Kinas, kurį pažįstame, bet ne visi

Žiūrėdamas filmą, prisiminiau Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“ (1988–1989) – ten taip pat egzistuoja keistuolis, beveik anoniminis personažas, vienijantis visas Dievo įsakymų ekranizacijas. Kadangi Kieślowskis buvo tikintis žmogus, tai natūralu, kad panašią funkciją atliekantis, visumą sujungiantis archetipinis personažas yra angelas. Puikus sutapimas, kad pažiūrėję „Žmones, kuriuos pažįstam“ turėjome galimybę „Skalvijoje“ pamatyti Kieślowskio jubiliejui skirtą „Dekalogo“ retrospektyvą. Nėra blogai, kad kinas kartais užima socialinio terapeuto vietą. Tačiau nereikia vengti ir žvilgtelėti į dangų – jis ne visada raudonas.

Pirmoji pandeminių metų lietuvių vaidybinio ilgametražio filmo premjera – Tomo Smulkio debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (2020). Tai filmas, kuris prisideda prie seniai puoselėjamos vaisingos, socialinę tikrovę besistengiančio suvokti Lietuvos kino, tradicijos. Kartu tai aiškus skirtingų režisierių kartų atspindys.