Jei keisti, tai pagal kokius kriterijus, kokios apimties siekti? Dėl politinio broko atsakymo prireikė anksčiau, nei buvo paskelbtas karantinas. Naujoji valdžia dar negalėjo jo paruošti, o senoji nebenorėjo. Dėl to klausimas vėl tapo skubus, nors jau antras kartas, tad turėjom turėti planą: duomenis, patikrintas hipotezes ir išvadas. Bet neturime. Taigi politikams eilinį kartą teks priimti sprendimus be duomenų. Tačiau mums tai netrukdo pasiaiškinti nuosekliau, ar verslą dėl epidemiologinės krizės reikėtų remti ir kodėl. To nepadarius, nėra net kaip svarstyti paramos principų ir kriterijų. Juolab kad šioje srityje ekspertų nėra: reiškinys tebevyksta, todėl negali būti ištirtas empiriniais metodais. O mes visi drauge dalyvaujame procese ir savo svarstymais, ir savo kailiu.
Normaliomis sąlygomis – juo valstybė verslą remia mažiau, juo visiems yra geriau. Visų pirma dėl to, kad ji neturi savų pinigų. Valstybės disponuojamus pinigus sudaro žmonių uždirbtų pinigų mokesčiai arba paskolos – būsimų kartų uždarbio mokesčiai. Antra, valstybė neturi aiškių kriterijų ištekliams skirstyti, o ekonomika visada yra apie efektyvų išteklių paskirstymą. Kai procesai vyksta rinkoje, valstybei nereikia nei kurti kriterijų, nei dėlioti prioritetų, nei kelti bei tikrinti hipotezių. Visa tai yra pačiame rinkos mechanizme: ekonominių veiksmų dalyviai, siekdami naudos, kiekvienas iškelia hipotezes, parenka kriterijus, nustato prioritetus ir savo kailiu patikrina, ar veikia. Taip ištekliai pasiskirsto efektyviai. Tai nereiškia, kad visi rinkos dalyviai lieka patenkinti: savo tikslų pasiekti pavyksta ne visiems verslams, išradėjams, kūrėjams, vadovams ir netgi eiliniams darbininkams. Bet neturim kam pateikti sąskaitų: sakom, nepasisekė. Jei esam labai pasikėlę, galim teigti, kad rinka nebuvo pribrendusi (mūsų produktui ar vadovavimo būdui). Bet jei suprantam ekonominių reiškinių esmę, negalim net pykti – tik bandyti iš naujo.
Tačiau visa tai galioja, kai yra laisvos kainos, konkurencija, nuosavybės apsaugos institucijos, galų gale, laisvė. Jokia rinka neveikia, kai stipriai ribojama pati ekonominė veikla, žmonių judėjimas, kai nesaugoma nuosavybė, nefunkcionuoja teismai. Rinka yra žaidimas pagal taisykles, todėl kai taisyklės prapuola arba greit ir stipriai pakinta, rinka neveikia arba kraustosi į šešėlį. Taigi karo-maro atvejais išteklių skirstymą perima valstybė, o lygiagrečiai auga nelegali veikla. Paprastai tai baigiasi maisto kortelėmis ir eilėmis prie duonos, bet kitų pasirinkimų tuo metu gali ir nebūti.
Covid-19 pandemija neatnešė tokio didžiulio taisyklių pasikeitimo, kad rinka nebefunkcionuotų, bet visgi jis ženklus. Nes dalis veiklų, ypač fiziškai aptarnaujančių judančius piliečius (kaip antai turizmas, viešbučiai, viešasis maitinimas, kultūros renginiai, sporto klubai), laisvės veikti neteko. Šie verslai su visais savo darbuotojais, partneriais, atidarytais restoranais, skolon nupirkta įranga, išplatintais bilietais ir suplanuotomis premjeromis liko išmesti iš jiems pažįstamo žaidimo. Naudojant dabar tokius artimus medicininius terminus – apmirė ekonomikos organo tam tikros dalys, nes sutriko kraujotaka. Priklausomai nuo šalies ekonominės struktūros, šis apmirimas sudarė didesnę ar mažesnę visumos dalį. Lietuvoje, kur turizmo nėra tiek daug, o žmonės vis dar dažniau valgo namie, nei restorane, tai nesudaro labai didelės ekonomikos dalies. Tačiau labai matoma – juk sustojo tai, ką žmonės tiesiogiai vartojo, pažinojo, be ko neįsivaizdavo savo kasdienos ir (ypač) švenčių. Taigi valdžia ėmėsi nukentėjusį verslą remti, idant kraujotaka būtų bent kiek palaikyta ir tie audiniai nenunyktų. Atrodo, taip ir turėtų būti, žvelgiant iš nukentėjusio verslo pozicijų.
Bet kuo gi remiasi valdžia, prisiimdama pa¬reigą remti nuo pandemijos nukentėjusį verslą? Priminsiu, kad ikipandeminiu laiku kištis į ekonomiką valstybėms nebuvo naujiena. Šio laikotarpio ekonomika Vakaruose, o ypač ES yra persmelkta reguliacinio kolorito. Ji ir vadinama reguliuojama rinkos ekonomika. Tačiau reguliavimai tie yra politiniai – jais siekiama perskirstyti pajamas iš turtingesnių gyventojų skurdesniems, iš dirbančių nedirbantiems, iš miestų kaimui, iš daugiau sukuriančių veiklų mažiau sukuriančioms. Remti tiesiogiai privatų verslą, kad jis išgyventų, nėra įprasta veikla net intervencinei valstybei. Taigi kuo remiantis tai daroma dabar ir dar tokiu plačiu mastu visose ES šalyse, JAV ir kitur turtingesniame pasaulyje?
Pirma priežastis yra teisinė. Skelbdamos karantiną, valstybės apriboja žmonių judėjimą ir tam tikras veiklas. Tai yra valstybės saugomų vertybių (nuosavybės laisvės) apribojimas, kurį teisinėje valstybėje privalu kompensuoti. Panašiai kaip kompensuojamas žemės sklypas, paimamas kelio statybai – vienų laisvės apribojamos dėl kitų naudos. Kompensacijos dydis visada yra keblus dalykas, nes, kaip jau minėjau, objektyvių kriterijų resursams skirstyti ne rinkoje nėra. Tačiau pats principas svarus ir karantino atveju, – sakyčiau, svarbiausias.
Antroji paramos verslui priežastis yra socialinė. Sustabdžius verslus, jo įdarbinti žmonės lieka be pajamų šaltinio. Jei verslai juos visus atleistų, didžioji jų dalis kreiptųsi nedarbo išmokų, kas sudarytų didelį spaudimą nedarbo draudimo sistemai ir pareikalautų didesnių išteklių, nei mokant per paramos schemas darbdaviams. Mat neatleisdami darbuotojų darbdaviai dalijasi su valstybe ir darbo vietų išlaikymo kaštais, ir rizika. Ar visi turi kuo dalytis, klausimas, tačiau pats principas aiškus. Valstybė siekia išlaikyti darbuotojus jų darbo vietose, kad šios prisiimtų ne visą, o dalį rizikos dėl jų pajamų.
Trečioji priežastis yra ekonominė. Kad ir kokia būtų duobė per karantiną, ekonomika atsigaus, kai tik sąlygos pagerės. (Ji veikia panašiai kaip gamta – kai po sausros palyja, viskas puola augti ir žydėti.) Tuomet bus svarbu, kad verslai galėtų iš karto vėl dirbti – nereikėtų ieškoti darbuotojų, žaliavų, patalpų ir pan. Dar svarbiau, kad nereikėtų iš naujo kurti įmonių, pirkti įrangos ar konstruoti kitos ekonominės infrastruktūros nuo nulio. Kadangi valstybės konkuruoja, natūralu, kad tos, kurių verslas nukraujuos mažiausiai, o ekonominiai santykiai išliks gyvybingi, bus konkurencingiausios ir galės pritraukti išteklių (investicijų, darbuotojų, talentų) iš kitų, labiau nusilpusių.
Pavasarį, kai paramos politika buvo modeliuojama, apie antrą bangą apskritai mažai kas kalbėjo. Buvo tikimasi V arba U formos atsigavimo, kas reiškė: pabūnam užsidarę greitai greitai, o po to iš karto atšokam ir šaunam su BVP į aukštumas, kokių nebuvo net iki krizės. Nes juk visi bus alkani vartoti, kurti ir veikti. Vasarėjant darėsi aišku, kad jokio trumpo pasėdėjimo giliam karantine nebus, tada prabilta apie W formos atsigavimą su dviem nuosmukio bangom pavasarį ir rudenį arba apie kvadratinės šaknies ženklo formos laipsnišką ilgą lipimą iš karantino duobės. Tačiau realybėje gavosi ilgas niurkdymasis nei pirmyn, nei atgal, nes ir nesant formalaus karantino, žmonių judėjimas ir veikimas buvo formaliai arba neformaliai apribotas. Apie greitą atšokimą jau niekas nebekalba. (Oficialiuose dokumentuose yra, galima pri(si)minti.)
Taigi valstybei verslus remti tenka ne vienu priešokiu, kurio nesėkmes galima būtų nurašyti netikėtumui, skubai, nepatirčiai ir geriems norams. Šiandien turime antrą seriją ir jokių priežasčių manyti, kad ji bus trumpesnė. Nepasitenkinimo bus daugiau, nes ir buvę įmonių rezervai sunaudoti, ir vilties dėl greito atsigavimo nebėra. Pagaliau žiema Lietuvoje ir taip ne pats maloniausias metas, ypač kai negali rengti vakarėlių, lankyti koncertų ir netgi vaikščioti lauke be kaukės.
Kokie yra pliusai, palyginti su pirmąja banga? Pagrindinis – tai nebėra netikėtumas. Nei medikams, nei verslininkams, nei visai visuomenei. Todėl tie, kurie visą tą laiką mąstė – o įmonių vadovai mąsto apie įmonės reikalus be laisvadienių, – tikrai įvertino ir blogąjį scenarijų. Tai dar vienas į akis krentantis skirtumas tarp privataus ir viešojo sektoriaus. Privačiame visada skaičiuojamas ir blogiausias scenarijus, nueinanti valdžia gi parengė biudžetą, pasiremdama geriausiomis prognozėmis. Tai patogu, kai nori padalyti išmokų prieš rinkimus, prisidengiant pagalba nukentėjusiems nuo pandemijos – „galime sau leisti“, taip sakė buvęs valdančiųjų lyderis.
Taigi įmonės optimizavosi, įvaldė karantininio darbo procedūras: kaip, kiek dirba, ką daro kiti. Kas sugebėjo, persiorientavo į kitas grandines ar erdves. Pramonė, atsistačius prekių judėjimui tarp šalių, stabilizavosi. Tačiau liko rizika dėl susirgusių darbuotojų ir bendro darbuotojų trūkumo – vieni jų nespėjo persiorientuoti, kiti ir neketina, o treti ramiai sėdi prastovose už minimumą. Pandemija ir karantinas paveikė ne visą ekonomiką – dalis verslų netgi plečiasi, ypač susiję su skaitmenizacija. Žvelgdami į bendrus rodiklius ir ypač kartodami faktą, kad Lietuva nukentėjo bene mažiausiai ES, galėtume sakyti, kad su ekonomika viskas gerai, tiesiog pasikeitė situacija, verslas prisitaikė. O kas neprisitaikė, tai jų pačių bėda (kaip teigė paskutinis premjeras). Bet negalim. Dėl jau išdėstytų teisinių, socialinių, ekonominių priežasčių. Ir dėl ateities lūkesčių.
Normalumas ekonomikoje nėra toks įprastas, kaip dažnai piešiama. Vienokios ar kitokios krizės nutinka ir dar tikrai nutiks. „Išgyvena stipriausi“ vaistas tinka ekonomikos viduje kilusioms krizėms – įvairiems burbulams ir kitiems neefektyvumams – gydyti. Šią tiesą valstybių valdžios žino, ir tai ne visada taiko. Kaip tvarkytis su išorės veiksnių, tokių kaip epidemijos, gamtos stichijos ar kita, ko dabar negalime numatyti, sukeltomis krizėmis, išbandytų vaistų neturime. O kol vartojame bandomuosius, visi turime progą patirti, kokios menkos yra galimybės, kad centralizuotai priimti sprendimai mums realiai padės, ir kokie visa apimantys ir vienas nuo kito priklausomi yra atskirų žmonių kasdienės veiklos ryšiai, kurie ir sudaro tai, ką vadiname ekonomika.