Atmerkiau akis iš praeities ir pajutau, kaip širdį pervėrė seniai pamirštas skausmas. Pirmą kartą, po daugelio metų, leidau sau verkti. Ašaros maloniai šildė skruostus. Tačiau, nors ir jaučiau keistą palengvėjimą, skausmas nesumažėjo. Priešingai. Prisiminimai tik dar labiau paaštrino sielvarto ašmenis ir dabar pjaustė mano kūną ir sielą į mažyčius gabalėlius.
Nejučia įkišau ranką į kišenę ir šlapia ranka tvirtai suspaudžiau ginklo rankeną. Norėjau, troškau viską nutraukti čia ir dabar. Norėjau sunaikinti nepakeliamą skausmą vienu piršto spustelėjimu. Reikėjo pasiryžti.
Atsargiai uždėjau pirštą ant gaiduko. Pamaniau, kad bus geriausia ir lengviausia, jei ištrauksiu ginklą vienu staigiu judesiu ir iššausiu negalvodamas. Susikaupiau, įkvėpiau ir užsimerkiau. Štai. Manau, tai ir yra mano akimirka.