Šiuolaikinio šokio atstovė kartu su kolegomis dar 2019 metais nominuota auksinio scenos kryžiaus kategorijoje už šokio spektaklio „Somaholidays“ atlikimą, taip pat ką tik pretendavo į įsimintiniausio Kauno menininko vardą, o vos prieš savaitę savo naujausio performanso ištraukomis dalinosi šokdama Briuselio centre, kur rinkosi „Still standing for culture“ renginio dalyviai. Iš esmės nepastebėti šios personos šiuolaikinio šokio kontekste Lietuvoje – neįmanoma.
„Kaip būna žmonės amžinai vaikai, tai aš – amžina paauglė“
Savo vaikystės menininkė gerai neprisimena, tačiau pasakoja, kad geriausias laikas tomis dienomis, buvo praleistas kaime Dzūkijoje, kur po kelis mėnesius atostogaudavo vasaromis.
„Atsimenu, kad ten pagrindiniai dalykai buvo tokie: eini grybauti, žaidi kortomis, bėgioji ir mušiesi su berniukais, mėlynėmis išsitepi veidą, tada laužas, tada grėbi šieną, tada renki alyvinius obuolius. Tai tokie tie įspūdžiai. Žiemomis – būdavau jau Kaune, Putvinskio gatvės smetoniniam bute su mama ir močiute, pamenu, atsikeli – užšalęs vanduo virtuvėje, buvo toks pianinas, kuriuo turėdavau groti. Būdavo taip šalta, kad tekdavo groti su pirštinėmis. Na ir ta vonia kartą per savaitę“, – vaikystėje patirtais kadrais dalinosi šokėja.
Vaikystėje Vilma lankė gimnastiką, kur dažnai apsimesdavo, jog nori į tualetą, kad nereiktų atlikti visų pratimų. Gimnastika greitai baigėsi. Tada lankė tradicinius šokius, nes mėgo šokti ar tiesiog muštis su berniukais, beje su pastaraisiais jai patiko labiausiai, o tuo metu, kaip sakė – jų kompanijos reikdavo gerai paieškoti. Taip pat lankė muzikos mokyklą, vienintelė grupėje dainavo antru balsu, o iš mokytojos girdėdavo pastabas, kad dainuoja per garsiai. Muzikos mokykloje taip pat ilgai neužsibuvo, nors kaip įvardino, muziką tikrai mylėjo ir myli.
Kaip geriausius savo gyvenimo laikus menininkė prisimena paauglystę, nes tada pradėjo šokti vis daugiau: „Pirmiausia eidavau pas Alfonsą Vilpišauską į A. Martinaičio dailės mokyklą tapyti. Tapydavau, tapydavau, paskui eidavau į „Aurą“ šokti, man buvo koks 14 metų, po to vis trumpiau tapydavau ir vis ilgiau šokau. O paskui tik šokau ir šokau. Dar pamenu, prieš tai, papildomai šokdavau atskiroje „Releve“ mokykloje, ten buvo toks daugiau baletas, labai faina mokytoja. Tačiau niekada nemėgau to akademinio mokymo ir kaip sakiau, labiau naudotis savo kūnu išmokau vaikystėje – grybaudama, bėgiodama, mušdamasi, laipiodama po medžius ar besivartaliodama pievose. Tas akademinis mokymasis, mano nuomone, tinka daugiau tokioms disciplinos jausmą turinčioms mergaitėms, o man, pagal temperamentą, labai neišėjo – ilgai ir gražiai išlaikyti rankas ar išstovėti, na, ne man ta energija. Šiuo atveju mokymasis „Auroje“ buvo laisvė, mažiau akademiškumo. Tuo paauglystės laikotarpiu atradau save. Kaip būna žmonės amžinai vaikai, tai aš – amžina paauglė“, – pasakojo menininkė.
Namų darbai – bare, šokis Monako princui – už dyką
Baigusi vidurinę mokyklą, menininkė stojo į ekonomikos studijas Kaune, o po šokių repeticijų namų darbus darydavo tiesiog bare, kad namie nekalbėtų mama, nereikėtų valgyti. Studijos ilgai neužsitęsė – po pusantrų metų Vilma išvyko į Prancūziją atrasti pasaulio.
„Dar nebuvome Šengeno zonoje, tad ir Prancūzijoje nebuvo lengva. Reikėjo susirasti kažkokį darbą. Pirmas toks dėl įdomumo buvo – kabaretas. Reikėjo ten mane įforminti, o aš buvau jauna, durna, nieko nesupratau, tai man už tai ir nesumokėjo, bet užtat pašokau Monako princui. Reikėjo ieškoti sprendimų kaip įsitvirtinti ir pradėti dirbti, tai stojau į komunikaciją ir kultūrą, beje irgi metams, bet draugas prancūzas pasiūlė vedybas, kad tiesiog galėčiau likti Prancūzijoje. Šokis niekur nesitraukė, visada šokau, eidavau į paskaitas laisvo klausytojo statusu, vėliau stojau į mokyklą prie Nacionalinio choreografijos centro, ten oficialiai įgavau choreografijos magistro laipsnį. Šokis visada buvo esmė, ieškojau kitų vietų tobulėti, norėjau jungti teatrą ir šokį savo pasirodymuose, taip atsirado ir režisūros studijos Strasbūro nacionalinėje teatro mokykloje. Iš pradžių galvojau apie aktorinį, bet rinkausi režisūrą, nes tai buvo laisviau. Mano noras buvo turėti formalią mokyklą, vietą kur mokytis, bendrauti su kitais žmonėmis. Mokykla ten – duoda Tau viską, gali užsidaryti ir mokytis. Yra patalpos, stipendija, apgyvendinimas, tiek Monpeljė, tiek Strasbūre. Tai buvo visiškai saugios zonos, kur tu gali gilintis tik į savo sritį, tai čia buvo wow, didelis šansas, labai džiaugiuosi kad įstojau, nes vyko dideli konkursai, bet va du kartus įstojau į tokias super vietas, kur tikrai galėjau pasiimti viską, ko man reikia, prieš kuriant savo dalykus“, – apie ilgas keliones siekiant išsilavinimo pasakojo V. Pitrinaitė.
„Tai ne tavo sapnas“
Vos prieš kelias savaites, „Youtube“ platformoje, menininkė pristatė savo naujausią premjerą – performansą „Tai ne tavo sapnas“. Pažįstantiems kūrėją jau teko girdėti ir apie prieš tai išleistus projektus „Miss Lithuania“, „Match“, „Somaholidays“ ir daugelį kitų. Vilma džiaugiasi draugų, žiūrovų atsiliepimais po premjeros, taip pat paminėjo, jog jau sulaukė ir Lietuvos šokio informacijos centro vadovės Gintarės Masteikaitės kvietimo su šiuo kūriniu pasirodyti festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ šių metų vasarą Lietuvoje.
„Esu labai patenkinta, šiuo metu tiesiog skraidau ant debesų. Esu susitarusi su keliais profesionalais, kad jau gaučiau tokį rimtą feedback'ą, kad sulaukčiau kritikos su kuria galėčiau dirbti. Man labai padeda šokėjas ir choreografas Mantas Stabačinskas. Jis yra mano asistentas visame kame, ne tik choreografijai, bet viskam. O jei apie patį video darbą, tai čia yra dar labai daug ką nuveikti, nes tai Lietuvoje dar toks nematytas formatas. Lietuvoje vaizdo klipas yra daugiau komercinis, o aš norėčiau daryti vizualaus meno, šiuolaikinio šokio kūrinius. Tai gali būti toks „Youtube“, „Vimeo“ formatas, kurį visi transliuoja iš savo kambarių. Matau perspektyvą internetinėje kultūroje, bet tam reikalinga didelė adaptacija. Nežinau ar esu pasiryžus tam, ar labiau gyvai atliekamiems performansams“, – pasakojo menininkė.
Stebint naujausią kūrėjos performansą galima pastebėti nemažą dalį monologų įvairiomis globaliomis ar politinėmis temomis, žmogaus santykį su pačiu savimi, egzsistencines temas, humorą, stand-up komedijos motyvus, lengvą išprotėjimą, maištavimą, nonkomformizmo idėjas, pačios autorės kurtus repo stiliaus atliekamus kūrinius ir šiuolaikinį šokį, tad viskas savaime galų gale susijungia į tokį šiuolaikinį spektaklį-sapną. V. Pitrinaitė, rodos, šiam projektui atidavė didelę dalį savo vidaus, tačiau kaip teigia pati, kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau iš to ir pasiimi:
„Tai kas vyksta aplinkui – tai tikrai nėra tavo sapnas. Pats pavadinimas man atėjo iš Stefano Dunkombo citatos. Jis sako, kad tu arba prisitaikai, arba kažką keiti. Jeigu visada turi prisitaikyti ir esi bejėgis socialiniame savo gyvenime kažką keisti, tada tu išnyksti kasdieniniuose savo sapnuose. Norėjau pavadinti šį performansą „Rbl“ (Rebel), bet iš tikrųjų rebel nėra tik maištininkės figūros studija, jame yra priešistorė, dėl ko mes turime būti rebel, kodėl mes turime maištauti. Ir kaip mano jaunimas per kūrybines dirbtuves sakė, paaugliai maištauja, nes dar turi energijos tam. Nes taip sakoma, kad iš pradžių maištauji, o vėliau tiesiog prisitaikai visuomeniniame gyvenime ir tada paaugliai sakė, kad tas maištas turi išlikti, nes kitaip nieko nebus. Tai gavau tokį labai fainą feedback'ą“, – apie performanso pavadinimą pasakojo menininkė.
Sąsajos su politika
Stebint naujausią choreografės darbą gali pasirodyti, jog veiksmas vyksta improvizacijos forma, nes ne viskas atrodo surišta, tačiau menininkė sako, jog kiekviena detalė ar žodis yra kruopščiai surepetuoti iš anksto. Visas autorės darbas ir pastangos sudėtos į tai, jog viskas atrodytų tarsi improvizacija. Kūrybinis šio kūrinio procesas prasidėjo daugiau nei prieš pusantrų metų ar net daugiau. Vilma pasakoja, kad viskas prasideda nuo temos tyrinėjimo, mažų choreografinių detalių, o geriausia kūryba vyksta namuose, jos kambaryje. Menininkės nuomone, salė iš karto įpareigoja, o namai suteikia laisvės ir drąsos. Tuo labiau, kaip būdinga nemažai menininkų, savo kūriniuose išreikšti ir tam tikras visuomenei tuo metu aktualias temas, ką daro ir autorė. V. Pitrinaitės performanse iš karto atkreipi dėmesį į aprangą, primenančią Baltarusijos vėliavą, o performanso eigoje atsiranda ir ryški skanduotė, skirta diktatoriui A. Lukašenkai.
„Man apskritai politika yra esmė. Manau, kad įkėlus savo kūną į viešą erdvę tai jau tampa politika. Esu perskaičiusi daugumą rašytojos Hannah Arendt knygų. Ji sako, kad kai žmogus gimsta kažkokioje bendruomenėje, kurioje yra taisyklės – jis turi laikytis tų taisyklių. Sakyčiau, tai yra toks priverstinis gimimas į kažkokių taisyklių visumą, kurių tu nesukūrei. H. Arendt sako, kad laisvas esi tik tada, jeigu iš esmės iš karto automatiškai gali joms priešintis, pasakyti ne, aš jų nesilaikau. Esi laisvas tada, kai gali argumentuoti, kad su kažkuo nesutinki. Baltarusijos situacija man yra kaip ir šeimos, poros skalė, nes kur yra baimė kažkokios priespaudos, tai jos bus tik daugiau ir daugiau. Aš nieko nepakeisiu šia forma, bet man labai liūdna dėl situacijos ten. Prieštarauti reikia nuo pat mažiausių dalykų, kur tau netinka kažkas, reikia pradėti debatus“, – savo požiūriu dalijasi menininkė.
Šis performansas prancūzų-anglų kalbomis jau paruoštas pasirodymui Belgijos nacionaliniame choreografijos centre ir laukia savo premjeros dienos. Pati V. Pitrinaitė puikiai kalba anglų ir prancūzų kalbomis, tad kalbų mokėjimas skleisti kūrybą plačiau, savaime suprantama, autorei tik padeda. Vos prieš savaitę, menininkė, pristatė ir keletą šio performanso ištraukų Briuselyje, šokdama vietos menininkų proteste „Still standing for culture“, skirtame siųsti žinutę dėl kultūros sektoriaus atlaisvinimo Belgijoje ir ne tik. Čia galite pažiūrėti performanso ištrauką.
„Tavo kūnas, dvasia ir mintys yra instrumentai“
„Man menas yra kamufliažas daryti kažką ne taip, negerai, nelegaliai, nepaprastai, kitaip ir taip toliau. Visą mano chaosą, nonkomformizmą, atsveria kažkoks labai kitas svarbus dalykas, kuris yra struktūra, tvarka, darbas – ir aš turiu abu šiuos polius. Kūryboje naudoju juos abu. Yra momentas kai labai išsitaškai, išsiplėšai, ta prasme viską atiduodi ir tada turi grįžti į savo vėžes ir vėl pradėti treniruoti savo kūną nuo paprastų dalykų, paprastų prasitempimų. Tavo kūnas, dvasia ir mintys yra instrumentai. Jeigu tu jų neprižiūrėsi – tai bus šakės, taip pat ir su galva. Pavyzdžiui, jeigu žiauriai daug performinu, tai aš tiek emociškai pavargstu, kad tris dienas negaliu išeiti iš kambario. Tiesiog negaliu su niekuo bendrauti. Tai tiesiog sąmoningas veiksmas, kai aš užsidarau“, – pasakoja šokėja.
Vilma kuria performansus pagal tai, kokia yra ji pati, ir sako, kad visko nesuvaidinsi. Menininkė pasakoja, kad kai dirba su savimi, naudoja tam savo asmenybę, kad perteiktų norimas idėjas, jos nuomone, ne visi galėtų padaryti tai, ką daro ji, kaip ir ji negalėtų to, ką gali kiti. Žmonės projektams renkasi ją irgi dėl tam tikrų savybių, kurios priklauso tik jai, pavyzdžiui, lankstumo, asmenybės ar charakterio tipo. Menininkė stipriausiomis savo savybėmis įvardina gerą nuotaiką, pozityvumą, atsipalaidavimą, taip pat priduria, kad retai susiduria su negatyvumu, depresija, savidestrukcija. Choreografė save laiko maištaujančia menininke, nes nuolat ieško naujo turinio, naujų formų ir nenori kartoti to, kas jau padaryta, ar kurti taip, kaip kažkas lieptų.
Menininkė įvardina ir labai aiškius skirtumus lyginant kūrėjo gyvenimą Lietuvoje ir Belgijoje: „Yra esminis skirtumas kultūroje tarp Lietuvos ir Belgijos. Menininkas čia gali gauti artisto statusą, kaip aš gaunu, tai yra 1200 eurų per mėnesį. Belgijoje, kaip ir Prancūzijoje menininkai yra aprūpinti socialiai. Taigi, jiems nereikia galvoti, ar kitais metais turės projektų ar ne, ar juos kas nors įdarbins, ar reikės dirbti kokiam restorane, kad išgyventų. Taip jų meninis lygis pakyla. Bapkės čia yra labai didelis dalykas, čia ne projektai, man valstybė moka tam, kad aš tiesiog užsiimčiau kūryba. Todėl, aš galiu sutikti dirbti net ir už labai minimalius pinigus, jeigu man patinka siūlomas projektas. Arba aš galiu daryti savo projektus, iš kurių, aišku, aš nelabai uždirbu, bet projekte laimėtus pinigus galiu panaudoti prodiuseriui Lietuvoje sumokėti, kad man padarytų anonsus, video, nes visiems reikia pinigų. Jeigu mėnesį turėčiau valgyti kruopas, kad pasigaminti anonsą, tai čia jau būtų labai negerai. Aišku, sumoku 600 eurų už nuomą, bet vis tiek užtenka pragyvenimui.“
Šokėja įvardina, kad pandemijos metu, kultūros nebėra, bet lieka kūrybiškumas – juk reikia išrasti sprendimus kaip toliau tęsti darbą esamomis aplinkybėmis. Jos manymu kultūra yra skirta tam, kad vyktų socialinis gyvenimas, kad žmonės galėtų sutikti vieni kitus ir dalintis. Kūrėja sako, jog visi yra menininkai, bet nebūtinai yra kultūros lauko veikėjai, kurie gali dirbti institucijoje ir būti profesionalais. Paklausus, ką menininkei reiškia įvairios nominacijos, apdovanojimai ir kokie jos aukščiausi siekiai, Vilma atsako: „Aš visai nusiraminčiau, jei būčiau operos solistė, tokia kaip Asmik Grigorian. Čia jau yra tikras pripažinimas. O šiaip aš džiaugiuosi tais pripažinimo lašeliais, nominacijomis, jos man sušildo širdį, bet iš esmės man tai nieko nekeičia. Tai padrąsina, aišku, bet nežinau, ar galėčiau būti neišgirstas tapytojas, kuris visą gyvenimą gyveno rūsyje, tapė ir jo nepripažino. Man tokiu atveju būtų baisu, galbūt to neiškęsčiau.“
Apibendrintai pristatydama naujausią performansą „Tai ne tavo sapnas“ skaitytojams, menininkė intriguoja, kad tai yra intymus susitikimas su ja pačia, o paties žiūrovo – su savimi. Pasak autorės, čia vyrauja vizualinis ir kinetinis malonumas, kuriame ji perduoda savo energiją. Tam žmogui, kuris tai žiūrės, pavyks atsakyti į sau keliamus klausimus. Karantino laikotarpiu kitiems kūrėjams Vilma linki dar pabūti su savimi, pasinaudoti tuo likusiu laiku, pabūti su mylimais, artimais žmonėmis, pasidaryti skanią vakarienę, pasivaikščioti, nes viskas baigsis jau greitai. O jau po to, jos nuomone, kultūra šaus labai stipriai.
Menininkė perduoda linkėjimus visai komandai, dirbusiai prie projekto, išskirtinai Rokui, ir visiems iš „Jesus works untill 3“
Vilmos Pitrinaitės performansas „Tai ne tavo sapnas“
„Tai ne tavo sapnas“ from Vilma Pitrinaite on Vimeo.
Straipsnyje panaudotos Caroline Lessirestill standing, Jean Poucet, Arvydo Čiukšio, D. Matvejevo ir asmeninio albumo nuotraukos.