– Prisipažįstu, kai užmečiau akį į Tavo CV, sutrikau – toookia veiklos įvairovė man, nueinančios kartos atstovei, sunkiai suvokiama, net pripažįstant faktą, kad tai jauno valstybės piliečio „normalus“(?) gyvenimas. Ar tikrai normalus? Tikriausiai kartais ir pats užduodi sau tą klausimą?
– Normalumas turbūt yra viena žudikiškiausių sąvokų, jeigu tai ne kraujo tyrimų rezultatas ar spaudimo hidroelektrinėje lygis. Kalbant apie žmogaus pastangų suvokimą, neduok Dieve, svajonių vertinimą, ši sąvoka yra žudikiška. Jau pats bandymas išmatuoti save „normalumo“ kriterijais yra komiškas. Neklausiu savęs, ar esu normalus. Jūs turbūt savęs irgi neklausiate.
– Sutinku, bet su normos sąvoka vis tiek neišvengiamai susiduriame tiek išorėje, tiek savo viduje. Ir ką daryti? Tiesiog ignoruoti?