„Dailės“ ir Z. jau nuo ano rudens Nidoje nesimato, kaip neregėti ir senojo uosto kapitono Egidijaus, puikaus Z. bičiulio, su kuriuo išplaukdavo žvejoti kiekvieną dieną. Vėliau paaiškėjo, kad „Dailė“ leidosi į kitokį, turbūt Lietuvos šimtmečiui skirtą nacionalinį žygį – plukdė cigaretes į Švediją. Už kontrabandą – jūrininkai „Dailėje“ sutalpino beveik pusantro milijono cigarečių – šlovingą praeitį menanti jachta buvo konfiskuota, Z. ir Egidijus sulaikyti, galbūt net patupdyti į kalėjimą, niekas nežino, tik pečiais gūžčioja ir spėlioja, kur jie pradingę ir kada sugrįš į namus.
Prieš porą dešimtmečių prie Bornholmo panašiai pričiuptas buvo ir „Žilvinas“, tik tąsyk cigarečių plukdytojai cypės išvengė, atsipirko nekukliomis baudomis, o kraujo puta į gimtuosius krantus šiaip ne taip parplaukęs „Žilvinas“, bandant atsikratyti niūraus, cigaretėmis dvokiančio praeities šleifo, vėliau buvo pervadintas „Odisėja“. Istoriją menantieji paliudys, kad kelionė namo sausį per štormą išties priminė epinę poemą, kurią galiausiai užbaigė prie Klaipėdos įvykdyta apledėjusio laivo gelbėjimo operacija.
Vaikštinėjome su Algiu po pamario pušynus, marios buvo stipriai įsisiūbavusios, pūtė atšiaurus vėjas. Išvydome tolumoje baltuojančias bures – kažkas paburiuoti kovą užsimanė, nors navigacinis sezonas dar neprasidėjęs, nei viena boja neišmesta. Jachta plaukė aštriai į vėją, kone beidevindo kursu ir greitis buvo nemažas – matyt, skuodė „dyzelgroto“ režimu, kai ir grotas iškeltas, ir varikliukas baubia. Pastebėjome, kad iškeltas buvo ne tik grotas, bet ir stakselis, skiperis turbūt puikiai išmanė akvatoriją, jokių navigacinių ženklų jam nereikėjo, matyt, plaukęs šiuo maršrutu ne kartą ir skubinosi pasiekti Nidą iki sutemų.
– Gal Z. iš Švedijos grįžta? – retorinį klausimą uždavė Algis. Aišku, pajuokavo, nors kažkada juk sugrįš, kažkada baigsis jo odisėja. Gal net šią vasarą, jei tik švedai atlyš ir atleis už tą nelemtą šimtmečio žygį.
Jei vieni uostiečiai nuolat suka galvas, kaip čia prasimanius pinigų, o apmąstymų atomazgoje atsidusę leidžiasi į pavojingas, kriminalines odisėjas, tai Krišnai užtenka smilkalų, ryžių ir kario – savo nedideliame mediniame kateriuke jis pragyvena visą sezoną, o žiemoti už per vasarą sutaupytus pinigus vyksta ne į gimtąjį Kauną, bet į Indiją. Ryžiams Krišna sukrapšto eurų plukdindamas turistus prie Parnidžio kopos, kur laukia speciali čakrų atvėrimo programa.
Kartą su Diana plaukėme pamedituoti su Krišna (tikrasis jo vardas – Aloyzas): pasiekęs Parnidžio kopą, jis liepė mums užsimerkti, tada, uždegęs smilkalą, išsitraukė kažkokį varinį puodą ir ėmė ritmingai daužyti jį samčiu. Po pusvalandžio, per kurį buvo žvanginama įvairiausiomis lėkštėmis, mojuojama cimbolais, skambinama varpeliais, barškinama mediniais tarškučiais, keptuvių dangčiais ir kitais skardžiais daiktais, apsisukome, užsikūrėme variklį ir pajudėjome kranto link. Susikaupusi bandžiau pajausti, ar manyje atsivėrė kas nors tyro ir švento, bet buvau stipriai praalkusi, tad mintys apie Kijevo kotletą nustelbė dvasios reikalus.
Jei uostelis paskęsta smilkalų ir kario aromate, žinok, Krišna ruošia pietus. Pernai, o gal ir užpernai, lygiai taip pat besikrapštant prie „Alzheimerio“ prieš lemiamą krano dieną, Algį ir mane jis pavaišino savo gamintu maistu – atnešė vegetariško troškinio ir, gudriai mirktelėjęs, padovanojo du pakelius smilkalų iš Indijos. Medinį laivelį Krišna papuošė spalvotom dirbtinių gėlių girliandom, panašiom į tas, kurias su Goda kadaise pasimovusios ant kaklų nešėmės į policijos nuovadą. Tailando budistai medinius laivus gėlėmis puošia tikėdami, kad kiekvieną medį sergi dvasia, o medį nukirtus, ji niekur nedingsta – globoja savo išrinktąjį net jam virtus laivu. Galbūt ir krišnaitai mąsto kažkaip panašiai, reikės kada Krišnos paklausti.
Prieš keletą metų savo kateriui jis įtaisė stiebą. Kuriems galams kateriui reikalingas stiebas, kraipėme galvas, bet vėliau supratome, kad rangauto atnaujinimo prisireikė ne šiaip sau – kai neturi stiebo, negali ir vėliavos išsikelti, o margaspalvių vėliavėlių, papuoštų hinduizmo dievybėmis ir apsiuvinėtų auksinias siūlais, turėjo gal penkias dešimtis. Iškeltos į stiebą, jos švietė iš tolo ir bet kuris basakojo Aloyzo nepažįstantis turistas, lieptas surasti Krišną, išsyk intuityviai žinotų, prie kurio laivo turįs prieiti, nes jie juk kaip šunys – drastiškai supanašėja su šeimininku.
Šiemet Krišna įdarbino padėjėją, galbūt taikliau būtų pavadinti jį vergu, mat paliegęs jaunuolis giliomis akiduobėmis ir ilgais, sėdmenis braukiančiais dredais, sakytum, tikras regio ir žolytės gerbėjas, iš Krišnos laivelio niekur nesitraukia kiaurą parą, lyg neturėtų daugiau kur eiti, lyg tai būtų vienintelis stogas pasaulyje virš susivėlusios jo galvos. Jei sliūkinsi pro šalį, išvysi Dredą skutantį morkas ar pjaustantį kopūstus būsimam troškiniui, o vidurdienį, kaitriausiai saulei spiginant, jis skudurėliu trins laivo bortus, kol Krišna švilpaudamas dviratuku suks ratus aplink uostą. Įdomu, kiek jam moka už šitokį vergišką atsidavimą, kartą iškėliau klausimą, kurį nugirdęs, Algis tik suprunkštė:
– Turbūt špygą moka – duoda maisto ir nakvynę, o jam, panašu, daugiau nieko ir nereikia. Būna juk tokių bastūnų.
Krišnos atsiradimas į darnią uosto vienybę įpūtė parapijietiško nepakantumo – visi raukosi ir bamba, kai jis nuolat kaulija įvairiausių daiktų: tai šluotos, tai skuduro, atsuktuvo ar teptuko – niekingų mažmožių, kuriuos privalo turėti kiekvienas save gerbiantis laivininkas. Juk lengviau tą šluotą nusipirkti, jei jau kasdien prisireikia, nei amžinai skolintis iš kaimynų, retsykiais dar ir pamirštant grąžinti. Turbūt labiausiai ant Krišnos dantį griežia Vilmantas, naujasis, Švedijoje įstrigusį Egidijų pakeitęs uosto kapitonas. Krano dieną, kai prieplaukoje nuo ankstyvo ryto bruzda veiksmas, kai laivai, lyg dešrelės į verdantį puodą, vienas po kito metami į vandenį, vieną įkėlus į marias, šis turi greitai nešdintis ir užleisti vietą kitam, ore jau kabančiam laivui, laivavedžiai stengiasi padėti vienas kitam, skuba prisišvartuoti kur nors tolėliau ir uoliai šoka ant kranto kabinti stropų ant kitos jachtos, tuoj pat pliumptelėsiančios į šaltą vandenį. Krišna ne toks, skubėjimas jam – svetimas žodis, nesuprantama, nepažini sąvoka.
Kai jo kateriukas atsiduria mariose, užuot pasitraukęs kur nors atokiau, jis ima krapštytis, švilpaudamas tvirtina stiebą, ramiai išsikelia visą gausią kolekciją spalvingų vėliavėlių su tom, kaip Vilmantas mėgsta pagiežingai pridurti, čiaburaškom, degina smilkalus, užsikaičia arbatos šitaip priversdamas kitus nerimąstingai trypčioti, nervingai čepsėti ir laukti, kol gerbiamas krišnaitas susiprotės, jog uoste jis ne vienas, eilėje – dar daugybė krano laukiančių laivų. Bandydama jį suprasti, aiškinu Vilmantui, kad į uosto gyvenimą palyginus neseniai įsimaišiusiam žmogui laivavedžių etikos niuansai turbūt dar svetimi arba jis pernelyg užsisklendęs savo vidiniame pasaulyje, kad pratintųsi prie uostiečių pulso ir kitų niekingų, žemiškų reikalų, bet šis nusispjovęs atkerta:
– Gali išvaryti žmogų iš Kauno į Indiją, bet Kauno iš žmogaus neišvarysi.
Romano rašymą remia Lietuvos kultūros taryba.