Lotė laiminga augo mylinčioje šeimoje. Dar visai mažytę kalytę tėvai padovanojo berniukui vardu Matas. Tiek berniukas, tiek jo tėvai labai mylėjo ir visaip lepino guvią augintinę, o Lotė už viską atsidėkodavo meile ir prisirišimu. Labiausiai kalytė mylėjo savo mažąjį šeimininką. Su juo miegodavo vienoje lovoje, nekantriai laukdavo grįžtančio iš mokyklos. Ji buvo judri, linksma ir padykusi taksiukė rudu kailiuku, iki žemės nutįsusiomis ausimis, kreivomis kojomis ir geraširdėmis tamsiomis akimis. Šeimininkai mylimą augintinę stengdavosi imti visur. Ar važiuotų į sodą, ar prie ežero, poilsiauti prie jūros, ar kepti kepsnių pas draugus, visur juos lydėdavo Lotė. Visos išvykos jai buvo didžiausia pramoga, kadangi tik tuomet galėdavo iki valios išsidūkti. Šeima buvo užkietėję grybautojai. Kai tik prasidėdavo grybų sezonas, visi trys apsiginkluodavo krepšiais ir traukdavo į mišką. Ten praleisdavo visą dieną. Iki valios prigrybavę, lauže kepdavo bulves, dešreles, lašinius, virdavo gardžią žolelių arbatą. Kol šeimininkai grybaudavo ir iškylaudavo, Lotė dūkdavo. Išnaršydavo visus aplinkinius krūmus, išuostydavo visus kvapus, ištyrinėdavo kiekvieną pelės urvelį. Nusilakstydavo taip, kad grįžtant atgalios pusiaukelėje užmigdavo mašinoje. Tas pats nutikdavo ir nuvykus prie ežero ar jūros. Lotė kaip padūkusi lėkdavo pakrante taškydama vandenį, iki užkimimo lodavo ant žuvėdrų, ančių bei kirų.
Linksmai ir nerūpestingai bėgo Lotės dienos iki to lemtingo ryto, kai šeimininkai susiruošė vykti į sodybą ant ežero kranto. Jau iš vakaro buvo kraunami lagaminai, rišami ryšuliai. Lotė zujo pirmyn atgal kyštelėdama nosį tai į vieną, tai į kitą ryšulį. Kalytė net virpėjo iš jaudulio. Bijodama, kad jos nepaliktų, naktį praleido ant lagamino.
Ryte namai sujudo. Suvalgę lengvus pusryčius, prisitepę kalną sumuštinių, apsiginklavę tepalais nuo saulės bei uodų, sukrovę visą mantą į mašiną, šeimininkai pajudėjo link ežero. Lotė pirmoji užėmė vietą automobilyje. Keliones ji mėgo. Tupėdavo Matukui ant kelių ir stebėdavo pro šalį bėgančius vaizdus.
Kelionė netruko ilgai. Nepraslinkus ir porai valandų automobilis įsuko į siaurą kaimo keliuką. Dar kelios minutės ir štai priekyje pasimatė aukšti sodybos medžiai ir gandralizdis ant tvarto stogo su įsikūrusia gandrų šeimyna.
Šeimininkai greitai pasidalijo kambarius. Matukui kaip visada teko kambarys palėpėje, tėvai užėmė didelį kambarį pirmame aukšte. Lotė, tik sustojus automobiliui ir atsidarius durelėms, puolė šniukštinėti aplinkui. Šias apylinkes ji kuo puikiausiai pažinojo. Sodyba priklausė Matuko seneliui, todėl šeima čia kiekvieną vasarą praleisdavo kelias savaites. Kiekvienas kupstas, kiekvienas kvapas Lotei buvo pažįstamas. Prisiminė, kad praeitą vasarą po serbentų kr8mu užkasė kaulą ir tuoj pat nuskuodė patikrinti. Išrausė per kelias sekundes. Kaulas buvo vietoje. Užkapstė vėl. Tegu lieka „juodai dienai“. Kol šeimininkai tvarkė daiktus ir užkandžiavo, Lotė spėjo aplėkti visą apylinkę. Nuvargusi ir laiminga grįžo trobon, palakė vandens ir prigulė pailsėti.
Daiktai iškrauti, pietūs suvalgyti. Šeimyna patraukė link ežero. Toli eiti nereikėjo. Vanduo tyvuliavo čia pat už sodybą juosiančių medžių. Mirguliavo vasaros saulėje, gindamas į krantą mažas bangeles. Mama ir tėtis įsitaisė ant puikiai Matuko senelio ir tėčio sumeistrauto tiltelio pasilepinti saulute, o Matukas su Lote nuskuodė į vandenį. Pakrantė atgijo nuo berniuko ir šuns keliamo triukšmo.
Saulei pasukus vakarop, poilsiautojai nuskubėjo namo gaminti vakarienės. Mama pasuko į virtuvę ruošti salotų, Matukas su tėčiu patraukė kurti kepsninės. Lotės buvo pilna visur.
Vakarieniavo lauke terasoje. Pamažu žemę gaubė naktis. Nuo ežero kilo tirštas rūkas, ūkavo pelėda, girdėjosi kaip į tilto polius atsimuša bangelės. Namiškiai tyliai šnekučiavosi. Planavo rytojaus veiklą. Tėtis su Matuku ketino anksti ryte patraukti žvejoti. Įkalbinėjo prisijungti ir mamą, bet ši ketino pagulėti hamake ir pagaliau baigti skaityti knygą, kurią pradėjo prieš mėnesį, bet dėl darbų taip ir nepabaigė. Lotė išsitiesusi visu ūgiu snaudė po stalu, karts nuo karto krūptelėdama išgirdusi kokį neįprastą ausiai garsą.
Staiga šuo išgirdo kaip visai čia pat sušnarėjo žolė. Kažkas sėlino. Lotė pakėlė galvą, apsižvalgė. Žmonės nieko neįtardami šnekučiavosi toliau. Lotė jau seniai žinojo, kad žmonių klausa ir uoslė nėra tokios jautrios kaip jos. Jie užuosdavo tik mažą dalelę kvapų ir girdėjo tik nedidelę dalį garsų, tad nebuvo ko tikėtis, kad šį kartą jie ką nors išgirs. Lotė įsiklausė. Kurį laiką buvo tylu, bet šnaresys pasikartojo. Sprendžiant iš garso gyvūnas buvo nedidelis. Kalytę pagavo nenugalimas smalsumas. Atsispyrusi lengvai liuoktelėjo ir nespėjus niekam sureaguoti, savo trumpomis kojytėmis nuskuodė į tamsą.
Lotė lėkė neatsigręždama. Puolė tiesiai į sodą kur iš po serbentų krūmo išbaidė zuikį. Šis suskliaudęs ausis nurūko miško link, Lotė šaižiai kiauksėdama nudūmė iš paskos. Per savo pačios keliamą triukšmą nė negirdėjo nuo verandos skilndančių susirūpinusių balsų. Matė tik priekyje mirgantį pilką pavidalą. Nežinia kiek laiko truko šios gaudynės. Lotė jau buvo belipanti žvairiui ant kulnų, kai šis liuoktelėjo į šoną ir dingo. Lotė, šito visiškai nesitikėjusi, net nespėjo sustoti ir dar bent kelis metrus palėkė į priekį. Tada puolė ieškoti bėglio. Lėkė šen, lėkė ten, bet striukauodegis buvo dingęs kaip į vandenį. Taip jai besisukiojant vėl pasigirdo kaži koks garsas. Beveik iš po pat priekinių šuns letenų purptelėjo kurapka. Paskrido kelis metrus ir vėl nutūpė. Lotė, vis dar sudirgusi nuo pirmosios nepavykusios medžioklės, nedvejodama pasileido iš paskos. Medžioti kurapką greitai pabodo ir kalytės dėmesį šį kartą patraukė samanomis virvenantis pelėnas. Puolė paskui, bet šis mikliai įsmuko į urvelį. Lotė puolė kasti. Minkšta drėgna miško žemė lengvai pasidavė šuns letenoms. Netrukus iš iškasto urvo kyšojo tik jos uodega. Pelėno, žinoma, nerado. Pavargusi lekuodama prigulė čia pat ant kvapnių samanų.
Lotę pažadino blyksnis. Tada pasigirdo garsas. Atsimerkė, apsidairė. Ne iš karto suvokė, kad randasi miške. Aušo. Pro lapų uždangą nedrąsiai skverbėsi pirmoji ryto šviesa. Buvo vėsu. Lotė atsikėlė, pasirąžė, nusipurtė nuo kailio rasos lašelius. Staiga blykstelėjo vėl. Netrukus pasigirdo tolimas grumėjimas. Artinosi audra. Lotė suprato, kad turi paskubėti namo iki užeinant lietui. Įbedė nosį į samanas uosdama savo pėdsakus. Nors visai neseniai iškrito rasa, sudrėkindama žemę, pėdsakai buvo švieži ir pakankamai gerai juntami. Vadovaudamasi uosle Lotė patraukė namų link. Skubėjo. Netrukus ryto brėkšmą uždengė juodas debesis. Griaudė ir žaibavo vis dažniau. Pakilo audros pranašas vėjas. Pašiaušė medžius. Ėmė kapsėti pirmieji lašai, o neužilgo dangus prakiuro. Sušniokštė, suošė vėtros lenkiami medžiai. Perkūno grumėjimas lyg bangos ritosi viena paskui kitą. Dangų čaižė žaibai. Lietus kliokė lyg iš čiaupo. Visa drebanti Lotė palindo po apsamanojusiu kelmu. Ji labai bijojo audros. Namuose kai tik užeidavo perkūnija ji puldavo į Matuko kambarį, lįsdavo po lova ir kol viskas aplinkui nenurimdavo niekas jos iš ten negalėdavo iškrapštyti. Šį kartą nebuvo nei jaukių namų, nei lovos, nei gerųjų šeimininkų. Lotė tupėjo viena viduryje miško, o aplinkui siautė audra.
Bet kaip viskas staiga prasidėjo, taip ir baigėsi. Nudundėjo, nužaibavo debesis ir atgijo miškas išpraustas lietaus. Žėrėdami saulėje nuo augalų kapsėjo vandens lašai, paukštukai nusipurtę drėgmę nuo plunksnų užtraukė giesmes. Sukruto ir žvėreliai. Lindo iš slėptuvių. Nedrąsiai iš savo slėptuvės išlindo ir Lotė. Pasipurtė, apsidairė aplinkui. Miškas žaižaravo saulės šviesoje. Tačiau išsigandusios Lotės tai nedomino. Ji norėjo kuo greičiau grįžti namo, todėl nieko nelaukdama puolė ieškoti savo pėdsakų. Tik, o varge! Po lietaus žemė kvepėjo tik drėgme ir sąmanomis. Nebuvo likę nė vieno pėdsako. Vargšė kalytė, supratusi, kad pametė kelią namo net suinkštė iš siaubo. Kaip ji dabar grįš atgal pas šeimininkus, kurie jau tikriausiai jos visur ieško? Vargšė Lotė. Ji pasiklydo.
Kai Lotė lodama pasileido per kiemą, niekas nekreipė dėmesio. Ne pirmą kartą kalytė aploja atklydusį žvėrelį. Juk miškas čia pat. Sėdėdamas verandoje gali stebėti kaip per kiemą pukši ežių šeimyna arba į šalia augantį kaštoną kalena raudongalvis genys. Lotė tik spėdavo visus vaikyti. Tačiau kai ji pasileido per sodą ir nė neketino sustoti, šeima sunerimo. Visi sutartinai ėmė Lotę kviesti, bet kur tau. Kaip rūko, taip nurūko miško link. Mama su Matuku labai išsigando, tėtis dar bandė raminti, kad šunelis gudrus, netrukus grįš. Visi susėdo verandoje neramiai laukdami, tačiau praslinko pusvalandis, valanda, antra, o Lotė nepasirodė. Tuomet neramu pasidarė ir tėčiui. Čiupo iš namo žibintuvėlį ir pasileido į mišką. Mama su Matuku bėgo neatsilikdami nė per žingsnį. Iki paryčių visi trys bėgiojo pamiške šaukdami mylimą augintinę. Tačiau Lotės nė balso nesigirdėjo. Grįžo namo paryčiu prieš pat užeinant audrai. Grįžo nusiminę ir išvargę. Pasiryžę pailsėti ir kai tik nustos lyti vėl tęsti paieškas. Jie ieškojo ir tą, ir kitą dieną, ir visas kitas dienas. Visas atostogas šeimininkai praleido ieškodami Lotės. Išmaišė pusę miško, aplinkinius kaimelius, tėtis net nuvažiavo į miestą ir prispausdino lapų su mylimos augintinės nuotrauka bei skelbimu apie jos dingimą ir priklijavo prie visų apylinkės stulpų, išdalino kaimynams. Bet niekas visoje apylinkėje nebuvo matęs šuns. Po dviejų savaičių bergždžių paieškų Lotės šeimininkai turėjo grįžti atgal į miestą. Išvažiuodami paliko kaimynams telefono numerį, kuriuo reikėtų skambinti jei pamatytų netoliese besisukinėjant šunį panašų į Lotę. Paliko ir Lotės nuotraukų šusnį. Paskutinę atostogų dieną, prieš išvykstant namo, Matukas dar kartą kelias valandas pamiškėje šaukė Lotę. Tačiau mylima kalytė dingo kaip į vandenį. Skaudančiomis širdimis grįžo visi trys namo. Nieko nepadarysi, tėvams reikėjo grįžti į darbus. Matukui atostogos vis dar tęsėsi, tad jis užuot žaidęs kieme su vaikais nuo ryto iki vakaro budėjo namuose prie telefono, kad netyčia nepraleistų skambučio su žinia, jog Lotė atsirado. Bet bėgo dienos, jau baigėsi trečia savaitė, o nei Lotės, nei skambučio nebuvo.
O tuo metu, kai šeimininkai jos ieškojo po visą apylinkę, Lotė paprasčiausiai pasuko ne į tą pusę. Kaip jau žinote, lietus nuplovė visus pėdsakus, vargšė Lotė labai išsigando ir patraukė ne namų pusėn, o priešinga kryptimi, gilyn į mišką. Todėl vargšiukė negirdėjo ją šaukiančių balsų. Kelias dienas ir naktis Lotė klaidžiojo miške alkana, purvina, kol priėjo eigulio namelį. Nedrąsiai įsliūkino į kiemą. Tuo metu eigulio žmona gamino pietus. Nuo kvapų mažajai pasiklydėlei net pilvas suurzgė. Lotė, pratusi prie žmonių, pakrebždeno kojele trobos duris. Jas atidarė pats eigulys. Buvo gailestingas ir romus žmogus. Pagailėjo paklydusio šuns, pašėrė, priglaudė kamaroje. Jis nieko nežinojo apie įnirtingas Lotės paieškas, nes į miestą vykdavo retai, bet buvo nekvailas žmogus ir pagal išvaizdą suprato, jog šuo prižiūrėtas, greičiausiai paklydo. Kaip tik šiandien po pietų jis ketino vykti į miestelį su reikalais, tuo pačiu pasidomės ar kas neieško paklydusio šuns. Prieš išvažiuodamas prisakė žmonai kalytės niekur neišlesti iš kamaros. Lotė ir pati nebūtų niekur ėjusi. Buvo tokia pavargusi, kad gavusi ėsti išsitiesė kamaroj ant minkštų šiaudų ir iš karto saldžiai užmigo. Miegojo iki vakaro, kol iš miestelio grįžo girininkas.
Miestelyje jis iš karto ant prie parduotuvės kabančios skelbimų lentos pastebėjo iš nuotraukos žvelgiantį tą patį šunį, kuris šiuo metu miegojo jo kamaroje. Po nuotrauka buvo skelbimas apie dingusią kalytę bei telefono numeris, kuriuo reikėtų skambinti. Girininkas nusirašė numerį ir žadėjo grįžęs namo iš karto paskambinti. Nuramins susirūpinusius šeimininkus. Visą dieną vyras tvarkė savo reikalus ir tik vakare grįžo namo. Lotė tebemiegojo. Tik išgirdusi kieme balsus pabudo. Girininkas užsuko į kamarą, kalbino Lotę, pasivadino į kambarį. Tada prisėdo ant sofos sakydamas, jog paskambins Lotės šeimininkams. Išgirdusi žodį šeimininkai Lotė apsidžiaugė, ėmė kiauksėti, vizginti uodegą ir suktis ratu kaip vijurkas. Vyriškis ilgai kalbėjo telefonu, ramino šeimininkus, kad Lotei viskas gerai, ji sveika ir gyva, tarėsi kur susitiks, kad galėtų perduoti šuniuką. Sutarė, kad rytoj iš pat ryto šeimininkas ir girininkas susitiks miestelyje. Ten šeimininkas ir pasiims savo Lotę.
Lotės naktis buvo nerami. Iš jaudulio kalytė niekaip negalėjo užmigti. Šmirinėjo po tylius namus, vis pasiklausydama tylaus girininko knarkimo. Bet pagaliau išaušo rytas. Pragydo gaidys ir girininkas pakilo iš lovos. Lotė niekaip negalėjo sulaukti, kol šis papusryčiaus ir susiruoš į kelionę. Pati nė kąsnio praryti negalėjo. Girininkas automobilio neturėjo. Paprastai į miestelį keliaudavo dviračiu, bet šį kartą, kadangi reikėjo vežti Lotę, ketino važiuoti arkliu. Lotė smalsiai žiūrėjo kaip vyras kinko arklį. Niekada iš arti nebuvo mačiusi šio didelio gyvūno. Pasiruošimas užtruko, nes paskutinę akimirką kartu nusprendė važiuoti ir girininko žmona. Nutarė šio bei to nusipirkti miestelio parduotuvėje. Pagaliau arklys pakinkytas. Girininkas ir žmona apsitaisę išeiginiais drabužiais susėdo į vežimą. Paragino Lotę lipti kartu. Ši labai nedrąsiai įšoko į vežimą. Neteko jai niekada tokiu daiktu važiuoti. Iš pradžių susigūžė kertėje ant šiaudų, bet netrukus pajutusi kaip smagiai bėris traukia vežimą, o girininkas švilpiniuoja linksmą dainelę, ėmė aplinkui dairytis.
Kelionė truko apie pusvalandį. Keliauninkai pasiekė miestelio centrą – turgaus aikštę. Kadangi buvo ne turgaus diena, aikštė buvo apytuštė, tik prie parduotuvės būriavosi keli žmogeliai. Girininkas ir jo žmona pasisveikino su visais. Girininkienė nuskubėjo į parduotuvę, o girininkas pririšęs arklį prie medžio kamieno ir prisakęs Lotei nelipti iš vežimo, nuėjo pasikalbėti su vietos gyventojais. Lotė tyliai tupėjo vežime ir dairėsi aplinkui. Gal kur pamatys šeimininką arba Matuką. Tačiau kol kas matė tik saulėje spindintį aikštės grindinį, ramiai žolę rupšnojantį arklį ir aplinkui trupinių ieškančius balandžius. Lotei darėsi nuobodu. Norėjo išlipti, pramankštinti sustingusias kojas, bet tas geras vyras liepė iš vežimo niekur nelipti. Todėl ji kantriai tupėjo vežime.
Staiga Lotės dėmesį patraukė kaži koks judėjimas. Per aikštę parduotuvės link klegėdami nubėgo trys berniukai. Pasislėpė už krautuvės durų. Ir vėl ramu, tik girdisi prie parduotuvės stovinčių vyrų balsai. Lotė pabandė snūstelėti. Iš snaudulio ją pažadino staiga pasigirdęs mašinos ūžimas. Šuo pastatė ausis. Bene šeimininkas atvažiuoja? Ir tikrai, iš už kampo pasirodė mėlynas automobilis. Šeimininkas! Lotė net pašoko iš laimės. Suvizgino uodegą. Tačiau automobilis nė nestabtelėjęs pervažiavo aikštę ir pasislėpė už artimiausio kampo. Lotė sunerimo. Matyt šeimininkas jos nepastebėjo, matyt supainiojo susitikimo vietą. O ir tas girininkas nieko nemato. Tik juokiasi su tais vyrais. Nė nepastebėjo, kad ką tik pravažiavo jos šeimininkas. Lotė inkštė ir muistėsi vežime. Buvo prisakyta niekur nelipti, bet šeimininkas juk tikrai svarbiau nei šis vyras. O gal jis nuvažiavo į sodybą ir ten jos laukia? Lotė trūks plyš turi pasiekti sodybą. Tik kažkaip reikia šiam girininkui pasakyti, kad šeimininkas sodyboje.
Lotė pradėjo garsiai loti, net arklys iš netikėtumo pasibaidė. Girininkas atskubėjo prie vežimo, bet jis nesuprato kas atsitiko, ėmė raminti šunį. Lotė visaip stengėsi parodyti, kad reikia skubėti į sodybą, bet žmogus jos nerimą suprato kitaip. Pamanė, kad jai pabodo vienai tupėti vežime dėl to ir pakėlė tokį triukšmą. Todėl jis leido jai išlipti iš vežimo. Lotė, pamačiusi, kad jos nesupranta, labai nusiminė. Ji privalėjo nubėgti į sodybą ir įsitikinti ar ten nėra šeimininko. Kelią ji puikiausiai žinojo. Ne kartą su šeimininkais buvo atvykusi į miestelį. Teks keliauti vienai. Kai ras sodyboje šeimininką, jis būtinai paskambins šiam geram žmogui ir pasakys, kad Lotė atsirado. Ir nieko nelaukdama Lotė spruko nuo savo išgelbėtojo.
Su kokia viltimi ji skubėjo šiuo puikiai pažįstamu keliu. Savo šuniškoje galvoje jau svajojo kaip ją pasitiks šeimininkas, kaip apsidžiaugs. Gal su juo kartu bus ir Matukas? Berniukas čiups Lotę į glėbį, stipriai apkabins, o Lotė minkštu liežuviu laižys jam veidą. Tada jie visi trys grįš namo į miestą, į jaukų butą, kur Lotės laukia skanus maistas ir minkštas guolis.
Taip jai šuniškai bemąstant, pasirodė sodybos tvora. Lotė paspartino žingsnį. Tačiau pribėgusi prie vartų pamatė, kad šie užrakinti. Nesimatė ir šeimininkų automobilio. Lotė apibėgo tvorą ir surado landą, per kurią įsispraudė į kiemą. Puolė šniukštinėti aplinkui. Sodyboje kiekviename kampelyje jautėsi šeimininkų kvapas, tačiau labai silpnas, buvo ir padangų vėžės, bet irgi jau senos. Lotė nepastebėjo jokių ženklų, kad sodyboje neseniai kas nors lankėsi. Bet neprarado vilties. Ji tikėjosi, kad šeimininkas užtruko pakeliui. Užsuko pas kaimyną, ar dar kur nors. Todėl bėgti iš kiemo neskubėjo. Ji čia palauks šeimininko. Tuo pačiu ir pailsės. Lotė nubidzeno link namo. Užlipo į terasą ir susirangė ant seno kilimėlio. Nuo jo sklido raminantis šeimininkės kvapas, kuris bemat Lotę užliūliavo.
Pabudo jau temstant. Šeimininko vis dar nebuvo. Kur gi jis taip ilgai užtruko? Dėl viso pikto Lotė vis dėl to aplėkė kiemą uostinėdama kvapus. Vis tie patys, bebaigią išsivadėti šeimininkų ir Matuko kvapai. Bet Lotė lauks. Niekur iš čia neis.
Tris dienas Lotė gyveno sodybos kieme. Išalkusi išsikasė paslėptą kaulą. Vandens rado baloje. Trečią dieną Lotės viltis sulaukti šeimininko visiškai išblėso. Reikėjo kažką daryti, nes su kiekviena valanda kalytę kamavo vis didesnis alkis. Grįžti pas girininką mažylė nenorėjo, nes būtų reikėję keliauti atgal į mišką, o kaip tik mišką jai mažiausiai norėjosi matyti. Ilgai nesvarsčiusi Lotė patraukė namo. Šunys, katės yra tokie gyvūnai, kurie puikiausiai įsidėmi kelią. Kadangi Lotė ne pirmą vasarą važiavo iš miesto į sodybą, kelią žinojo ne prasčiau už bet kurį žmogų. Net gi dar geriau. Paskutinį kartą aplėkusi sodybą ir išuosčiusi jau beveik išnykusius kvapus, Lotė patraukė namo.
Kelyje mes ją ir sutikome. Sulysusią, purvinu ir dagių prisivėlusiu kailiu. Nelengva užduotis teko Lotei, visada gyvenusiai šiltai ir saugiai. Tačiau šunys ištvermingi. Jų meilė besąlygiška ir jie tikėdami šeimininko gerumu padarys dėl jo bet ką. Nors buvo sunku ieškoti maisto ir nakvynės, didesnių nuotykių Lotė nepatyrė. Sunkiausios buvo paskutinės kelionės dienos, nes vasaros pabaiga pasitaikė itin karšta. Žydrame, be menkiausio debesiuko, danguje ritinėjosi įkaitęs saulės kamuolys tirpdydamas asfaltą, džiovindamas vandens balutes ir čirškindamas visus gyvus padarus. Lotė keliavo beveik nesustodama. Tik kai pasidarydavo neįmanomai karšta, nulįsdavo kur į pavėsį nusnūsti. Stengėsi nesitraukti toli nuo judraus kelio. Pastebėjo, kad čia lengviau susirasti maisto. Augusi tarp žmonių Lotė jų nebijojo. Drąsiai ir vikriai sukinėjosi apie šiukšliadėžes poilsio aikštelėse. Žmonės išmeta labai daug maisto. Žmonių pasitaikė visokių, vieni pagailėdavo vargšo šunyčio ir atiduodavo savo užkandžių likučius, kiti vydavo lauk, šaukdami ir trepsėdami kojomis. Prie tokių Lotė stengėsi nesiartinti, stebėdavo iš toli ir tik susėdus į automobilį ir nuvažiavus traukdavo tikrinti šiukšliadėžių.
Vieną dieną Lotė maisto ieškojo visai netoli miesto įsikūrusioje pakelės degalinėje. Šniukštinėjo ramiai apie šiukšlių konteinerius kai už nugaros pasigirdo automobilio burzgimas. Lotė jau kurį laiką buvo pratusi prie nuolatinio automobilių burzgimo, todėl į garsą net nepasuko galvos. Toliau ramiai sau tikrino šiukšliadėžes. Netikėtai šuns dėmesį patraukė žmonių balsai. Jie buvo labai labai pažįstami. Lotė pastatė ausis ir įsiklausė. Pasukusi galvą į balsų pusę pamatė iš automobilio lipančius tris žmones. Vyrą, moterį ir berniuką. Lotei net širdis sustingo. Tai buvo jos šeimininkai. Nieko nelaukdama kalytė iš džiaugsmo amsėdama puolė link jų.
Iš pradžių žmonės išsigando. Taip ir sustingo prie atidarytų automobilio durelių. Ne iš karto pažino savo mylimą augintinę. Juk ši buvo purvina, sulysusi, labiau panaši į valkataujantį šunį, o ne į išpuoselėtą taksą. Pirmasis žadą atgavo Matukas. Jis atpažino savo paklydusią draugę ir puolė jos pasitikti. Mama dar bandė stabdyti sūnų, bet nespėjo, nes pamačiusi kaip paskui berniuką pajudėjo tėtis, pati pažino Lotę. Visi trys su džiaugsmu puolė pasitikti link jų skuodžiančios Lotės. Matukas pirmasis čiupo kalytę į glėbį. Mažoji nesitvėrė džiaugsmu. Inkštė, amsėjo, laižė berniukui veidą. Lygiai taip pat pasitiko ir šeimininką bei šeimininkę. Visus aplaižė, o šie neslėpdami džiaugsmo ašarų glamonėjo šuniuką. Pravažiuojančių mašinų vairuotojai ir degalinės darbuotojai smalsiai stebėjo šią keistą sceną, bet jiems visiems buvo nė motais. Jie džiaugėsi vėl atradę vieni kitus.
Atslūgus pirmam džiaugsmui, visi patraukė namo. Lotė buvo devintame danguje, nes vėl buvo švariai išmaudyta, gavo gardžią vakarienę. Kalytę apžiūrėjo gydytojas ir pasakė, kad nors ir sulysusi, bet ji visiškai sveika ir gerai maitinama greitai atsigaus. Visi buvo laimingi. Šeimininkai ta proga suruošė šventinę vakarienę. Jos metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas Lotei. Visi trys stengėsi mažylę paglamonėti, pakalbinti. Šeimininkams buvo smalsu kaip ji gyveno visas šias ilgas dienas. Lotė zujo po namus kaip vijurkas. Kaip ir anksčiau jos buvo visur pilna. Dar negalėdama patikėti, kad jos vargai jau baigti, ji vis pribėgdavo prie kurio nors iš šeimininkų ir lyžtelėdavo tai veidą, tai ranką. Dar niekada per visą savo šunišką gyvenimą Lotė nebuvo tokia laiminga.
Pastarųjų dienų įvykiai Lotei buvo sunki, bet gera pamoka. Per tą laikotarpį kalytė subrendo ir nebe taip padykusiai į viską reaguodavo. Šeimininkai ją ir toliau visur kartu vežiojosi, bet dabar jau ji dažniau laikydavosi arčiau jų. Jei iškylaujant miške ar prie ežero ir prastraksėdavo, koks išdykęs kiškis, Lotei jo vytis visai nebesinorėjo.