O jis kaip tik prieš kelias dienas nusipirko naują įdomų žaidimą. Kaip smagiai dabar pašaudytų į ateivius. Bet kur tau, kompiuteris saugiai užrakintas tėčio rašomojo stalo stalčiuje. Ir susimauk tu man taip pačioje atostogų pradžioje.
Kelias minutes pajunginėjęs kanalus ir neužtikęs nieko gero, Rokas išjungė televizorių ir numetė pultelį ant stalo. Žvilgtelėjęs į laikrodį pamatė, kad dar tik pirma valanda. Tėvai namo grįš geriausiu atveju apie šeštą, o gal net septintą. Berniukas iš nuobodulio ėmė be tikslo slankioti po namus. Eidamas pro tėčio kabinetą nutarė kyštelėti nosį vidun. Patikrins gal tėtis pamiršo užrakinti stalčių ir jis galės pasiimti kompiuterį. Pažais ir prieš grįžtant tėvams viską padės į vietą. Niekas nė nepastebės. Truktelėjęs stalčių suprato, kad šis užrakintas, o raktą tėtis visada nešiojasi su savimi. Nusiminęs vaikinas jau ketino apsisukti ir eiti į savo kambarį, bet dėmesį patraukė pravertos knygų spintos durys. Ši knygų spinta ypatinga. Senovinė šeimos relikvija, keliaujanti iš kartos į kartą. Taip sako tėtis. Šią spintą jis paveldėjo iš savo tėčio, kada nors ją paveldės ir Rokas. Bet Rokui tas visiškai nerūpi. Tai tėčiui patinka skaityti knygas. Ne veltui jis ir dirba knygų kritiku. Skaito naujai parašytas knygas ir jas giria arba peikia. Ant jo darbo stalo visuomet guli pradėta skaityti knyga. Ne vienas naujai iškeptas rašytojas nemiega naktimis, kol Roko tėtis neparašo straipsnio apie naują jo knygą. O Rokui knygos nerūpi. Jis dienų dienas leidžia prie kompiuterio išbandydamas naujus žaidimus. Užaugęs ketina dirbti žaidimų bandytoju. Juk reikia ir tokių žmonių, kurie turi išbandyti naują žaidimą ir pasakyti patiks jis vaikams ar ne. Svajonių darbas. Todėl ši sena knygų spinta visiškai nedomina jo. Jei būtų Roko valia, ji būtų pilna kompaktinių plokštelių su kompiuteriniais žaidimais.
Tačiau šį kartą kažkas patraukė berniuko dėmesį ir jis iš lėto pasuko link pravirų spintos durų. Pati spinta, Roko akimis, nebuvo niekuo ypatinga. Pagaminta iš tamsaus lakuoto medžio, kaip ir visi tėčio kabineto baldai, stiklinėmis durimis, kad matytųsi pilnos knygų lentynos.
Priėjęs artyn Rokas atsargiai pravėrė stiklines duris. Spintos lentynos tiesiog linko nuo įvairiausių knygų gausos. Jų buvo ir visiškai naujų, spalvingais blizgančiais viršeliais, ir visiškai senų, nušiurusiomis, nusitrynusiomis nugarėlėmis. Šioje spintoje rikiavosi per kelias kartas surinktas lobis. Peržvelgęs akimis Rokas pamatė ir spalvingas knygeles, kurias taip mėgo vaikystėje. Prisiminė kaip bėgdavo pas tėtį su kuria nors iš jų putliose rankytėse. Tėtis pažiūrėdavo į mažylį per akinių viršų, padėdavo į šalį skaitomą knygą, palikdavo pusiau rašytą straipsnį, pasisodindavo sūnų ant kelių ir skaitydavo. Skaitydavo tiek kartų, kiek Rokas prašydavo. Turėjo berniukas kelias mėgiamas knygeles, kurias mokėjo mintinai ir tėčiui ne taip ištarus vieną ar kitą žodį didžiai piktindamasis pataisydavo. Tačiau bėgo laikas, Rokas augo ir knygelės vis dažniau dulkėjo lentynose. Pradžioje tėtis dar bandė suvilioti sūnų parnešdamas kokią įdomią knygą, bet supratęs, kad sūnus nepaveldėjo jo meilės skaitymui, liovėsi.
Ir štai, šią lietingą vasaros popietę, Rokas stovėjo tylioje kabineto prieblandoje ir smalsiai tyrinėjo knygų spintą. Jaunuoliui kilo mintis paskaityti. Vis geriau nei slankioti iš kampo į kampą nieko neveikiant. Bet nuo ko pradėti? Knygų tokia daugybė, kad net akys raibsta. Berniukas pabandė prisiminti literatūros mokytojos vasarai perskaityti užduotą knygų sąrašą. Atmintyje šmėstelėjo Žiulio Verno pavardė. Nagi nagi, ką mes čia turime? Peržvelgęs nugarėles, Rokas pamatė net kelias šio rašytojo knygas. Oho, kokios storos, – nusistebėjo jis. Perskaitęs pavadinimus ir niekaip negalėdamas išsirinkti, kurią skaityti, užsimerkė ir bedė pirštu į pirmą pasitaikiusią nugarėlę. Papuolė knyga pavadinimu „Kelionė į žemės centrą“.
Berniukas nedrąsiai paėmė knygą nuo lentynos. Apsidairė, tarsi baimindamasis, kad kas nors netikėtai ims ir sustabdys, bet visuose namuose tvyrojo tyla tik į palangę tyliai barbeno lietaus lašai. Su knyga po pažastimi Rokas įsitaisė čia pat tėčio kabinete. Susirangė ant minkštasuolio, ant kurio dažnai matydavo skaitant tėtį. Atsargiai pasidėjo knygą ant kelių. Rudas viršelis niekuo neišskirtinis. Knyga pakankamai sena, gerokai aptrinta, matyt daug kartų skaityta.
Rokas atvertė pirmą knygos puslapį, perskaitė pirmą sakinį ir... pamiršo viską aplinkui. Neberūpėjo jam nei už lango pliaupiantis lietus, nei skambantis mobilusis telefonas. Nuo pirmojo knygos puslapio berniukas kartu su profesoriumi Otu Lidenbroku bei jo palydovais – jaunu mokslininku Akseliu ir islandų medžiotoju Hansu – leidosi į nepaprastą kelionę ugnikalnio krateriu vis gilyn į žemės gelmes. Kartu su jais kentėjo troškulį, visiškoje tamsoje klaidžiojo painiomis galerijomis ir spruko nuo įsiutusio ichtiozauro. Knygos herojų nuotykiai taip užvaldė vaiką, kad šis nė nepastebėjo kaip atėjo vakaras ir iš darbų namo sugrįžo tėvai.
Kaip nustebo tėtis pamatęs savo kabinete ant minkštasuolio įsitaisiusį ir į knygą įsikniaubusį Roką. Nustebo, bet to neparodė. Tyliai pasidėjo ant stalo portfelį ir šypsodamasis puse lūpų išėjo į virtuvę, kur mama ruošėsi gaminti vakarienę. Rokas net nepakėlė nuo knygos akių. Iki pat vakarienės tėvai nekalbino Roko. Tik kai ant stalo garavo valgis, mama šūktelėjo kviesdama vakarieniauti. Vakarienės Rokas atėjo šiek tiek įraudęs ir susijaudinęs. Paklaustas ką visą dieną veikė atsakė, kad nuobodžiavo. Tėvai šypsodamiesi susižvalgė, bet nieko nepasakė. Po vakarienės, suplovęs indus, Rokas užsidarė savo kambaryje. Iki gilios nakties jis skaitė šią fantastišką Žiulio Verno knygą. Kai iš nuovargio ėmė perštėti akys, užgesino šviesą ir nugrimzdo į sapnus, kuriuose pats tapo profesoriumi, keliaujančiu į žemės centrą ir patiriančiu kvapą gniaužiančius nuotykius.
Atsibudęs ryte tėvų namuose neberado. Šie anksti išskubėjo į darbą. Namuose, kaip ir vakar, viešpatavo tyla. Kaip ir vakar dangumi plaukė švininiai debesys, papildami ant žemės šalto lietaus šuorus. Tačiau Rokui tai nė kiek nerūpėjo. Jo laukė įdomūs nuotykiai žemės gelmėse. Berniukas čiupo nuo naktinio staliuko knygą. Sušiurenus verčiamiems lapams iškrito baltas popieriaus lapelis. Rokas atpažino tėčio rašyseną. Raštelyje lygiomis raidėmis buvo parašyti žodžiai „Sveikas atvykęs į knygų pasaulį, sūnau“ ir nupiešta šypsenėlė. Rokas taip pat nusišypsojo. Ech, tas tėtis, nuo jo nieko nenuslėpsi. Ir tik beskaitant kažkelintą knygos puslapį berniuko galvoje praskriejo mintis – ar tik nebus tėtis specialiai palikęs pravirų knygų spintos durų. Mintis praskriejo ir išnyko, o nuostabieji nuotykiai žemės centre tęsėsi toliau.
Nuo to lietingo vakaro Rokas tapo aistringu knygų mylėtoju. Jis ne tik skaitė, bet ir padėdavo tėčiui rašyti straipsnius. Kartu jie tapo puiki komanda, o senovinės knygų spintos jau nebeužteko visoms jų perskaitytoms knygoms sutalpinti.