Siūlo užsiimti senelių priežiūra
– Citata iš pranešimo žiniasklaidai apie debiutinį tavo albumą „My Way“, pasirodžiusį 2003–ųjų vasarą, kai dar vadinaisi Amberlife: „Tikiu, kad mano muzika padės atsitiesti ar siekti dar didesnių tikslų visiems, radusiems laiko jos pasiklausyti.“ Ne kartą klausiausi šio ir kitų tavo kompaktų, bet man nepavyko nei atsitiesti, nei pasiekti didesnių tikslų. Kodėl?
– O, Dieve… Tą citatą sakė kitas žmogus. (Juokiasi) Turiu teisintis dėl to, ką pasakiau 2003-iais?.. (Juokiasi) Tada man buvo 20 metų. „Atsitiesti“… Tai – aliuzija į mano, muzikanto, misiją, kuri išliko tokia pati. Dažniausiai klausausi muzikos, kuri įkvepia, ir pats stengiuosi tokią kurti.
Be abejonės, tai, ką darau, nėra užstalės smagumas. Mano muzika apie gyvenimo realybę ir apie būtinybę žengti iš smėlio dėžės, kurią mes patys susikuriam ir kurioje gyvenam. Kadangi vis dar kuriu, gal tu atsitiesi?..
– Artimiausiu metu pažadu perklausyti visus tavo albumus. Bet jei aš jų pasiklausysiu ir…
– …Ir neatsitiesi?.. (Juokiasi) Jei tikrai jautiesi užsidepresavęs, gali ir nesiklausyti mano muzikos. Geriau sugalvok kam nors padėti, nes padėdamas kitam padėsi sau. Tiesiog padaryk ką nors neatlygintinai ir viešai apie tai nepaskelbk. Gali važiuoti į senelių namus ir užsiimti jų priežiūra. Gerai pravalysi savo smegenis. (Juokiasi)
– Tačiau tu pats juk neturi tokios patirties!
– Negaliu sakyti…
– Pasitaiko, kad girdi kokį nors gabalą ir supranti, kad jo kūrėjas išvis neneša jokios misijos, kad daina įrašyta tiesiog palinguoti ir pašūkčioti?
– Būna ir taip. Muzika gali būti ir paprasčiausias fonas lifte, prekybcentryje ar picerijoje, kurioje sėdim šią akimirką.
Nenorėjo jokio featuring’o, bet persigalvojo
– Kalbi apie muzikinę savo misiją. Tavo dainų esu girdėjęs „Maximoje“ ir „Akropolyje“, kurių savininkams tai, ką groji, turbūt tėra nieko nereiškiantis fonas, netrukdantis pirkėjams prisipirkti šlamštniekių. Kaip dėl to jautiesi?
– Visiškai normaliai. Aš nesisavinu savo dainų. Kai jas išleidžiu, įrašai tampa visų – ne tik mano. Prekybos centre juk nesakysiu: „Ei! Išjunkit mano gabalą!“ (Juokiasi)
Beje, nuolat nutinka taip, kad man įėjus į „Maximą“ ima groti mano daina. Tokiais atvejais galvoju: „Arba jie mane mato ir taip sveikinasi, arba… Net nežinau…“ Pasitaiko, kad įsėdu į pažįstamo automobilį, o jis sako: „Turiu tavo kompaktą. Uždėsiu!“ Žmonės mano, kad noriu klausytis savo muzikos. Būna, kad visiškai to nenoriu. Bet būna, kad tai – visai fun.
– Aštuntąjį savo albumą „Tu – dalis manęs“ išleidai 2015 m. pabaigoje. Pastarąjį ketvirtmetį – albuminė tyla…
– Taip. Bet po „Tu – dalis manęs“ pasirodymo esu išleidęs keliolika dainų. Tiesiog jos dar nesukrito į albumą. Atėjo laikai, kai kompaktas tapo tiesiog vizitine kortele, kurią gali įteikti, kad žmonės atsimintų, jog esi.
Kažkada išleisiu albumą. Turiu minčių apie savo bestų vinilą, kuris galėtų pasirodyti šių metų pabaigoje.
– Karjeros pradžioje teigei nežinantis nė vieno lietuvio atlikėjo, su kuriuo norėtum įrašyti bendrą dainą. Tačiau 2011–ųjų pradžioje su Elena Puidokaite-Atlanta sudainavai kūrinyje „Laiko mašina“, o 2016–ųjų vasarą su „Skamp“ reperiu Viliumi Alesiumi-Willux paleidot stipriai išsisukusį įrašą „Ten vasara“. Kodėl pasikeitė tavo nuomonė?
– Tuo metu man atrodė, kad nenoriu jokio featuring’o. Tiesiog reikia tam tikro momento. Sudainuoti su Atlanta pasiūlė Saulius Sventickas-Svonas (praeityje įtakinga šou verslo persona, vadovavusi leidybinei kompanijai „Koja Records Group“, kuri dirbo su Atlanta, „Skamp“, „Delfinais“, „Mango“ ir kitais stambaus kalibro vardais, – aut. past.). Kai jis man paskambino, aš kaip tik turėjau „Laiko mašiną“. Parodžiau Atlantai ir sudainavom.
Kai sukūriau „Ten vasara“, supratau, kad įraše galėtų dalyvauti koks nors reperis. Daug repo atlikėjų tamsūs, kas savaime nėra blogai. Tačiau Willux turi pozityvo, kurio norėjosi šiai dainai. Paskambinau jam. Vilius surepavo po poros dienų.
– Willux puikiai repuoja. Jis – profas. Bet daryti gabalą su Atlanta, kurios vokalas skamba silpnai net studijiniuose įrašuose…
– (Kikena) Atlantos vokalas nėra stiprus, bet jis turi gražią spalvą. Jos balsas šviesus. Duok Atlantai liūdną tekstą ir ji padainuos taip, kad dainoje skambės šviesa.
Darbuojasi su Leonu Somovu
– Mažai kas žino, kad pastaruosius 3 mėnesius įrašų studijoje sėdi su lengvo, šviesaus ir vakarietiško skambesio prodiusu Leonu Somovu. Turit apčiuopiamų savo veiklos rezultatų?
– Turim. Jie dar neišleisti, bet pasirodys artimiausiu metu. Kuriame dainas žinomiems atlikėjams, kurių kol kas neįvardinsiu. Manau, įrašysim ir bendrą savo kūrinį. Kol kas viskas embriono stadijoje, todėl daugiau nieko nepasakosiu.
Leonas – labai žemiškas, paprastas, konkretus ir talentingas žmogus. Kaip prodiuseris ir muzikantas jis turi savo braižą. Mano ir jo įrašų studijos tame pačiame Lietuvos kino studijai (LKS) priklausančiame pastate, esančiame prie Liepiškių kaimo už maždaug 25 kilometrų nuo Vilniaus. Iš pradžių persimesdavome vienas su kitu keliais žodžiais. Vėliau pradėjome lįsti į muzikines teritorijas.
– Niekas apie tai dar nerašė, bet praėjusiais metais 3 kartus vienas buvai Indijoje; kas kartą joje praleisdavai kelias savaites. Kur apsistodavai?
– Labai asketiškoje erdvėje, kurią indai pavadintų hosteliu, o tu – landyne. Ten nėra nei dušo, nei šilto vandens. (Juokiasi) Prausiesi užsipildamas vandens kibiru. Kiltų logiškas klausimas: „Kodėl tu ten važiuoji?..“
– Man kilo logiškas klausimas… Kodėl tu ten važiuoji?
– Nes šaukia mano širdis. Man įdomios tokios patirtys. Aš kaip menininkas ieškau inspiracijos ir gilesnės gyvenimo prasmės. Man įdomu pamatyti, ką turi Rytai, ko rytiečiai galėtų pasimokyti iš vakariečių, o vakariečiai – iš rytiečių. Mes, Vakarų žmonės, esam akli; gyvenantys Rytuose – luoši. Aklas ant pečių turi užsidėti luošą, o luošas – pasakyti aklam, kur eiti.
Matau, kad Vakaruose mes turim viską ir esam nelaimingi. Rytuose žmonės neturi nieko ir yra laimingi. Nuolat susimąstau, kodėl taip yra. Iki galo dar neatsakiau į šį klausimą. Indų gyvenimo koncepcija paremta ne kūniška, o dvasine ideologija. Kūnas jiems – tik Aisbergo viršūnė.
– Esi budistas…
– …Ne.
– Bet praėjusių metų balandžio 15-ąją apie būsimą „Lietuvos ryto televizijos“ laidą „Adomo obuolys“, kurioje dalyvavai, buvo išplatintas pranešimas žiniasklaidai. Jame rašoma, kad pakeitei religiją – tapai budistu.
– „Adomo obuolyje“ mane labai maloniai ir brandžiai kalbino Inga Valinskienė. Pasakiau, kad man patinka tam tikri budizmo skelbiami dalykai. Niekas manęs nepaklausė apie religiją. Nesakiau, kad esu budistas. Žiniasklaidoje, publikavusioje pranešimą spaudai, prieš savo norą tapau budizmo atstovu. Ką padarysi… (Juokiasi) Nematau jokios problemos.
Praktikuoju vaišnavizmą – vieną pagrindinių hinduizmo šakų, vadinamą Rytų krikščionybe. Aš – ieškotojas, kuris nepriskiria savęs ir nėra priešiškas jokiai religijai.
Į žinynus „Kas yra kas Lietuvoje“ įtrauktas šio interviu autorius Jaunius Čiulada yra 20 metų praktikos turintis žurnalistas, vyr. redaktorius ir kūrybininkas. Jis dirbo įvairiose žiniasklaidos grupėse – pradedant vadovavimu dienraščio „Lietuvos žinios“ (LŽ) žurnalui „LŽ gidas“ ir baigiant pokalbiais su A kalibro garsenybėmis tiesioginėje LRT radijo laidoje „Ryto garsai“. J. Čiulados pašnekovų sąraše – prezidentas Valdas Adamkus, šviesaus atminimo bardas Vytautas Kernagis, kultinis atlikėjas Andrius Mamontovas ir kiti. Šio žiniasklaidininko interviu išsiskiria nestandartiniais klausimais, sąmoningu subjektyvumu, (auto)ironija ir provokatyvumu.
Be to, Jaunius yra vienas „Facebook“ puslapio „SenMergė“ kūrėjų, lietuviškojo Eminemo REALity FictiON (REAL.F.ON) prodiuseris, grupės SEL ir reperės Kamilės Tumelytės–Camille hito „Neduok man jokio šanso“ teksto bendraautorius, dainininko Algimanto Soliario–Minalgos dainos „Saulę lūpomis užpūsk“ žodžių autorius bei nestandartinės urbanistinės mainstream pop punk poezijos kūrėjas, šiuo metu su žvaigždėmis įrašinėjantis pirmąją lietuvišką naujos kartos audio poezijos knygą „Anti.Gravitacija“.