Šią knygą parašiau praėjus ketvirčiui amžiaus nuo tarnybos pabaigos. Jei ją būčiau rašęs iškart po dembelio, atsiminimai būtų buvę kiti ir akcentai, matyt, kitur būtų sudėti. Praėjus dar dvidešimčiai metų, savo išgyvenimus, žinoma, interpretuosiu dar kitaip. Nėra reikalo gintis, jog sovietinėje armijoje tarnavau 1989–1991 metais, nes manęs niekas dėl to nepuola. Tačiau, regis, vis tiek ginuosi. Intuityviai, matyt... Galvoju, kad savo patirčių spalvų netirštinu, savęs netaurinu, bet vargu ar įmanoma būti visiškai objektyviam, net ir pateikiant skaitytojams savotišką dienoraštį. Žvengti ar verkti skaitant šią knygą? Norėčiau, kad verktumėte. Jausčiausi stipriai parašęs. Didžiu rašytoju būčiau. Bet Jūs neverksite! Nėra čia lavonų, kraujo irgi beveik nėra. Didžioji dalis visų mano sovietinėje kariuomenėje patirčių yra farsas, absurdas ir šiaip smulkios nesąmonės... Dėl to ir „stuburo“ knygoje nėra. Na negali absurdas turėti „stuburą“!
Tėvynę ginti privalo ir pusakliai!
Iš sovietinės kariuomenės mane paleido 1991-ųjų rudenį, taigi seniai seniai, bet kiekvieną rudenį užuodęs pirmųjų akmens anglies dūmų kvapą, atrodo, girdžiu rusiškus „lygiuok“, „ramiai“, „laisvai“... Akyse matau placą – didelę aikštę, skirtą rikiuotėms, ir jaučiu velnišką šaltį. Sovietinė kariuomenė man pirmiausia asocijuojasi su šalčiu, akmens anglies dūmais ir paskutiniąja komanda – „išsivaikščiot“.
Į sovietinę kariuomenę buvau paimtas 1989-ųjų rudenį, kai „budo jau Baltija“. Kartu pašaukti kareiviai iš kariuomenės buvo paleisti praėjus kelioms savaitėms po Maskvos pučo, 1991-ųjų rudenį. Tarnavimas sovietams, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, iš šios dienos taško atrodo dviprasmiškas, bet tada mūsų, lietuvių, nedraskė dviprasmiški jausmai. Po 1990-ųjų kovo 11-osios galvojom, kad kovo 13-ąją mus paleis, paskui – kad kovo 14-ąją, vėliau – kad balandį, ir t. t. Kurių velnių bėgti kaip valkatoms, be dokumentų, kai netrukus būsim kaip dera išlydėti į savo šalį...
Kareiviu tapau susiklosčius absurdiškai situacijai. Vidurinėje mokykloje keletą metų sportavau – dvi treniruotės per dieną, beveik kiekvieną savaitgalį – varžybos. Maratoną (42 km 195 m) nubėgau greičiau nei per tris valandas. Na, ne Saidas Auita, bet ir ne ligonis. Buvau užtikrintas, kad tapsiu doru fizruku, – sportininkas su gerokai didesniu nei 4 balai (5 balų sistema) atestato vidurkiu, regis, tikrai nusipelno garantuotų studijų Kūno kultūros institute. Bet špyga tau, o ne institutas. Neįveikiau medicininės komisijos: vienos akies trumparegystė – 5, kitos – 7 dioptrijos... Koks iš tavęs, invalide, fizrukas. Desperatiškai stojau, kur pakliuvo (pakliuvo istorija), ir, neįveikęs konkurso, bet Vilniuje praleidęs turiningą savaitę, grįžau į savo kaimą Molėtų rajone. Anykščių rajono Traupio pagrindinės mokyklos direktoriumi jau 1989-aisiais dirbęs sesers vyras Sigitas Obelevičius įdarbino toje mokykloje. Dėsčiau gal kokį piešimą, būrelius vedžiau, bet neilgai. Pirmosiomis rugsėjo dienomis gavau rusišką pranešimą (turiu jį išsaugojęs): „Remiantis TSRS įstatymu „Dėl visuotinės karo prievolės“ siūlau Jums 1989 metų rugsėjo 12 dieną, 11 valandą, atvykti adresu Molėtai, Komjaunimo g. 4, su savimi turėti 2 charakteristikas rusų kalba ir mokslo baigimo pažymėjimo nuorašą“. Pasirašo karinis komisaras. Tiksliau, komisaras net nepasirašo, tik jo sekretorė klapteli apvalų antspaudą. Tingi komisaras ant kiekvieno popieriaus rašytis. Pirma emocija gavus šį raštelį: „Bl...! Jie durni? Aš gi net fizruku negaliu būti!“ Antra emocija – lygiai tokia pati...Trečia – taip pat. Tačiau procesas pajudėjo. Pirmas šaukimas į komisariatą, o ir visi kiti emociškai nežlugdė, atrodė, kad visa tai vyksta ne su manimi, nes su manimi taip vykti negali. Net ir patekęs į kariuomenę netikėjau, kad aš ten esu. Atrodo, užmigsi ir pabusi jau namie, savo lovoje. Kažkokia nesąmonė, mistika...
Gal jau tą pačią rugsėjo 12-ąją sėkmingai įveikiau medicininę komisiją Molėtų rajono poliklinikoje. Pamenu, diskutavau su gydytoja okuliste, kaip šitaip gali būti, jog žmogus, kuriam draudžiama studijuoti kūno kultūrą, yra tinkamas būtinajai karo tarnybai atlikti. Moteris paaiškino, kad tai – jau ne jos reikalas.
Paskui desperatiškai bandžiau apsimesti širdininku. Atsiguliau į Santariškes, po kokių trijų dienų gydytojai atsiprašinėdami palinkėjo laimingo kelio: „Širdis sveika kaip arklio. Niekuo negalim padėti...“
Nesu labai religingas, bet daugumą įvykių – nuo asmeninių iki globalių – dabar sau paaiškinu „nežinau, kas visa tai strateguoja, tačiau, matyt, žino, ką daro“... Ir tą mūsų, tūkstančių Lietuvos aštuoniolikmečių, 1989-ųjų rudenį ėjimą į okupacinę kariuomenę paaiškinčiau tik Aukščiausiojo valia. Mūsų karta, užaugusi su Sąjūdžiu, manau buvo aršiausias nacionalistų sluoksnis, kuris žinojo, kad už vieną muštą rusą dešimt nemuštų duoda. Mes, jau būdami atseit vyrais, verkėm, kai į Gedimino bokštą pirmą kartą kilo trispalvė, niokojom sovietinius simbolius ant jų piešdami svastiką ir už rankų kibomės nuo Vilniaus iki pat Talino. Mes garsiausiai rėkėm „Lietuva – bus laisva“, kol galų gale buvom sukišti į kerzinius batus ir patys apie tai net nesusimąstydami atsidūrėme priešingoje barikadų pusėje. Iš kraštutinių patriotų tapome okupantais.
Be bandymo apsimesti ligoniu, daugiau nieko nepadariau, kad išvengčiau tarnybos. Mama, pamenu, nuolat verkė, tėvas aiškino, kad reikia duoti kyšį. Logiškai aiškino. Tokiam reikalui ir poros karvių būtų buvę negaila. Dabartiniais laikais tėvas man kartais priekaištaudavo, kad tada nepaklusau jo valiai, o aš jam piktai atkirsdavau: „Kodėl tu, brandus vyras, tada leidai aštuoniolikmečiam vaikui priimti sprendimus?“ Ir atsakyti jis neturėdavo ką... Nėr ką atsakyti.
„Anykštos“ laikraščio redaktorė, perskaičiusi mano tekstus apie kariuomenę, barė, kad juose jaučiama nacionalinė neapykanta. Paliko, žinoma, kariuomenė ir tokį neigiamą antspaudą. Bet, man regis, tarnyba okupantams lūžio laikotarpiu pakeitė mūsų kartą, suformavo požiūrį, kad į uniformą įkištas žmogus nebūtinai yra priešas, net dažniau jis yra tos savo uniformos įkaitas. Turbūt mintis nėra patriotiška, net visai nepatriotiška, bet kažin ar kas iš 1989-aisiais pašauktų vyrų imtųsi keršyti kokiai nors tautai už atskirų tos tautos individų skriaudas. O be savosios dvejų metų pamokos mes labai maloniai būtume graužę gerkles visiems rusakalbiams...
7 rubliai sukėlė tėvų isteriją
Tradiciškai į sovietinę kariuomenę šaukiami jaunuoliai į karinį komisariatą turėdavo atvykti anksti ryte, o prie išleistuvių stalo visi sėsdavosi išvakarėse. Mūsų, Molėtų rajono gyventojų, tėvynės gynybos pradinė vieta buvo Utenos miesto karinis komisariatas. Prie komisariato pastato rudens ir pavasario rytais rinkdavosi girtų miestiečių ir kaimiečių kompanijos. Išeinantiems į kariuomenę kolūkiečių vaikams pirmininkai išskirdavo autobusą – tada išlydint karį paprastai dalyvaudavo keliasdešimt draugų ir giminių.
Utenos komisariato darbuotojai šiaip ne taip atsirinkę, kuris girtas kūnas yra būsimas Tėvynės gynėjas, o kuris – tik gynėjo draugas, sukrovė mus į autobusą ir išsiuntė į Vilnių. Iki patekimo į Vilniaus obezjaniką (kareivių paskirstymo punktą) reikėjo ištuštinti alkoholio atsargas, mat girdėjome, kad ten jo įsinešti neleidžiama... Taigi mūsų kūnai Vilnių pasiekė nė kiek ne blaivesni, nei buvo išlydėti iš Utenos.
Regis, niekas iš būsimų kareivių iš obezjaniko karininkų negavo pylos už girtumą. Visiems buvo suprantama, kad į kariuomenę dera išeiti girtam... Tiesa, paskui girdėjau šnekas, kad kuo „įdomiau“ būsimas kareivis paskirstymo punkte elgėsi (pvz., apsivėmė, apsišlapino, keikė karininkus, vėlėsi į muštynes ir t. t.), tuo toliau jis „važiavo“.
Paskirstymo punkte buvome trumpai apkirpti, kiekvienas gavome po medinį gultą... Šioje įstaigoje praleidau dvi paras. Atsimenu, kad joje buvo alkoholio, – matyt, patys karininkai organizavo ar bent leido organizuoti „taškus“. Juk visiems išeinantiems į nelaisvę vaikams tėvai įdėjo pinigų, o čia mes pirmą kartą jautėme pareigą tuos pinigus legaliai pragerti. Obezjanike buvo ir „kino teatras“ – salė su vaizdo grotuvu ir televizoriumi. Galėjome žiūrėti bojavikus, kuriuose vaidino Stalonė ir Švarcnegeris. Nepamenu, kiek kainavo „kino teatro“ bilietas, žinau tik, kad kelis kartus brangiau nei laisvėje...
Obezjanikas – savotiška įtampos talpykla, kurioje be užsiėmimo kelias paras blaškosi šimtai aštuoniolikmečių. Dauguma buvome apskurę, mat drabužiai, kuriais iškeliauji į kariuomenę, kareiviui nėra grąžinami. O 1989-aisiais nedaug kas iš lietuvių ir šiaip turėjo daugiau nei vienus džinsus... Tai negi geriausią rūbą aukosi armijai. Obezjanikas – lyg ir vergų turgus, kažkas tave renka, dalijasi, sprendžia artimiausių tavo dvejų, o gal net trejų metų likimą. Kai kas iš obezjaniko troleibusu išvažiavo į Vilniaus Šiaurės miestelį, kai kas savaites traukiniais kratėsi iki pat Ramiojo vandenyno.
Išsaugojau pluoštą man artimųjų ir draugų rašytų laiškų, tėvai ir sesuo į šūsnis dėjo mano laiškus. Iš šių laiškų išskaičiau, kad tėvams iš Vilniaus parašiau, jog man nesako, kur mane veš, tik išmokėjo 7 rublius komandiruotpinigių. Pasirodo, šis pranešimas sukėlė tėvų isteriją – visas kaimas tarnavo kariuomenėje, visas kaimas žinojo, kad vienai dienai skiriamas vienas rublis. Vadinasi, mane veš savaitę. Per savaitę net ir traukiniu galima toli nuvažiuoti...
Tėvams atlėgo tik tada, kai gavo kitą mano laišką iš Latvijos šiaurėje esančios Alūksnės. Patekau į aviacijos mokomąjį dalinį – pusmečiui buvo garantuota saugi ir geografiškai patogi tarnybos vieta. Tačiau gavęs sesės laišką apie tai, kaip išgąsdinau tėvus su savo 7 rubliais, pradėjau su tėvais elgtis atsargiau. „Man viskas gerai, esu šiltai aprengtas, gerai pamaitintas, nelyja“ – bent kartą per savaitę siunčiau tokios struktūros laiškus tėvukams, juos kaskart kiek pakoreguodavęs...
Labai ryškiai atsimenu važiavimą iš Gulbenės iki Alūksnės siauruku. Atstumas – tik 30 kilometrų, bet žmonių į vagoną sukišta, kiek telpa stačiomis (matyt, kareiviams buvo skirtas vienas vagonas), praktiškai visi jautė pareigą nuolat rūkyti, kai kas stengėsi atsidaryti ir sunaikinti paskutinius konservus, o patys sumaniausieji tebeturėjo degtinės...
Dėl tos artimos ir tolimos tarnybos vietos... Turėdamas dabartinį protą ir patirtis pats prašyčiausi, jog tarnauti išsiųstų į Sachaliną, Kurilus, o geriausia – į Kamčiatką. Pasaulio pažinimas, kelionės po Sibirą už dyką... Bet tuo metu, regis, visiems be išimties kareiviams ir jų namiškiams Sibiras atrodė kaip baisi naujų laikų tremties vieta. Yra kareiviškas eilėraštis, kuriame dėkojama Jekaterinai už tai, kad amerikonams pardavė Aliaską, – „nors ten neteks tarnauti“. (Iš tiesų Aliaska Jungtinėms Amerikos valstijoms buvo parduota 1867 metais, Rusiją valdant carui Aleksandrui II). Galbūt dėl to stereotipo, kad kuo toliau būsi išvežtas, tuo baisiau, kareiviai patekę į egzotiškas tarnybos vietas nesistengė jų pažinti, domėjosi ne gamta, muziejais ir architektūra, o tik kūno reikalais. Apie tai sprendžiu iš draugų laiškų, galų gale ir iš savo elgesio – tarnybos metu gavęs progą išeiti į laisvę, kaip ir kolegos, domėjausi degtinės, cigarečių, gal dar konservų kaina. Na, dar miesto transporto grafiku, bet tik jau ne aplinka.
Iš laiško seseriai (1989 11 23):
„Jau Alūksnėj. Nuo Vilniaus – 480 kilometrų. Liūdniausia buvo Vilniuje, ant narų. Drybsai kaip mėsa, nieko neveiki ir lauki, kur tave tėkš. Dabar mums samopatgotovka, tad gali laiškus rašyti, laikraščius skaityti (jeigu turi). Kai kas siuva antpečius, skiriamuosius ženklus. /.../ Valgom tris kartus per dieną. Duoda visokių košių. Šiandien pietums davė kažkokios neaiškios kilmės sriubos, kotletų ir daug daug grikių košės. Jau dabar sveriu 73 kilogramus. O kas bus toliau? Juk fizinio krūvio praktiškai nėra. Vienintelis džiaugsmas – rytinė mankšta, bėgam 3 km ir lankstomės. Yra sporto salė, bet į ją daugiau kaip 2–3 kartus (per pusmetį) patekti nėra šansų. /.../ Šiandien sumetėm jefreitoriui po trajaką. Jis nupirko batų ir dantų pastos. Taip pat – ir vieniems, ir antriems po šepetį, siūlų. Žodžiu, ko kam reikėjo. Ant visų savo asmeninių daiktų užsirašėme pavardes (ant vokų, muilo, šepetėlių). Jei kada kas važiuotų, gerai būtų, kad atvežtų nupirkę kokį laikrodį ir barzdai skustis priemonių, nes, vos pamato kokį plauką ant žando, liepia skustis. „Ūsus“ jau nusiskutau...Pinigų dar turiu (20 rublių). Juos visi laikome pas kapitoną. Šis sudaro sąrašą ir, kai reikia, po kokį trirublį išduoda. Dabar kišenėje turiu gal rublį. /.../ Tu, gerbiamas direktoriau, mane iš darbo jau atleidai? Jeigu ne – siųsk atlyginimą. /.../ Čia kaip negyvenamoj saloj. Jokių žinių. Laikraščiai tik rusiški. Iš televizijos laidų turėtume žiūrėti „Vremia“, bet dažniausiai žiūrim Latvijos TV programą „Labanakt, vaikučiai“ (abi prasideda 8 valandą). /.../ Gaila būtų, jeigu toks superilgas laiškas jūsų nepasiektų (nežinau indekso). Bet, jei laiško ir negautumėt, būtinai parašykit atsakymą.“