Paskutinieji vidurinės mokyklos baigimo mėnesiai buvo sunkūs, kaip visa pasaulio geležis, ir niūrūs, kaip gaisro nusiaubtas miškas, kuriame nebeliko jokios gyvybės, tik tamsa, purvas, negyvi šešėliai ir aitrus mirties kvapas.
Netrukus po baisios diagnozės, mama sugrįžo į namus, kuriuose nebebuvo gyvenimo džiaugsmo. Vėžys akimirksniu sunaikino mamos asmenybę, užgesino šviesą akyse ir, iš lėto, ėmėsi naikinti jos kūną.
Dienos prasidėjo ir baigėsi, bet mes kovojome. Nuolatiniai apsilankymai ligoninėje virto įprasta rutina, tačiau gydytojai nuolat kartojo, kad vienas galingiausių vaistų, norint nugalėti ligą yra tikėjimas. Buvau girdėjęs, kad stiprus įsitikinimas, vidinė įtaiga, kažkokiu mokslo nepaaiškinamu būdu daro stebuklus net su sunkiausiais ligoniais. Bet net negaliu apsakyti, kaip sunku ir sudėtinga yra tikėti, kai iš arti regi ašaras, skausmą, neviltį kitų ligonių akyse, užuodi bejėgiškumą ir net pačią mirtį. Nemoku išreikšti žodžiais būsenos, kurioje esi, kai matai, kaip pasiduoda mylimiausias, brangiausias tavo žmogus, o tu, nors pats tuo netiki, aklai tvirtini, kad viskas bus gerai.