Kaip Stalinas gavo raktą į Rytų ir Vidurio Europą: tai nulėmė tragišką Baltijos šalių likimą

Vakarų sąjungininkų laikysena Antrojo pasaulinio karo metais Baltijos valstybių atžvilgiu Lietuvai lėmė nelaimę. Vakariečių politika buvo nevaisinga, o sovietai savo politikos tikslų pasiekė. Nesėkmė, kaip ir pergalė, yra pamokanti, tad vertėtų panagrinėti vakariečių politiką, nes Antrojo pasaulinio karo klaidos sukūrė dabartinę [straipsnis paskelbtas 1969 m. – V. V.] padėtį Lietuvoje.

Slapti sovietų ir nacių sandėriai sudarė Kremliui galimybę užimti Estiją, Latviją ir Lietuvą. Kariaudamas Vakaruose, Hitleris paliko Stalinui laisvas rankas 1940 m. vasarą inkorporuoti Baltijos valstybes į Sovietų Sąjungą. Faktiškai Stalinas tykojo užgrobti daugiau žemių, net artimo sėbro sąskaita – dėjo viltis, kad Vokietija nusialins kovoje su anglais ir prancūzais. Vis dėlto apsiriko, manydamas, kad karas, viena vertus, išsekins Angliją su Prancūzija, antra vertus, nukamuos Hitlerį. 1940 m. gruodžio mėnesį fiureris davė nurodymą rengtis operacijai Barbarosa. 1941 m. birželio 22 d. šarvuotos Trečiojo Reicho divizijos pajudėjo į Rytus. Sovietų Sąjunga buvo nenoromis įvelta į Antrąjį pasaulinį karą kaip „kapitalistų sąjungininkė“!

Karas priverčia visus, turinčius bendrą priešą, tapti sąjungininkais. Komunistas Stalinas turėjo bendradarbiauti su kapitalistais Rooseveltu ir Churchilliu. Karo metais kelis kartus iškilo Baltijos valstybių klausimas, nes Vakarų sąjungininkai – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija – nepripažino Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, oficialiais Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovais tebelaikė šių šalių diplomatus.