausmo ir ašarų, kurios neabejotinai prispaus jus dar labiau. Šią knygą imkite pasiruošę.
Eglė: Kadangi vienu metu skaitau kokias 4–5 knygas, tai dvi iš mano skaitomų: Jodi Picoult „Devyniolika minučių“, kurios nerekomenduočiau, nes ten pasakojama gana liūdna istorija, na, ir Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“. Šios knygos ir taip kupinos įvairių emocijų, atskleidžiami tragiški įvykiai, tai kam grimzti dar giliau.
Ugnė: Be jokių abejonių – Hanyos Yanagiharos knyga „Mažas gyvenimas“. Tai tikrai viena labiausiai sukrečiančių ir liūdinančių knygų, kokią teko skaityti. Manau, kad šiai knygai reikia didelio psichologinio ir moralinio pasirengimo. Liūdesys tikrai ne ta emocija, su kuria reikėtų skaityti tokią stiprią ir paveikią knygą.