Delia Derbyshire gimė, augo ir buvo bombarduota Koventrio mieste. Viename interviu Delia pasakojo, kokį įspūdį jai paliko antskrydžio sirenos: „Tie garsai, jie atrodė tokie abstraktūs. Buvau vaikas ir nežinojau iš kur jie sklinda. [...] Tais laikais tai buvo elektroninė muzika.“
Bet iki 1958 m. nebuvo net tokio termino. Elektroninė muzika atsirado tada, kai po BBC sparnu įsikūrė eksperimentinės muzikos studija Radiophonic Workshop.
Po kelių metų jaunoji Delia Derbyshire – kompozitorė su Kembridže įgytu matematikos diplomu – sužinojo, kad jie ieško darbuotojų ir pareiškė: „aš noriu ten!“
Radijo garsų dirbtuvėms vadovavo Dick Mills. Jis ir keletas muzikos išradėjų, daugiausia manipuliuodami magnetinėmis juostomis ir kitais (ne muzikiniais) aparatais, kūrė „muziką“ radijo dramoms. Iš dviejų kambarių dydžio studijos sklisdavo triukšmai įgarsinantys psichozę, siaubą, kažką stebuklingo, kartais fantastiško.
Delia Derbyshire prisistatė būsimam vadovui kaip kompozitorė. Bet teko nusivilti – Didžiosios Britanijos transliuotojas šiam darbui nesamdo kompozitorių. Dickas Millsas pasakojo apie Delia: „Ji visada buvo labiau matematikė nei kompozitorė. Pirmą dieną ji susirado knygą, kurioje buvo surašytos lentelės su elektroniniais dažniais. Peržvelgė ir sako „tai kad čia pilna klaidų“ ir ėmė jas taisyti. Kol visko neištaisė, tol nepradėjo kurti.“
Netrukus po jos atėjimo, 1963-metais į studiją kreipėsi kompozitorius Ronas Graineris – jis davė natas naujam televizijos kūriniui, kuriam reikėjo kiek kitokių garsų.
Delia ir Dickas plušo dieną naktį kol sukūrė tai, ką savo namuose išgirdo milijonai britų – garsą, privertusį juos pasukti galvas ir pažiūrėti į ekraną. Tai ką jie išvydo (tiksliau, tai, ką išgirdo), buvo kažkas sunkiai apibūdinamo. Tai buvo „Doctor Who“ serialo pradžia.
Tarp vaikų, kurie išsižioję žiūrėjo „Doctor Who“, buvo būsimi britų elektroninės muzikos grandai Aphex Twin, the Orbital, Portishead. Daugelis jų laukė ne tik kitos mokslinės fantastikos serialo dalies, bet ir edukacinių laidų, kuriomis BBC populiarino elektroninės muzikos studijos veiklą.
Delia, kaip kokia Teta Beta, pasakojo vaikučiams kaip kuriami garsai filmams ir radijui. Tarp tų vaikučių buvo ir tuo metu garsą tyrinėjantys Pink-floidai, ir Bitlai. Ne išimtis ir skrydžio rėžimu atrastas ambiento duetas „Delia Derbyshire Appreciation Society“.
Garsus pirmiems elektroninės muzikos kūriniams Delia imdavo iš aplinkos ir įrašinėdavo juos į juostą. Tai galėjo būti lempos gaubtas, kavos malūnėlis, švilpukas. Kiekviena nata būdavo kruopčiai iškerpama ir įklijuojama į kilpą, paliekant reikiamus atstumus tarp natų. Taip sukuriamas vienas takelis. Jis būdavo paleidžiamas per magnetofoną tokiu greičiu, kad įrašyti garsai skambėtų reikiamu tonu. Kūriniui reikėjo nuo dviejų iki dešimties tokių takelių. Jie būdavo paleidžiami vienu metu, kaip magnetofonų orkestras. Jei kuris iš juostinių muzikantų nepataikydavo į ritmą arba toną, juostą reikėdavo taisyti ir vėl montuoti iš naujo.
Įrašyti tokią kompoziciją kaip „Doctor Who“ buvo didžiulis darbas. Apie tai pasakoja patys kūrėjai Delia Derbyshire ir Dickas Millsas:
Ilgą laiką Delia Derbyshire vardas niekaip nefiguravo prie jos atliekamų kūrinių. Ji buvo tik studijos darbuotoja, o visus laurus už „Doctor Who“ takelius prisiėmė Ron Graineris.
Nepaisant to, Delia mėgavosi tarsi iš niekur atsiradusiu susidomėjimu elektronine muzika. 1966 m. kartu su kolegomis Brianu Hodgsonu ir Electronic Music Studios (EMS) įkūrėju Peteriu Zinovieffu jie subūrė grupę Unit Delta Plus.
Įdomus faktas – renginyje „the Million Volt Light and Sound Rave“ ši grupė grojo kartu su Paul McCartney.
Domėdamasis jos asmenybe aptikau tai, apie ką patys kūrėjai ir jų kolegos dažnai nutyli: Delia Derbyshire sirgo maniakine depresija. Jos nuotaikos banguodavo – nuo didžiulio entuziazmo iki gilios gilios apatijos. „Kartais norėdavau tiesiog pasislėpti po jūra“ – kalbėjo kompozitorė.
Augant susidomėjimui darbo studijoje tik daugėjo ir Delia dažnai pasilikdavo dirbti naktį, kad galėtų į koridorių išnešti ilgas juostų kilpas, kurios rangėsi ant grindų sudarydamos savotiškus garsinius žemėlapius.
Delia atrado save ir muziką šešiasdešimtaisiais. Tai, anot jos, buvo geriausias dešimtmetis kurti muzikai. Tačiau po 1970-ųjų Derbyshire kūrybinio gyvenimo kreivė ėmė leistis žemyn. To priežastis – naujai atsiradę sintezatoriai, mikšerai ir visai kita elektroninės muzikos įranga.
Reikia pripažinti, kad darbas naudojant pirmuosius elektroninius instrumentus vyko greičiau. Pagaliau studijos galėjo patenkinti sparčiai kylančią elektroninės muzikos paklausą. Tačiau Delią nuvylė tai, kad su naujomis kūrimo galimybėmis muzika neteko žmogiškumo. Jai elektroninis garsas buvo kaip gyvas kūrinys. Jis turėjo būti surastas iš aplinkos ir nuo pradžios iki galo apdorotas rankomis.
Netekusi vilties aplenkti sintezatorių kuriamos muzikos, ji paliko savo mylimą studiją. „Pasaulis išsiderino. BBC išsiderino. Londonas išsiderino“ – atsiminusi tą lūžį, sakė ji. Nors ir kamuojama depresijos, darbą dirbtuvėse Delia tęsė iki 1973-jų. Negalėdama pakęsti disonanso su savimi ir Londonu, ji pasitraukė į Anglijos šiaurę.
1997 m. telefonu su ja susiekusiam Peteriui Kemberiui, Delia prisipažino, kad svarbi jos darbo dalis buvo buteliai, skirtingai pripildyti vyno. Ironiška, kad savo gyvenimo pabaigą Delia Derbyshire sutiko skurde, išsekinta alkoholizmo.
Kas žino, jei Delia būtų buvusi pripažinta teisėta „Doctor Who“ garso takelio autore ir atlikėja, ji būtų uždirbusi pakankamai ir tuomet gyvenimas nebūtų pasikeitęs į tragišką pusę.
Po mirties 2001 m., jos bute buvo rasta dėžė su 267 juostomis, kurias Delia įrašinėjo viena, niekam kitam, tik sau. Didžioji dalis tų juostų skaitmenizuotos ir saugomos Mančesterio Universitete.
Londone, ant BBC pastato, kuriame dirbo Delia, atidengta memorialinė lenta; gimtajame Koventryje yra gatvė pavadinta Derbyshire Way; jos vardas niekada nebuvo pamirštas Doctor Who serialo fanų ir tų, kurie kartą į metus švenčia Delia Derbyshire dieną.