Ingrida Korsakaitė. Ką Tavo gyvenime reiškia knyga?
Sigutė Valiuvienė. Knygose – tūkstantmetė žmonių išmintis ir kūrybos dvasia, neįkainojami žmonijos lobiai: tautų istorijos, kultūros, meno, gamtos mokslų ir filosofijos pamokos. Išminties krislai, nepraradę prasmės, ataidi per šimtmečių miglą – lyg norėtų mums, nustebusiems, dažnai sutrikusiems, padėti, kad tęstume savo kelionę…
Iš kur atėjo meilė knygoms, pomėgis skaityti, iki šiol teikiantis peno dvasiai ir erdvės minčiai? Kokios vaikystės knygos ir kodėl padarė didžiausią įspūdį? Kokių ano meto dailininkų iliustracijos iki šiol neišdilo iš atminties?
Augau tėvelių – Emilijos ir Povilo Kopustinskų – namuose (Kretingoje, vėliau Kaune) tarp geriausių nepriklausomoje Lietuvoje išleistų knygų. Anksti išmokau skaityti, vaiko akimis pamačiusi platesnį pasaulį, buvau apstulbinta.
Kai vieną dieną atsiverčiau Dante’s „Dieviškąją komediją“, tėvelis man pasakė: „Dar per anksti tau šita knyga – nesuprasi, vaikeli.“ Bet aš vis tiek ją skaičiau ir kaip buvo graudu, kad tikrai nieko nesupratau.
Aišku, turėjau savo mylimas vaikystės knygeles – tai Antano Vaičiulaičio „Mano mažoji sesuo“, Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis“, Johanos Spiri „Heidi“ (apie mergaitę, gyvenusią pas savo senelį Šveicarijos kalnuose), Marko Twaino „Princas ir elgeta“.
Kai už surinktus pašto ženklus man pasiūlė pačiai pasirinkti gražiausią knygą, į akis krito Stepo Zobarsko „Brolių ieškotoja“ su spalvotomis Konstancijos Petrikaitės-Tulienės iliustracijomis. Džiaugiausi ir skaičiau ją be paliovos.
Mama man prenumeruodavo vaikų žurnalą Vyturys – prisimenu net įvadinius straipsnelius, kurių autorius kreipiasi tiesiai į mažąjį skaitytoją: „Ar žinai, kuo būsi užaugęs? Kuo prisidėsi prie mūsų tėvynės Lietuvos gerovės ir kultūros?“ Bėgau pas mamą baisiai susirūpinusi, kad dar nežinau, nei kuo būsiu, nei kuo prisidėsiu… Bet ji nuramino: „Kai užaugsi, tai ir sužinosi, o dabar skaityk, mokykis.“
Kaip atsitiko, kad Tu ir Tavo jaunesnioji sesuo Dalia (dabar žinoma scenografė Dalia Mataitienė) pasirinkote dailininkių kelią? Gal šeimos genuose slypėjo meniniai polinkiai? Ar gyvenamoji aplinka, mokykla skatino domėtis daile? Gal Tavo meninės pasaulėjautos lyrizmas prabudo prie Nemunėlio krantų?
Kai mano mama dar mokėsi gimnazijoje, piešimo mokytojas siūlė jai stoti į Kauno meno mokyklą, bet ji pasirinko Kėdainių mokytojų seminariją ir buvo gera kaimo mokyklos mokytoja. Paskui, ištekėjusi už mano tėvelio, kuris dirbo banke, išvažiavo su juo į miestą. Šeimoje augom trys vaikai – aš, Dalia ir Audris. Mama mums padėdavo mokytis, vesdavo į teatrą. Matėme visus vaikams skirtus spektaklius. Prisimenu „Eglę žalčių karalienę“ – tikrą stebuklą.
Eidavome į M. K. Čiurlionio muziejų – net ir vieni – žiūrėdavome visus paveikslus. M. K. Čiurlionis tiesiog užbūrė visiems laikams nenusakoma savo kūrinių paslaptimi.
Gyvenau vaikystės pasaulyje kaip tas vaikelis iš M. K. Čiurlionio paveikslo „Pasaka“, žaidžiantis pievoje, bet dangumi jau skrido NEGANDOS paukštis su kraupia žinia.
Prasidėjo Antrasis pasaulinis – apokaliptinis – karas.
Netrukus Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.
Glaudėmės mamos tėviškėje (Rokiškio apsk.), pas jos tėvelius Joną ir Elžbietą Adomėnus – Lietuvos kaimo šviesuolius ir darbštuolius, kurie nedidelį pelkėtą savo žemės plotelį buvo pavertę pasiturimu pieno ūkiu (aštuonios olandiškos karvės), iš keturių vaikų tris išleido į mokslus. Vyriausiasis Petras, turėjęs auksines rankas, liko ūkyje. Laikė bites, turėjo kalvę, visiems kaimynams padėdavo, sukonstravo elektros generatorių – „vėjo malūnėlį“, tad visa sodyba buvo elektrifikuota.
Vasaras leisdavau pas senelius. Po dienos darbų (triūsdavo visi – ir dideli, ir maži) senelis Jonas imdavo į rankas lietuvių klasikos knygą ir skaitydavo balsu. Labai mėgo Žemaitės, Antano Vienuolio, Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą. Jau daug vėliau vis prašydavo, kad mudu su Vytautu paklaustume rašytojo, kada žada baigti „Sukilėlių“ antrąją dalį. Nesulaukė…
Po karo, Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą, žemė ir gyvulėliai buvo kolektyvizuoti. Senelis perleido savo sodybą kaimynui, grįžusiam iš Sibiro.
Ir pražuvo viskas kaip sapnas – baltuose ūkuose skendinčios pievos, dobilėlių žiedai, sodas su rasotais obuoliais, tyliai tyliai pro sodybą vingiuojantis Nemunėlis… Ir Vytautas, kalantis iš akmens Aušros Vartų Madoną mirusios mano bobutės paminklui... Neužmirštami paveikslai nugrimzdo giliai į sielą…
Papasakok apie studijas Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), nors teko mokytis vienu juodžiausių tarpsnių, kai priverstinai buvo diegiamas socialistinis realizmas. Institute sutikai tikrą dvasios brolį – Vytautą Valių, tapusį ištikimu tolesnio gyvenimo bendrakeleiviu. Ar Vytauto buvimas šalia, jo pasaulėvaizdis, meno samprata ir tikslai darė įtaką Tavo kūrybai, meninėms nuostatoms?
Kai įstojau į Dailės institutą, atrodė, prasmę gyvenimui galėtų suteikti nebent menas, gal pavyks išvengti sovietinio muštro. Bet Stalinas buvo dar gyvas ir vykdė komunizmo statybų planą – per dešimt metų surengė 34 trėmimus į Sibirą.
Dailės institute mums aštuonias valandas dėstydavo marksizmą rusų kalba, dvi valandas skirdavo kompozicijai (socialistinio darbo temomis).
Ir jokių čiurlionių – LSSR Dailininkų sąjungoje buvo demonstratyviai plėšoma knyga apie M. K. Čiurlionį.
Dėstytojai elgėsi „santūriai“, studentai juos suprato – juk semestro pabaigoje visų laukė peržiūros, viską vertindavo „svečiai“ iš Maskvos.
Studentai, sutikrinti pagal sąrašus, kasmet eidavo į Spalio, Gegužės pirmosios paradus. Jeigu išmes iš instituto – nežinia, kur pakliūsi…
Tik po Stalino mirties drįsome reikalauti, kad bent kai kuriuos dalykus dėstytų ne vien rusų, bet ir lietuvių kalba. Teko išklausyti „graudų“ Marksizmo katedros vedėjos pamokslą – drg. Šalneva negalėjo patikėti, kad nenorime mokytis „kalba, kuria kalbėjo PATS Leninas“.
Bet atskiras grupes – lietuvių ir rusų kalbomis – vis dėlto sudarė. Po truputį nubyrėjo rusai dėstytojai, sumažėjo rusų studentų. Kai mano jaunesnioji sesuo Dalia įstojo į tapybos specialybę (vėliau perėjo į scenografiją), atmosfera Dailės institute buvo jau palankesnė. Storas dogmų ledas, nors sunkiai, bet vis tiek tirpo.
– Kodėl jūsų vaikai vis dar nekalba rusiškai? Juk jiems reikės eiti į mokyklą?! – nustebę klausė Vytauto ir manęs dailininkai iš Rusijos, atvykę į Palangos kūrybos namus. Juos nustebino mūsų atsakymas, kad Lietuvos mokyklose mokoma lietuviškai, kad Vilniaus universitetas irgi lietuviškas.
– Rusiškose mokyklose jūsų vaikai gautų daugiau kultūros! – įtikinėjo tie, kurių supratimu, „komunizmo rytojus“, žadamas po dvidešimties metų, „nesulaikomai“ artėjo.
Žinoma, buvo atvykėlių, kurie laikėsi kitokios nuomonės, nes buvo girdėję, kad būtent lietuviškose mokyklose kultūros esama daugiau.
Mes (ir dauguma mūsų kolegų) matėme tik vieną kelią – ginti ir stiprinti tautos kultūrą, nes ji planingai naikinama, o jos verte ir unikalumu niekada neabejojome. Toks buvo tvirtas Vytauto sprendimas, kurio laikėmės žodžiu ir darbais penkiasdešimt ketverius bendro gyvenimo metus, taip neįtikėtinai greit pralėkusius, lyg kalnų upelis nušniokštusius…
Visi mūsų bičiuliai buvo knygų ir meno žmonės. Visi, kaip galėdami, prisidėjo prie tautinės lietuvių kultūros išsaugojimo. Bendravome, dirbome kartu, dalijomės mintimis ir įspūdžiais, knygomis iš platesnio pasaulio (jei kas ką nugriebdavo). Didžiausias laimėjimas buvo Pabaltijo dailės trienalių atsiradimas – Taline grafikos (1968), Rygoje tapybos (1981), Vilniuje iliustracijų (1981).
Vyraujančios Tavo grafikos ir tapybos kūrinių temos – vaikystė, motinystė. Vaizduodama motinos su vaiku motyvą, turintį gilias tradicijas pasaulio, ypač krikščioniškojoje, dailėje, atskleidei klasikinį jo grožį ir harmoniją. Tavo iliustruota lietuvių liaudies lopšinių knyga „Pelyte, nešk miegelį“ (1973) – ryški tautinė šio motyvo interpretacija. Knygų iliustracijose sukūrei ir apibendrintą mąslaus, dvasingo, gamtai artimo vaiko paveikslą. Iš kur sėmeisi įkvėpimo? Gal iš vaikystės prisiminimų, gal iš savo vaikų Eglės ir Sauliaus (irgi tapusių dailininkais)? Ar iliustruodama knygas galvoji apie adresatą? Kokius jausmus stengiesi sužadinti, kokias vertybes nori ugdyti?
Mūsų vaikai visada visur būdavo kartu su mumis, viską girdėjo ir daug suprato.
– Ar yra pasaulyje tokia vieta, kur nebūtų karo? – dar mažas klausė Sauliukas ir nuliūdo, išgirdęs, kad tokios vietos, deja, nėra.
O kodėl žmonės nenori gražiai, taikiai sugyventi? Aiškinome, kad į šį klausimą jau daug amžių ieškoma atsakymo, bet niekas jo neranda…
Vakarais prieš miegą Eglutė ir Sauliukas vis prašydavo manęs pasekti pasaką apie Eglę žalčių karalienę, bet su gera pabaiga – nei Eglės sūnūs, nei dukrelė neišduoda tėvelio Žilvino vardo, ir visi laimingi grįžta į savo namus jūroje.
Tokiomis pasakomis nejučia stiprinome viltį, kad galime ir turime būti tvirtesni, geresni, o tada viskas bus gerai.
Kai išklodavau baltus lapus naujoms iliustracijoms piešti – įstabių vilčių krašto praeities šviesa krisdavo ant jų. Pro studijos langus ant baltų debesėlių, regis, praplaukdavo vaikai, mažieji pasaulio gyventojai, tokiom rimtom akim į mane žvelgdami. Paišiau juos skaitančius, grojančius, žaidžiančius, linkėjau užaugti gerais, darbščiais, kultūringais žmonėmis, mylinčiais savo ir gerbiančiais kitų Tėvynę.
Norėjau, kad mano darbuose kristalizuotųsi stebuklingi pasaulio vaizdiniai ties būties ir nebūties riba – lyg vizijos, kurių kontūrai tirpsta visatos tyloje, panyra į juodą kosminę begalybę.
Tavo pasaulėjauta puikiai sutapo su lyriškąja lietuvių poezijos vaikams kryptimi. Tačiau nuo pat diplominio darbo – Salomėjos Nėries „Eglės žalčių karalienės“ iliustracijų – traukė ir epiškesni pasakų, padavimų, senovės legendų vaizdiniai. Modernios, freskiškai monumentalios Antano Vienuolio „Užkeiktųjų vienuolių“ (1964), Maksimo Gorkio „Danko“ (1968) iliustracijos sukėlė didelį meno prievaizdų nepasitenkinimą...
Ir aš, ir Vytautas bendradarbiavome su Vaga. Tuo metu šios leidyklos „lietuvninkai“ ėmėsi leisti iliustruotas lietuvių klasikos knygas, kiek vėliau lietuvių liaudies meno tomus (kol uždraudė), net M. K. Čiurlionį. Galėjome rinktis tuos literatūros kūrinius, kurie mums arčiau širdies. Iliustravau puikias vaikų poezijos knygas: Onos Miciūtės „Pavasarėlio puokštę“ (1969), Janinos Degutytės „Saulėtas daineles“ (1972), Leonardo Saukos sudarytą lietuvių liaudies lopšinių knygelę „Pelyte, nešk miegelį“ (1973), Violetos Palčinskaitės „Baltąsias nykštukes“ (1981), Martyno Vainilaičio „Spalvotus nykštukus“ (1986), Vytės Nemunėlio „Tėvų namelius brangius“ (1995).
Visi autoriai buvo nepaprastai tolerantiški – į mano darbą žiūrėjo kaip į savarankišką, džiaugėsi, jei mūsų jausmai ir vaizdiniai sutapdavo.
1976 m. iliustravau Maironio baladę „Jūratė ir Kastytis“. Iliustracijas, eksponuotas Lietuvos parodoje Maskvoje, įsigijo Tretjakovo galerija.
Antano Vienuolio „Užkeiktieji vienuoliai“ (1964), to meto sąlygomis gerai išspausdinta knyga, pateko į „blogųjų“ sąrašą (gautas įspėjimas iš Maskvos). Už kai kuriuos leidinius (tarp jų ir mano 1968 m. iliustruotą Maksimo Gorkio „Danko“) smarkiai nukentėjo Vagos leidyklos vadovai. Spaudos komiteto pirmininkas Feliksas Bieliauskas važiavo į Maskvą teisintis. Pasakė ginamąją kalbą – toks „įžūlumas“ visus apstulbino. Kai grįžo į Vilnių, iškart buvo atleistas. Juozas Nekrošius, tuomet atsakingas už spaudą, prisimena, kaip Šeimininkas (Antanas Sniečkus) sviedė jam po kojų tuos leidinius sakydamas:
– Ką čia pritepliojot?.. Popierių tik gadinate!.. Šlamštas!.. Peckelynė…
Beje, „Danko“ iliustracijų originalus vėliau įsigijo M. Gorkio memorialinis muziejus Maskvoje.
Ketinau iliustruoti Vinco Krėvės „Milžinkapį“, bet iliustracijos, metams bėgant, virto paveikslais, atspindinčiais atskirus padavimo vaizdus.
Tau, regis, ankštoka vien knygučių vaikams puslapiuose. Iliustracijas paverti savarankiškais paveikslais, tobulini meninę raišką. Bet ir anksčiau neapsiribojai vien knygų grafika, raižei estampus, ėmeisi sienų tapybos...
1975 m., kai aš, kurdama Antakalnio universitetinės ligoninės koridoriaus sienai skirtą ciklą lietuvių liaudies dainų motyvais „Motinystė“, susirgau, Vytautas ir vaikai padėjo, kad spėčiau laiku baigti tą šviesių spalvų kūrinį, kuris išreiškė motinos viltį ir tikėjimą vaikų ateitimi.
– Kas čia dabar? Kažkokie šventieji! Kur pionieriai? – girdėjau, piktinosi viena ligonė rusiškai. Dvi sanitarės, sėdėdamos prieš tą baltą sieną su Motinos, Vaikelio, Bernelio prie ąžuolo, Mergelės prie liepos figūromis, šnibždėjosi:
– Kas čia nupaišyta? – klausė viena.
– Tai argi nematai? Čia – LIETUVA, – atsakė kita.
Tai buvo pats geriausias įvertinimas.
1989 m. Tokijo leidykla Holp Shuppan surengė konkursą iliustruoti lietuvišką pasaką „Gulbė karalienė“. Išsirinko mane. Knygą išspausdino puikiai, o iliustracijas įsigijo Kenbuti miesto (Hokaido saloje) savivaldybė, jos atsidūrė muziejuje „Iliustruotų knygų pasaulis“. Knygos gale įdėtame Sovietų Sąjungos žemėlapyje japonai pažymėjo, kur yra Lietuva.
Kokias vertybes abu su Vytautu labiausiai branginote, kokį pasaulį norėjote matyti?
...Artėjo 1990 m. Kovo 11-oji – mūsų Tėvynė paskelbė atkurianti nepriklausomybę. Likimas mums lėmė sulaukti dienos, kai Lietuvos vardas vėl buvo įrašytas į pasaulio žemėlapį.
Dabar kaip niekad tiko uždegantys Vytauto žodžiai. Jis labai vertino kiekvieną talentą, didelį ar mažą, visose veiklos srityse. Per savo parodų atidarymus sakydavo: „Visi reikalingi, visiems užteks vietos po saule. Pasinaudokime ta galimybe, kuri suteikiama kiekvienam, tačiau tik vienui vieną kartą, – BŪTI ŽMOGUMI. Bet žmogus gali rinktis, ar taps kūrėju, ar griovėju. Manau, visi norime, kad kuo greičiau baigtųsi absurdo triumfas – teisės be jokių pareigų, laisvė be jokios atsakomybės.“
„Nors pasaulį drebina smurto, žiaurumo audros, mes, tegu ir naiviai, bet iš visos širdies linkime vieni kitiems ramybės, išminties, prasmingos veiklos“, – siuntėme sveikinimus bičiuliams ir artimiesiems Šv. Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse.
2004 m. Vytautas pradėjo savo tapybos triptiką „Paskutinė vakarienė“ ir staiga išėjo, negrįžtamai…
Vytautas vis sakydavo, kad jis tik žmogus, bet man jis buvo VISAS PASAULIS.
Paliko man ir vaikams dažnai kartotus brangiausius žodžius: „Atminkit, gyvi ir mirę mes liekame kartu…“
Parengta pagal publikaciją žurnale Rubinaitis, 2006 nr. 3 (39)