Nuo Rumšiškių iki Aušros vartų
– Nuo ko gi prasidėjo kelionė į dailės pasaulį? Kai buvau ketvirtoje klasėje, mama paklausė, ar norėčiau į dailės mokyklą. Toks buvo mamos rūpestis ir noras ištraukti vaiką iš gatvės. O dailės mokykloje visai kita kompanija, visai kitas draugų ratas. Pirmaisiais metais būdavo sunku pasiekti dailės mokyklą. Labiau rūpėjo Nevėžio upės pakrantės, kol jų visų nenuvaikštai pakeliui į dailės pamokas. Būdavo, kad iki mokyklos ir nenueini. Palengva, palengva kilo noras piešti, lipdyti, tapyti. Vėliau pradėjau svajoti apie stojimą į Telšius. Dar vėliau kilo noras mokytis Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), ten įstojau po aštuonių klasių ir mokiausi.
Skulptūros specialybe susižavėjau jau paskutiniame kurse. Tada prasidėjo tie didieji kūrybiniai darbai. Pirmasis didelis kūrinys iš medžio buvo sukurtas 1987 metais Kaune, Lampėdžių sanatorijoje, buvo praktikos laikotarpis, labai gražus rugsėjis, darėme įvairias ąžuolines skulptūras. Dar pakankamai jauni buvome, darbavomės tik rankiniais įrankiais. Tai buvo priešdiplominė praktika. Pasiruošimas diplominiam darbui. Tuo metu jau turėjau paskyrimą į Rumšiškių Liaudies buities muziejų dirbti dailininku restauratoriumi. Muziejuje pradėjau darbuotis 1988, iš karto po diplomo įteikimo. Taip nuostabiai prasidėjusį savarankišką gyvenimą labai greitai, po penkių mėnesių, sujaukė sovietinė armija, kurioje buvo visko...
Po sovietinės kariuomenės, 1990-ais, vėl grįžau dirbti į muziejų, ir jau žinojau, kad ankščiau ar vėliau studijuosiu skulptūrą. O dirbti muziejininku man labai patiko ir sekėsi. Darbas buvo įdomus ir labai įvairus. Reikėjo daryti įvairias kopijas, rekonstrukcijas. Teko dalyvauti keliose etnografinėse ekspedicijose po Sintautus, po Dieveniškių kraštą. Tuo metu buvo tautinis pakilimas. Buvo kryžių ir koplytstulpių statymo metas. Tas nepriklausomybės virsmas buvo pilnas pakilimo ir tuo pačiu nerimo metas. Muziejininko gyvenimas įdomus tuo, kad buvo galima susipažinti su lietuvių liaudies dailės tradicija. Pro tavo rankas praeina originalai. Tu juos čiupinėji, tu juos tyrinėji, apžiūrinėji... Tik tiek, kad tai nėra kūrybinis, bet labiau tyrinėjimo darbas. Įgavau nemažai praktikos.
Visą tą laiką žinojau – tai laikina. Labiausiai tuo metu rūpėjo skulptūra ir siekis studijuoti skulptūros specialybę. 1992 įstojau į Vilniaus Dailės akademiją, į skulptūrą. Antrame kurse įsimylėjau nuostabią pedagoginio universiteto studentę Virginiją. Sukūrėme šeimą. Labai atsitiktinai susiradome nedidelį butelį prie Aušros Vartų. Mūsų adresas buvo ketvirtas langas nuo Aušros Vartų. Ten gimė vyriausios mūsų dukterys. Gyvenome šventoje vietoje, bet trūko medžių, trūko žolės, trūko saulės šviesos.
Po studijų su žmona nusprendėme palikti Vilnių ir apsigyvenome senoje etnografinėje sodyboje Pasvalio rajone. Sodybos įsigijimo istorija glaudžiai susijusi su skulptoriumi prof. Konstantinu Bogdanu. Nuo pat studijų Dailės akademijoje pradžios po paskaitų talkindavau profesoriui jo studijoje Arklių gatvėje. Beveik septyni metai šalia labai nuostabaus dėstytojo. Teko dirbti įvairius darbus nuo molio, karkaso paruošimo iki lipdymo darbų. Tiesa, mano darbas būdavo „sustatyti“ skulptūrą, o užbaigimas – profesoriaus.
Taip jau nutiko, kad tuo metu prof. Konstantinas Bogdanas buvo paprašytas sukurti paminklą Frank Zappa‘i. Man teko nemažai talkinti prie šio projekto. Kai gipsinis Frank Zappa‘os portreto modelis buvo atiduotas į liejyklą profesorius pasisodino mane savo kambarėlyje, įpylė šlakelį „bogdaninės“ ir išmokėjo honorarą. Man, studentui, tas honoraras buvo neįtikėtinai didelis. Prie jo pridėjus labai kuklias studentiškas santaupas nusipirkome jau minėtą sodybą ir iki šiol joje gyvename bei auginame šešis vaikus.
– Kaip perskaityti Jūsų meno kūrinį?
– Pavyzdžiui, Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios durys „Džiaugsmo vartai“. Yra šeši siužetiniai reljefai: „Apreiškimas“, „Gimimas“, „Krikštas“, „Kanos vestuvės“, „Prisikėlimas“ ir „Sekminės“. Reljefai sukomponuoti taip, kad bendra durų kompozicijos dominantė būtų kryžius. Kryžiaus centre užrašas „Aš atėjau“. Ten, kur turi būti nukryžiuotasis, yra „Aš atėjau“, o viršutinėje durų dalyje sakinys tęsiasi: „kad žmonės turėtų gyvenimą“, „kad apsčiai jo turėtų Jn. 10, 10“. Žmogus, žiūrėdamas į duris, turi akimis peržvelgti visą perimetrą, kad galėtų atrasti ir mintyse surišti sakinį. Taip ir buvo sumąstyta. Žmogus akimis turi peržvelgti visą piešinį.
Viso šio kūrinio raktinis žodis – „Aš atėjau“. Apačioje pavaizduota „Apsireiškimas“ ir „Gimimas“. Reiškia – „Aš atėjau į šį pasaulį“. Antras aukštas, pavaizduota „Krikštas“ ir „Kanos vestuvės – pirmasis stebuklas“ – mokymo pradžia. Reiškia – „Aš atėjau mokyti“. Tada kryžma kaip mirties riba – mirties ir prisikėlimo riba. O virš kryžmos pavaizduota „Prisikėlimas“ ir „Sekminės“ – bažnyčios pradžia. „Aš atėjau, kad būtų Bažnyčia, kad būtų bendruomenė“. Durų dominantė (kryžius) ornamentuota stilizuotu vynmedžiu. Tai nuoroda į Evangeliją pagal Joną: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių Jn 15, 5“. Kryžiaus galuose įkomponuota evangelistų simbolika. Viršuje yra Šv. Jonas, jį simbolizuoja erelis. Kryžmos galuose – evangelistas Šv. Matas – žmogus su sparnais, Šv. Morkus – liūtas su sparnais. Apačioje – Šv. Lukas – jautis su sparnais. Keturi evangelistai, bet evangelija tai viena.
Siužetuose panaudoti paukščių motyvai, kaip šventos dvasios simbolika, juk tai yra „Džiaugsmo vartai“, svarbu neprasilenkti su teologija ir ikonografija. Žiūrint į bendrą vaizdą, kai kurie elementai pasikartoja skirtinguose siužetuose. Pavyzdžiui, drobulė. Ji yra paryškinta. Drobulė ateina nuo šv. arkangelo Gabrieliaus peties kaip žinia Marijai, pereina į kitą siužetą ir ant tos žinios paguldytas Jėzulis. Tas pats audinys yra ir kapo duobėje, o prisikėlęs Kristus irgi yra apsijuosęs tą pačią drobulę. Tokiu būdu visas pasakojimas simboliškai susiveria į vieną vėrinį.
Čia mes kalbame apie vieną kūrinį. Tikrai daug sluoksnių. Kadangi tai Bažnyčios durys, viskas turėjo būti griežtai pagal ikonografiją. Tai pagrindas tikinčiam žmogui. Mes, tikintieji, ir esame bažnyčia. Dėl to galime tik džiaugtis... „Džiaugsmo vartai“. Štai kiek daug žodžių tenka pasakyti, o žvelgiant į kūrinį akys tiesiog viską aprėpia iš karto ir vienu metu. Vaizdą galima suprasti daug lengviau nei žodžius, skaitant iš Šventojo Rašto.
Labai svarbus supratimas to, ką tu darai, jei apsiimi daryti darbą, būtinai turi suvokti ir atsakomybę. Menininko atsakomybė yra be galo svarbi, nes jo kūrinys kalbantis.
Jei menininkui pavyksta padaryti taip, kad žmogus, žiūrovas kiekvieną kartą priėjęs prie kūrinio pamato kažką naujo, vadinasi, svarbiausias tikslas pasiektas.
Kiekvienoje skulptūroje kalba ir šviesa, ir šešėliai, ir faktūros, ir siluetas, ir proporcijos, ir spalva. Iš tiesų kūrėjas žaidžia proporcijomis, šešėliais, faktūromis, spalva apšvietimu. Iš savo patirties žinau, kai skulptūra jau būna sukurta, tik autorius žino, iš kurio taško ji geriausiai atrodo. Todėl labai svarbu fotografui, kai fotografuoja tavo kūrinį, pasakyti: „Tu fotografuok šį kūrinį tik iš to taško ir prie tam tikro apšvietimo.“
Aš kalbu apie skulptūrą, nes ji turi tris matavimus ir yra apžiūrima iš visų pusių ir kiekviena iš tų pusių vis kitokia. Ne visuomet pavyksta išgauti tobulą rezultatą. O štai mintyse, galvoje sumanymai būna tobuli. Tai uždega menininką ir sukuria tam tikrą vidinę siekiamybę sugalvoti tokį vaizdą, kad kiekviena detalė būtų įdomi žiūrovui. O žiūrovas arba įvertina tavo pastangas, arba neįvertina. Kaip aš vertinu savo kūrinius? Visuomet viduje yra krislelis abejonės, nes matau, kas viename ar kitame kūrinyje galėjo būti padaryta kitaip.
Vis tik skulptoriaus kūrybos pagrindas yra amatas, nes skulptūra be amato yra niekas. Skulptorius turi sugebėti įvaldyti medžiagą. Jei kūrėjas kovoja su medžiaga, jis negalės įgyvendinti idėjos. Aš pats dirbu ir su medžiu, ir su šamoto keramika, ir su gipsu, ir su bronza... Kiekviena medžiaga turi savo technologiją, savo logiką. Kai tą technologiją įvaldai, tu jau nebesikankini siekdamas sutramdyti materiją, bet turi laisvę įgyvendinti idėją.
Parturtėjimas iš nuostolių
– Įkvėpimas – iš tiesų tai yra mitas. Jei menininkas užtektinai profesionalus – įkvėpimas kada reikia, tada ir ateina. Tai daugiau darbo disciplina. Ateini, atsirakini savo dirbtuves/studiją, pasikūreni pečių, prisilieti prie molio ar kaltų, ar paimi pieštuką į rankas, ir tu jau gali dirbti. Ir tas įkvėpimas jau yra. Profesionalumas yra tada, kai tu kaip menininkas jau neturi laukt įkvėpimo.
Iš kur gaunu informaciją apie įvyksiančius simpoziumus, plenerus ar renginius? Menininkai socialiniuose tinkluose dalyvauja įvairiuose forumuose, turi savo grupes, dalinasi informacija. Taip ir galima sužinoti apie būsimus renginius. Kai man įdomi tematika – siunčiu idėją. Tiksliau, tenka siųsti CV, visuomet yra reikalingas skulptūros eskizas ar skulptūros modelio/maketo nuotraukos ir labai svarbus išsamus idėjos aprašymas. Kartais yra būtina nuoroda į ankstesnius darbus, arba paprašoma atsiųsti nemažiau dešimt jau įgyvendintų kūrinių nuotraukų.
Organizatoriai įvertina atsiųstą paraišką su visa medžiaga ir nusprendžia, ar jiems tinkama tavo kūrinio idėja su projektu, ar ne. Į rimtus tarptautinius simpoziumus organizatoriai sulaukia labai daug paraiškų ir didelis džiaugsmas, kai esi pakviečiamas, bet daugiau būna neigiamų atsakymų. Net jeigu ir geras kūrinys – tiesiog jis netinka tai vietai, būna taip, kad sponsoriai pasirenka tai, kas jiems labiau patinka. Tai nereiškia, kad blogas menininkas, tiesiog nėra sąlygų tam kūriniui eksponuoti... Dar ne laikas kūriniui gimti...
Dažnai klausia – iš ko tu pragyveni, iš ko gi praturtėji? Atsakymas – iš nuostolių. Iš užsakymų dalinai galima gyventi, bet ar užsakymą galima pavadinti menu?
Dažniausiai taip, tai yra menas. Žinoma, darai tam tikrus kompromisus, jeigu tau reikalingas pragyvenimas ir yra užsakymas, bet tame kūrybinės improvizacijos yra nedaug. Kartais dėl duonos kąsnio tenka atsisakyti kūrybinės laisvės. Tai ir yra didžiulis nuostolis – tavo laikas, tavo idėjos... Reiškia, iš nuostolio gyveni. Jeigu pavyksta taip susitarti, kad užsakymas dar yra ir kūrybiškai laisvas – vienas iš pačių žaviausių dalykų. Aš visuomet stengiuosi, kad taip ir būtų. Tai kasdieninė mano užduotis.
Nei vieno kūrinio nėra tokio paties. Kiekviena skulptūra gimsta vis iš naujo. Kiekviena diena – vis nauja patirtis, vis nauji atradimai ir praradimai. Labai džiaugiuosi, kad galiu išvengti gyvenimo rutinos. Aš nenorėčiau gyventi rutinoje. Apibendrintai sąvoką „praturtėti“ drąsiai galima įsprausti į kabutes, dar ir šypsenėlę pridedant, nes menininkas dažniausiai praturtėja ne materialiai, o įgauna daugiau patirties. Tai mano turtas (šypsosi).
Gordėjaus mazgas
– Tai buvo simpoziumas Austrijoje „Grimming symposions 2012“. Įdomus simpoziumas tuo, kad pasikviečia nedaug, bet įvairių menininkų. Tais metais buvo pakviesti tik keturi menininkai. Aš simpoziumo organizatoriams pateikiau keletą variantų, idėją sukurti skulptūrą iš akmens ir medžio. Organizatoriai pasirinko medžio skulptūros projektą „Gordijaus mazgas“, nors man pačiam labiau norėjosi sukurti skulptūrą iš akmens, iš marmuro, bet pasirinko tai, ką pasirinko ir į simpoziumą važiavau su „Gordijaus mazgo“ projektu.
Tuo metu „Gordėjaus mazgo“ tematika man buvo irgi labai įdomi. Ir gyvenime būna tokių situacijų, kai tu niekaip negali išspręsti vienokios ar kitokios problemos. Jautiesi tarsi užstrigęs. Belieka tik kaip kalaviju perkirsti mazgą. Kaip Aleksandras Makedonietis perkirto mazgą ir „aš atrišau“ – problemą išsprendžiu kalaviju. Tai buvo tokių idėjų apmąstymų periodas.
Prie projekto pateikiau idėjos aprašymą ir jiems labai patiko. Medinis Gordėjaus mazgas, bet kalaviju jį perkirsti galima. Nuvykus į simpoziumą manęs laukė šioks toks siurprizas. Skulptūrą buvo sumanyta statyti ne parko erdvėje, bet buvo pasiūlyta vidaus erdvė – įmonės Ennstalmilch KC vestibiulis su atvira laiptine. Visas patalpos aukštis 12 metrų. Sulaukiau dar vieno siurprizo, simpoziumo organizatoriai paprašė „Gordijaus mazgais“ užpildyti visą erdvę, per visus 3 laiptinės aukštus... Jie taip ir įsivaizdavo, kad skulptūra bus nuo pirmo aukšto grindų iki lubų, tai yra 12 metrų. Suplanavau, kad būtų įdomesnis sprendimas sukurti skulptūrinę kompoziciją iš dviejų atskirų dalių, kiekviena po 4 metrus. Vieną dalį pastatant ant pirmo aukšto grindų, o antrąją pakabinant nuo lubų taip, kad būnant antrojo aukšto laiptinės aikštelėje žiūrovas galėtų skulptūrą detaliai apžiūrėti ir net paliesti. Taigi atvykus į simpoziumą viskas pasikeitė iš pagrindų ir teko improvizuoti. Mano atsivežtas projektas jau nebetiko. Dar teko nemažai pasukti galvą, kaip skulptūrą pakabinti. Gerai, kad tame Irdning miestelyje buvo vietinė kalvė ir su kalviu bendromis pastangomis suradome techninį sprendimą ir pavyko sėkmingai įgyvendinti sumanymą.