Sovietmečiu per Kauno dramos teatro gastroles atvažiuodavo į sodą aktorių – yra buvę Rūta Staliliūnaitė, Jūratė Onaitytė, Algis Masiulis, Rimas Bagdzevičius, Robertas Vaidotas, Valdas Žilėnas ir kiti, o kartą drauge su jais pavyko atsikviesti ir senojo teatro „primadonas“ – Kazimierą Kymantaitę ir Moniką Mironaitę. Mes buvome sutarę sulaukti saulės patekėjimo, rytinių autobusų, o damos vis dėlto buvo kiek anksčiau parvežtos namo. Apie ką kalbėdavom? Aišku, apie teatrą. Vynas kaitino aistras, ginčijomės, žavėjomės...
Didžiąją gyvenimo dalį intuityviai ieškojau vietos, kur būtų gera būti ir dirbti. Pradžioj pakako stalo savo kambaryje, kuris man atiteko mūsų šeimai sumažėjus. Jis buvo nemažas, aukštom lubom, kaip ir visi vadinamuosiuose Mokslininkų namuose, su dideliu dvivėriu langu, pro kurį iš penkto aukšto galėjai matyti energingai tekančią Nerį, Šv. Rapolo bažnyčią ir Šv. Jokūbo bažnyčios gan rūsčią vakarinę dalį, aukštyn kviečiančius jų barokinius bokštus. Taip pat – Šv. Jokūbo ligoninės (tada vadintos I tarybine) kiemą, per kurį retsykiais pamatydavai į lavoninę vežamus baltai uždengtus miruolius. Memento mori.