Gyvenome nedideliame miestelyje, vakarinėje Lietuvos dalyje, visai netoli nuo Baltijos jūros. Žinote, tokiame, kur negalėti turėti daug paslapčių, nes visi vieni kitus pažįsta. Tačiau, kai esi vaikas, netgi toks mažytis miestelis gali tau atrodyti, kaip beribė stebuklinga karalystė, pilna viliojančių nuotykių ir daugybės neatrastų stulbinamų kampelių. Man taip ir buvo. Platūs žaliuojantys laukai pilni bičių avilių, kvapnūs miškai, kuriuose gyvena pasakiški žvėrys, upė ir meldais apaugusios kūdros buvo mano dar iki galo neištyrinėta teritorija.
Namuose visuomet kvepėjo šviežios gėlės iš nuosavo sodo, mamos kepami gardūs pyragai ir minkštutės bandelės su cinamonu. Buvau ką tik pabaigęs pirmąją klasę ir džiaugiausi prasidėjusiomis vasaros atostogomis. O vasara mano gimtinėje, visada būdavo saulėta ir karšta.
Draugų turėjau nemažai, tačiau daugiausiai laiko praleisdavau su savo kaimynu. Robertas, ko gero, buvo geriausias mano draugas. Draugavome nuo pačios kūdikystės. Ir, nors tas strazdanotas storulis mane nuolat įveldavo į kokią nors bėdą, labai jį mylėjau. Vienas nuo kito neturėjome jokių paslapčių ir mokykloje visada užstodavome vienas kitą, jei kam nors iš bedraklasių užeidavo noras pasipešti. Nors ir buvau labai jaunas, kad suprasčiau, labai vertinau mūsų tvirtą draugystę.
Nuotykių turėdavome daug. Pamenu kartą, po pusryčių, susiruočiau eiti pas kaimynus ir iki pietų pažaisti su Robertu. Tą dieną buvome nusprendę pasigaminti geras laidynes ir apšaudyti netoliese gyvenančio paštininko naują stiklinį šiltnamį. Žinoma, idėja šaudyti į šiltnamį kilo Robertui, aš būčiau pasitenkinęs ir žvirbliais, per dienas tupinčiais ant elektros laidų. Anot jo, nuotykis be realaus pavojaus buvo tik bergždžias laiko švaistymas.
Išėjęs į kiemą, patraukiau tiesiai prie tankios gyvatvorės, kur buvome iškirtę siaurą praėjimą, kad nereikėtų vaiksčioti aplinkui. Atsidūręs draugo kieme, iš karto pastebėjau Robį, ateinantį manęs pasitikti. Jis šypsojosi ta kvaila šypsena, kurios taip nemėgau. Puikiai jį pažinojau ir supratau, kad mūsų pirminis planas jau pasikeitė. Toji šypsena nežadėjo nieko gero, mums abiems.
-Sveikas. Na ką, gaminsime laidynes? – Paklausiau pirmas.
-Aišku, tik vėliau. Dabar turiu daug geresnę idėją. – Išsiviepė jis ir patapšnojo sau per kelnių kišenę, duodamas suprasti, kad turi joje kažką įdomaus.
-Robi, eik iš karto prie reikalo, gerai. – Tariau visiškai nenustebęs.
-Gerai. Pameni, kai svarstėme, koks jausmas būtų rūkyti? – Sušnabždėjo jis. Aš nieko neatsakiau, tik palinksėjau galva, bijodamas to, ką netrukus išgirsiu. – Turiu tau siurprizą, biče. Netrukus tai sužinosime. – Pareiškė draugas ir apsidairęs ar niekas mūsų nemato, parodė man savo kišenės turinį.
Ten gulėjo rusiškų cigarečių be filtro „Prima“ pakelis. Man net plaukai ant sprando pasišiaušė. Išsigandęs ir aš apsidairiau ar niekur netoliese nėra suaugusių. Nors Robis buvo velnių privalgęs šmikis, šito tikrai nesitikėjau ir buvau priblokštas. Tiesa, ne kartą esame šnekėję, kad būtų įdomu sužinoti, koks jausmas apima rūkant, bet niekada rimtai to neaptarinėjome.
-Iš kur gavai, kvaily?! Ar žinai, kas bus jeigu mus pagaus? – Sunerimau nejuokais. Bet, turiu pripažinti, kad smarkiai susidomėjau. Apėmė keistas jaudulys. Pabandyti tikrai norėjau.
-Nebūk boba, niekas nesužinos. Nugvelbiau iš tėvo, o jis tikrai nepastebės. – Pridūrė jau nueidamas.
Iš tiesų, bijoti nebuvo ko. Roberto tėvų nebuvo namuose, maniškiai nepasiges manęs iki pietų. Ko gero, būtume galėję rūkyti net stovėdami kieme ir niekas nebūtų mūsų pamatęs, tačiau, dėl viso pikto, nutarėme pasislėpti. Taip buvo įdomiau.
-Robi, mums reikės degtukų, - garsiai pagalvojau pusiaukelėje.
Žvilgtelėjęs į mane, jis iš kitos kelnių kišenės ištraukė dėžutę degtukų ir pamėtėjo man.
-Nejau manai, kad aš toks kvailas ir nepagalvojau?
Tiesą pasakius, aš tikrai maniau, kad jis buvo kiek kvailokas, bet nieko neatsakiau. Leidausi lengvai sugundomas, nors puikiai žinojau ir nujaučiau, kad dėl to galime turėti labai didelių problemų. Taip pat, buvau girdėjęs, kad rūkymas gali sukelti ir sveikatos bėdų, bet apie tai, kažkodėl, negalvojome visiškai.
Pasiekę pašiūrę, stovinčią kaimynų kiemo gale, paskutinį kartą apsidairėme ir įsitikinome, kad mūsų niekas nemato, tuomet, įsmukome į vidų. Mane iš karto pasiekė nelabai malonus kvapas, mat pašiūrės galinėje patalpoje buvo laikomos kiaulės. Pajutusios žmogų, jos ėmė kriuksėti, tikėdamosios, kad gaus ėdalo, tačiau, po kurio laiko, supratusios, jog nieko nepeš savo kriuksėjimu, nutilo ir nebekreipė į mus dėmesio. Dėl viso pikto, užrėmėme iš vidaus duris didžiule lenta ir pasirinkę švaresnę vietą, susėdome ant žemės. Robis, tik atsisėdęs, ištraukė cigaretes ir padavė vieną man.
-Tu pirmas, - vis dar dvejodamas ar nereikėtų sustoti, tariau aš.
-Ne, rimtai, tu visiškas bailys. Gerai, prisidegam vienu metu, - pasiūlė jis. Kompromisas mane tenkino.
Laikydami rankose degančius degtukus ir žiūrėdami vienas į kitą, prisidegėme lūpose suspaustas cigaretes. Akimirksniu, mėšlu dvokiančioje patalpoje pasklido tabako kvapas, o mes užtraukėme pirmąjį dūmą. Suprantama, organizmas reagavo atmestinai ir, lyg susitarę, abu ėmėme smarkiai kosėti, springdami aštriu tirštu dūmu.
-Geras šūdas, - praėjus kosuliui, žiūrėdamas į cigaretę, pareiškė Robis.
-Iš kur tu žinai, kvaily? Juk net rūkyti nepradėjai. Manau, neteisingai pradėjome. Reikia nestipriai patraukti ir tada, atsargiai įtraukti dūmus į plaučius, - pamokiau aš, kuo rimčiausiai. Buvau ne kartą matęs, kaip tai daro mano tėtis. Bet vos tik pamėginau, kaip mat, prasidėjo antroji kosulio banga.
Robis nusijuokė ir pasekė mano pavyzdžiu. Užsikosėjo ir jis. Galiausiai, mokydami vienas kitą, bendromis pastangomis supešėme po pirmąją cigaretę. Be abejonės, įveikę tokią sudėtingą užduotį jau buvome patyrę rūkoriai.
-Manau, reikia surūkyti dar po vieną, - rimtai pasiūlė kaimynas.
-Taip, ir aš taip manau. Jau pabandėme, o dabar rimtai parūkykime. – Be kalbų sutikau aš.
Nepraėjus nei valandai, jau buvome supešę daugiau nei pusę viso cigarečių pakelio. Pašiūrė, kurioje slėpėmės, skendėjo dūmuose, bet čia gyvenančios kiaulės nesiskundė, tik stebėjo mus iš toli, kartas nuo karto sukriuksėdamos, tarsi aptarinėdamos mūsų nedorą elgesį tarpusavyje. Man keistai sukosi galva. Tabako dozė, akivaizdžiai, buvo mums gerokai per didelė nors ir buvome užkietėję rūkoriai. Greitai pasukus galvą į vieną ar kitą pusę, vaizdas truputėlį atsiliko, jaučiausi tarsi ištrūkęs iš realybės ir atsidūręs sulėtintame kine. Robis sėdėjo tylėdamas ir atrodė išbalęs lyg popieriaus lapas, nors ta kvaila šypsena nuo veido niekur nedingo. Nesupratau ar jis šypsosi, nes jam smagu, ar tiesiog jo veidas buvo suparalyžiuotas ir nebėjo tos šypsenos panaikinti. Toji mintis man pasirodė juokinga.
-Ko juokiesi? – Sulėtintai paklausė draugas. Pasirodo, apsirikau. Viskas su juo buvo gerai.
-Man sukasi galva, - pasakiau nusijuokęs.
-O mane truputį pykina, - tarė jis. – Gal prieš tai reikėjo pavalgyti?
-Nenusišnekėk. Turbūt per daug surūkėme, - samprotavau aš.
Taip sėdėjome kurį laiką, nes apie judėjimą nebuvo nė minties. Vos pabandęs atsistoti, turėjau vėl atsisėsti. Ne tik smarkiai sukosi galva, bet ir kojos atsisakė laikyti. Galų gale, paslaptingi simptomai susilpnėjo ir ėmiau jausti, kaip pamažu sugrįžta jėgos. Tiesa, kojos dar šiek tiek drebėjo, jau galėjau atsistoti. Deja, praėjus didžiuliam svaiguliui, kaip Robis jau buvo pastebėjęs, mus ėmė ne juokais pykinti.
-Šūdas, Robi, mane irgi pykina. Kaip reikės tokiam pasirodyti per pietus namuose. Tėvai iš karto pastebės. – Sunerimau, kad neišvengiamai įkliūsiu.
-Taip...Reikia sukurti išsigelbėjimo planą, - rimtai tarė jis. – Manau, pirma reikia sugalvoti, kaip atsikratyti kvapo. – Uostydamas savo rankas, pridūrė kaimynas.
Aš taip pat pakėliau savo rankas prie nosies ir pajutau stiprų cigarečių kvapą. Taip, į namus toks grįžti tikrai negalėjau. Jeigu tėvai ir nesupras iš keistos mano elgsenos, tai kvapas neabejotinai mane išduos.
Gerai, kad buvo pradėjusios veikti ir smegenys. Po minutėlės apmąstymų, man kilo išganinga mintis. Kaip gerai, kad buvau toks protingas. Robis nieku gyvu nebūtų susiprotėjęs, ką reikėtų daryti.
-Sugalvojau! Pirmiausia turime gerai nusiplauti rankas. Eisime prie šulinio už pašiūrės, - pradėjau dėstyti genialų savo sumanymą, - po to, nueisime į kaimynų sodą ir prisivalgysime aronijų. Kai grįšime namo, privalėsime išsivalyti dantis ir taip panaikinsime likusį kvapą, - išdidžiai užbaigiau savo planą.
-Jo, tikrai! Gera mintis, biče. – Sutiko Robis ir ėmė iš lėto kelti savo storą užpakalį nuo žemės.
Planas, išties, buvo neblogas. Aronijos buvo tokios nedidelės mėlynos, visai pakenčiamo skonio uogos. Kai jų prisivalgai, dantys, liežuvis ir lūpos nusidažo ryškiai mėlyna spalva. Aš jas visai mėgau. Be to, kaimynai, kurių sodo pakraštyje augo daugybė aronijų krūmų, niekuomet neprieštaravo, kad mudu su Robertu ateitume pasmaguriauti.
Pasirodo, kad judėti nebuvo jau taip ir paprasta. Ėjome labai lėtai, nedarydami staigių judesių, kurie sukeldavo galvos svaigulį ir pykinimą. Tačiau, po sunkios kovos su vos laikančiomis kojomis ir žemės trauka, pagaliau pasiekėme šulinį. Ledinis jo vanduo iš ties mums pasitarnavo. Po keletos minučių, jau galėjome judėti žvaliau, o nuo apsunkusių akių nukrito ta keista miglos užuolaida, dėl kurios vaizdas atrodė taip, tarsi akis būtum atmerkęs po vandeniu.
Pirmoji plano dalis buvo įgyvendinta, tad, truputį pailsėję, ėmėmės antrosios plano dalies. Kaimynų sodas buvo vos už dviejų šimtų metrų nuo šulinio, tačiau ir tokį atstumą įveikti mums prireikė nemažų pastangų. Prilaikydami vienas kitą, kad nepargriūtume, galiausiai nusikapstėme iki vešlių krūmų, kurių šakos buvo gausiai padengtos mažytėmis mėlynomis uogomis. Laimė, aplinkui nesimatė nei vieno iš kaimynų, kuriems, ko gero, būtų kilęs įtarimas pamačius mudu su Robertu. Skubėdami, kol niekas nepasirodė, ėmėme kimšti aronijas į burną saujomis. Ir mums pavyko. Po kelių minučių besaikio rijimo pastebėjome, kad kaip reikiant išsiterliojome mėlynomis uogų sultymis. Džiaugėmės gulėdami ant žemės, kad taip lengvai viskas gavosi. Bereikėjo tik grįžti į namus ir nesunkiai apgauti nieko neįtariančius tėvus.
Deja, netikėtai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Didžiuodamiesi, kad pavyko pasiekti išsikeltą tikslą, pakilome nuo žemės ir vos tik pradėjome eiti atgal, apimti baimės supratome, kad problema tapo dar rimtesnė. Galva net nemanė nustoti suktis, o pykinti ėmė taip stipriai, kad nebeišlaikę, kritome ant kelių ir ėmėme vemti.
Vos ne vos, ištuštinę skrandžio turinį bent keturis kartus, nusigavome atgal prie šulinio. Ir šį kartą, ledinis vanduo padėjo. Atsigaivinę, pasijutome kiek geriau, bet apie tolesnį ėjimą nebuvo nei kalbos. Pažvelgiau į Robį ir nejuokais išsigandau. Jis atrodė taip, lyg būtų miręs jau vakar. Oda išbalusi, akys stiklinės, o lūpos, liežuvis ir dantys tamsiai mėlynos spalvos. Pastebėjęs mano nerimastingą žvilgsnį, jis lėtai prigulė šalia šulinio ir užsimerkė.
-Biče... – tyliai tarė jis, - manau, kad mes mirsime. Jau nebegaliu pajudėti.
Persigandau dar labiau. Juk tikriausiai jis buvo teisus. Mes iš ties mirsime. Mane krėtė šaltis, jaučiau kaip kūną apleidžia jėgos. Mirti aš nenorėjau. Nenorėjau ir, kad mirtų mano kvailys draugas. Taigi, turėjau būti stiprus. Sukaupiau visas likusias jėgas ir grumdamasis su manęs neklausančiu kūnu, ėmiau iš lėto judėti savo namų link. Matyt, mirties baimė, dėl savęs ir dėl draugo, padėjo man neprarasti sąmonės, nors keletą kartų ir teko stabtelėti, kad išsivemčiau. Ir po sunkios kovos su baisia nežinia, pasiekiau savo namų slenkstį. Toliau viskas vyko, tarsi sapne. Lyg ir pamenu persigandusius tėvų veidus. Lyg ir pamenu, kaip pasakojau jiems apie mudviejų su Robertu nevykusį bandymą rūkyti ir prašiau, kad jie išgelbėtų, be gyvybės ženklų prie šulinio likusi gulėti draugą. Po to, pasinėriau į tuščią tamsybę.