Karavadžas Klaipėdos dramos teatre: pasaulis, pritvinkęs geidulių ir aistros

Lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklis „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, pastatytas Klaipėdos dramos teatre, įdomiai interpretuoja nuo seno gyvuojančius teatro ir dailės ryšius. Šiuo atžvilgiu kūrinys vertas tiek vienos, tiek kitos srities istorikų dėmesio. Tapytojas Michelangelas Merisi’s da Caravaggio (1571–1610), stipriai paveikęs XVII a. pirmosios pusės (o ir vėlesnių laikų) vizualinę kalbą, garsėjo ne tik kūrybos novatoriškumu, bet ir prieštaringais biografijos posūkiais.

XX a. 5-ojo dešimtmečio pradžioje režisieriaus Goffredo Alessandrini’o sukurtame filme „Karavadžas, prakeiktasis tapytojas“ (Caravaggio, il pittore maledetto, 1941) pagrindinį personažą suvaidino populiarus to meto aktorius Amedeo Nazzari’s. Bene įdomiausiai šio dailininko asmenybę ir kūrybą reflektavo anglų režisierius ir scenografas Derekas Jarmanas filme „Karavadžas“ (Caravaggio, 1986).

Apie tai pirmiausia parašė Kultūros barai – informaciją ir komentarus veikiausiai pateikė šviesaus atminimo kino kritikas Saulius Macaitis. Po kurio laiko pamatėme ir filmą – tai kinematografiškas postmodernistinės stilistikos koliažas, intriguojantis ryškiais paveiksliškais vaizdiniais, sąmoningais šuoliais per epochas – nuo XVII iki XX a., giliais vaidmenimis, nulėmusiais ar pakreipusiais kai kurių aktorių, pavyzdžiui, Tildos Swinton, Dexterio Fletcherio, neseniai tapusio ir Lietuvos piliečiu, karjerą.