Laiškai sovietų valdžiai: kaip neišvaizdus namelis Tilto gatvėje tapo pasipriešinimo simboliu

Neseniai, rengdamasis rašyti straipsnį apie Sąjūdžio ištakas, pasklaidžiau kolektyvinius laiškus, 1986-aisiais siųstus okupacinei administracijai. Tarp savo popierių radau tris. O jų būta daug. Nuo Stalino mirties praėjus trims dešimtmečiams, jau drąsiau bandyta kautis su blogybėmis kolektyviniais laiškais. Anksčiau komunistų valdžia už protestus, juo labiau grupinius, tiesiog išsiųsdavo į Sibirą, o paskutinius kelerius tos neteisinės valstybės gyvavimo metus kažkas viršuje retkarčiais netgi ištaisydavo neteisybę. Taigi laiškai buvo vienintelė priemonė, kuria visuomenė galėjo pristabdyti valdžios veiksmus.

Anuomet, 1986-ųjų kovo pradžioje, pajutome, kad SSRS sostinėje papūtė nauji vėjai. Kompartijos vadovybė pagaliau suprato, kad imperija, užimanti šeštadalį pasaulio, ritasi į prarają. Maskvoje jau kelintą dieną vyko SSKP suvažiavimas. Buvo žengti pirmieji žingsniai perestroikos, turėjusios išgelbėti Sovietų Sąjungą, link. Naujasis generalinis sekretorius deklaravo demokratizaciją, viešumą ir ūkiskaitą. Užsiminė apie kultūros paveldo svarbą. Nauji laikai! Negirdėtas dalykas Sovietijos istorijoje!

Pirmasis laiškas, datuotas kovo 5-ąja ir adresuotas LKP CK, Lietuvos TSR Kultūros ministerijai, Vilniaus miesto Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomajam komitetui, trumputis: „Ryžtingai protestuojame prieš unikalaus urbanistinio komplekso Tilto gatvėje sužalojimą, reikalaujame nubausti kaltininkus ir atstatyti šį Vilniaus senamiesčio kampelį.“