Nors jų namas buvo aukščiausias visoje kaimynystėje ir dangstyti langų tikrai nereikėjo, bet sunkios užuolaidos buvo dar vienas atributas, be kurio šeima neįsivaizdavo savo namo. Roksana labai mėgo į interjerą įnešti senovinio dvelksmo, o gobelenai ir sunkios drapiruotos užuolaidos šiam efektui sukurti puikiai tiko.
***
Vieną rudens popietę, dulksnos užuolaidai kabant ore, jauna šeima atsikraustė į naują namą. Tai buvo trijų aukštų senos statybos namas, vienas tų išsiskiriančių mielais bokšteliais, atrodantis romantiškai modernesniais namais apstatytoje gatvėje. Jį buvo galima matyti jau iš toli, o įsisukus į gatvelę, namas iškart išsiskiria iš aplinkinių, todėl Roksanos širdį jis iškart pakerėjo. Vyrą įtikinti buvo nesunku – vos apžiūrėjęs dailų fasado dekorą ir senus medinius balkius jis nenorėjo kraustytis niekur kitus. Kurtas buvo gana lengvai naujoves priimantis, regis atviras viskam, kas vyksta pasaulyje vyras ir jam patiko žmonos polinkis į keistenybes, o jas ji traukdavo kaip magnetas, net pati nesuprasdama kaip. Jų mažylė Lilė taip pat labai smalsiai apžiūrinėjo ir iščiupinėjo viską, kas jai buvo pasiekiama, būnant ketverių.
Namas buvo seniai neremontuotas ir kurį laiką stovėjo apleistas, bet Roksana, vedina aistros gyventi išskirtiniame šio rajonėlio name, pasiraitojo rankoves ir mažylės padedama išvalė kiekieną voratinklį ir net atokiausiaus, sunkiai pasiekiamus kampelius ir tarpelius. Darbo buvo daug, bet moteris gražindama aplinką visą laiką įsivaizdavo kaip bus nepaprasta, šviesu ir šaunu čia gyventi.
Ji jau dėliojo mintyse naują planą baldams, jaukiems mažmožiams ir buvo taip į šią veiklą įsijautusi, kad išties greičiau prieš akis matė minkštasuolį su fikusų spalvos pagalvėlėmis nei trūkstamas lentas grindyse ir nubyrėjusį tinką nuo ištaigingų lubų, dabintų rozetėmis ir kažkada buvusių baltomis. Pora sutarė apsitvarkyti savo jėgomis, o per kelerius ateinančius metus restauruoti namą nuosekliai, nuo pamatų iki bokštų galiukų. Šeimai tai buvo atgaiva persikėlus iš ankšto buto ir kartu – šeimą vienijantis bendras projektas.
Naujoji namo šeimininkė, baigusi tvarkymo darbus pastebėjo, kad vakarais trūksta šviesos ir jaukumo, todėl visuose kambariuose pridėjo žvakių salelių stikliniuose indeliuose – indelių buvo likę nuo džemo, kurį Lilė be galo mėgo. Viskas atrodė tobula, na, bent jau jaunajai šeimai. Tik vieną vakarą Roksana eidama miegoti užpūsdama visas žvakes pastebėjo, kad vonioje kelių užpūsti niekaip nepavyksta. Bandė pačiupti dagtį, kad ugnis neturėtų galimybės ilgiau degti, bet liepsna šovė į viršų ir nudegino jos atkištus pirštus. Moteris pasišaukė vyrą. Gal jam pavyks sugalvoti kaip jas užgesinti? Vyras priėjo ir taip pat bandė užpūsti žvakę, bet ši tik pradėjo šnypšti kaip pasišiaušusi katė. Jis pamėgino uždengti indelius, bet ir pats vos spėjo atsitraukti nuo liepsnos leižuvių.
Su lengva šypsena jis žvelgė į žvakes susidomėjęs ir manė, kad tai dar viena iš žmonos keistybių, o moteris stovėjo su nudegintais pirštais burnoje ir mąstė kaip ugnį užgesinti. Galiausiai pora nusprendė išnešti žvakes į lauką ir palikti ant plataus laiptų turėklo. Juk niekas į svečius naktį neis, užsidegti aplik nėra kam, o tokiu oru, kai lengvai lyja, ugnis turėtų pati užgesti. Kurtas išėjo į lauką, išdėliojo žvakes ir grįžo sužvarbęs į vidų. Pro miegamojo langą pora dar kelias minutes žiūrėjo į degančią ugnį, svarstydami kodėl ji neužgęsta lietui lyjant tiesiai į indelius. Įsitikinę, kad vėjas jų nenuvers Roksana ir Kurtas nuėjo miegoti. Kitą rytą indeliai tebestovėjo kur vyras juos pastatė, drėgmė nuo jų garavo sukdamasi dideliais debesų sūkuriais, o ugnis tebedegė. Žvakė atrodė liepsnos net nepaliesta, visiškai nenutirpusi. Sutuoktiniai susižvalgė ir įsinešė žvakes į vidų. Nuo tos nakties jie kasvakarą indelius išnešdavo ir ryte parsinešdavo. Šeimininkams patiko, kad gali apšviesti įėjimą ir niekada nekeisti žvakių.
Praėjo keleri metai. Mažoji Lilė gerokai ūgtelėjo ir jau ėjo į penktą klasę. Jos tėvai, vis ketinę užsiimti namo remontu, kaskart rasdavo priežasčių tais metais to dar nedaryti. Namas buvo tvarkingas, bet aplinkinių akimis verkiant prašėsi remonto. Visa šeima susigyveno su apleisto namo keistenybėmis ir nebesuko sau galvos, kai atėjusiems į svečius kaimynams ar draugams pašiurpdavo oda pamačius apsilaupiusį interjerą ir vis augančias žvakių saleles. Vidutiniškai kas pusę metų perdegdavo po vieną šviestuvą, o šeima vietoje jo sudėliodavo dar daugiau žvakių. Jiems tai atrodė kur kas jaukiau nei dideli, ryškiai šviečiantys ar akinantys šviestuvai.
Lilė, savo draugų rate mokykloje ir jų gatvelėje buvo žinoma, kaip mergaitė, gyvenanti bokšte. Jai buvo paskirtas visas trečias aukštas, o jame buvo du bokšteliai – vienas prijungtas prie milžiniško mergaitės kambario, o kitame buvo vonios kambarys ir nedidelis sandėliukas. Nors jų namas buvo aukščiausias visoje kaimynystėje ir dangstyti langų tikrai nereikėjo, bet sunkios užuolaidos buvo dar vienas atributas, be kurio šeima neįsivaizdavo savo namo. Roksana labai mėgo į interjerą įnešti senovinio dvelksmo, o gobelenai ir sunkios drapiruotos užuolaidos šiam efektui sukurti puikiai tiko.
Lilei mamos skonis atrodė kiek keistokas, bet ji niekada nemanė jam prieštarauti. Sėdėdama sunkiais gobelenais apkarstytame ir pagalvėmėlis apkrautame bokštelyje mergaitė skaitydavo. Ten buvo šviesiausia kambario vieta ir net apsiniaukus pakakdavo šviesos. Tai buvo mergaitės mėgstamiausia vieta. Bokštelio nišoje ji galėjo pasislėpti ir niekas įėjęs į jos kambarį nepastebėtų, jei ji nekrutėtų, bet jos tėvai žinojo kur jos ieškoti, todėl atėję visuomet iškart pasukdavo ten. Taip pat
Lilė aukštai sėdėdama matė kone visą miestelį lyg ant delno, visus praeivius keliose artimiausiose gatvėse, vaikus, grįžtančius iš mokyklos, giedorius, išeinančius iš bažnyčios ir vietinių kapinaičių panoramą su apgriuvusia akmenine tvora. Kai mergaitę sirgdavo ir likdavo namie, vaikai grįždami iš mokyklos ją pasišaukdavo prie lango ir mojuodavo. Jiems vien mintis gyventi bokštelyje atrodė nepaprastai šauni ir kiekvienas turėjo vis kitokį įsivaizdavimą kaip ten viduje viskas galėtų atrodyti.
Nei vienas iš mokyklos vaikų nėra buvęs pas Lilę svečiuose. Dažniausiai jų tėvai yra užsukę po kartą ar du ir savo vaikams neleido lankytis tokiame sename, apgriuvusiame name, todėl mokykloje Lilė kartais pasakoja išgalvotus dalykus apie tai, kaip gyvena. Jai labai patiko jų namas, o dar labiau ėmė patikti, kai vis daugiau sužinodavo apie jį.
Mažoji namo gyventoja vos išmokusi kalbėti, dažnai kalbėdavosi su savimi. Bent tėvams taip atrodė. Ji mėgo taukšti ir pasakoti tėvams dažnai nesuprantamas, magiškas istorijas. Vaizduotės jai galėjo pavydėti bet kuris vaikas, nes nei vienas mokykloje jai neprilygo. Atrodė, kad ji gyvena kažkokiame kitame pasaulyje. Pačiai mergaitei tie pasakojimai buvo jos realybė, nes nuo mažens ji turėjo draugą, kuris jai ir pasakodavo visas tas istorijas. Maždaug tuo pačiu metu kai tėvai pastebėjo, kad kai kurios žvakės negęsta ir niekada nesudega, mergaitė užkalbino prie jų stovintį žmogų. Dienomis jis linksmas stovėdavo prie žvakių viduje, naktimis – sušalęs ir sulijęs lauke. Kai paaugo, mergaitė paprašė tų žvakių savo kambaryje ir vakarais pati nešdavo jas lakan.
Susidraugavusi su žvakių sergėtoju ji sužinojo daugybę jos aplinkiniams nežinomų ir negirdėtų dalykų, o vienas iš jų buvo tai, kad iš tiesų jos draugas negali būti sušalęs ir sulijęs, koks atrodo lauke. Jis tik iš įpročio susigūžia kai pučia vėjas, nors iš tiesų jam jau kelis šimtmečius nėra buvę šalta. Pats to net nepastebėjo kol Lilė jo nepaklausė kodėl jis gūžiasi jei nejaučia nei karščio, nei šalčio.
Mergaitės draugas Bernardas papasakojo, kad anksčiau toje vietoje kur dabar jie gyveno, stovėjo viešbutis. Nebuvo jis prabangus ir lankytojų būdavo visokių, todėl per tą laiką kol jis stovėjo, jame netikėtai mirė ne vienas lankytojas, kartais net ištisos jų grupės, bandydamos atlikti praėjusiame šimtmetyje tokius populiarius spiritizmo seansus. Daugiausia jų žuvo per gaisrą. Lilės namo vidus išlikęs beveik toks pat koks buvo viešbutis, tik viešbutyje buvo šeši aukštai. Po gaisro penktame aukšte, nugriuvo trys viršutiniai aukštai. Viskas, kas buvo nudegę ir sušlapę – pakeista. Savininkų buvo nuspręsta palikti tris geriausiai išlikusius aukštus, pritaikant gyventi šeimai. Bokšteliai taip pat buvo pridėti tik atstatant namą.
Pasirodo, Bernardas, visų viešbutyje gyvenusių sielų vardu buvo išrinktas ugnies saugotoju, kad gaisras nebepasikartotų, todėl jis prilaikydavo žvalių liepsnas ant pirštų, bet kai šeima dėliojo vis naujas žvakių saleles visame name, Bernardui nebepakako rankų pirštų, juk jis jų turi tik dešimt, todėl tik kelios žvakės niekada negesdavo, bet Lilei jos buvo pačios geriausios.
Be Bernardo name gyveno daugybė kitų sielų. Visi kiti viešbučio gyventojai dažniausiai tik linksmindavosi ir daug šnekučiuodavosi, ypač naktį, todėl Lilei teko įsigyti ausų kištukus, kad galėtų užmigti. Naktį, atsidarydavo likę trys, nematomi viešbučio aukštai. Pirmiausia visada pasigirsdavo žingsniai ketvirtame aukšte – ten gyveno koketės. Tai buvo penkios ryškios asmenybės, su didžiule meile buduarams, perukams, krinolinams, makiažui ir kvepalams. Niekas negalėjo iš jų atimti moteriškumo ir manierų, net tai, kad tos asmenybės buvo gimę vyrais, bet jie taip mokėjo koketuoti, šokti, dainuoti, lošti kortomis... Tos asmenybės buvo nepralenkiamos. Niekur. Jei šėldavo, tai iki paryčių, jei dainuodavo, tai visa gerkle ir tikrai labai gražiai. Kiekvienas buvo mažumėlę diva ir retkarčiais susiginčydavo, bet tai netrukdavo ilgiau nei numato etiketas. Visi penki kartu jie buvo nenugalimas kolektyvas ir visi viešbyčio gyventojai tai žinojo, bei juos nuoširdžiai mylėjo.
Šeštame aukšte gyveno būrys mokyklinio amžiaus berniukų, apsirengusių senovinėmis, vienodomis, nepriekaištingai išlygintomis uniformomis. Laimė, Lilei nereikia eiti į mokyklą vilkint tokią uniformą. Ji neištvertų su tokiu aptemptu niežulį keliančiu tamsiai mėlynu megztuku ir ne ką mažiau nepatogiomis nesilankstančiomis kelnėmis nei poros valandų. Vargšai berniukai... Vaikai dažniausiai žaisdavo koridoriuje vieni, būdavo girdėti tik jų krizenimas ir spygavimai kai žaisdavo slėpynių. Truputį po vidurnakčio vaikus sutramdydavo ir po visą koridorių sugaudydavo gyvernantė. Ji lygindavo, skalbdavo berniukų rūbus, prižiūrėdavo, kad būtų pavalgę ir rūpinosi jų drausme. Dieną nusiplūkusi po darbų ji užsnūsdavo ir pabudusi pasibaisėdavo, kad taip vėlu, o vaikai dar nemiega. Pakeltu tonu suvarydavo vaikus į kambarius ir kiekviename kambaryje atskirai išjungdavo šviesas, sužiūrėjusi, ar visi savo vietose, ar neišsitepę ir išsiplovę už ausų. Kol visus apeidavo ir apžiūrėdavo ateidavo antra nakties – juk berniukų buvo penkiolika.
Ketvirtame aukšte gyveno pagyvenę bambekliai, kaip juos vadino Bernardas, pastoviai murmėdavę neusprantamus piktus žodžius. Buvo aišku viena, kad jiems visada viskas netinka. Žinoma, gyvenant tarp mokyklinukų ir kokečių senyvo amžiaus žmonėms tikrai ne pyragai – jokios tylos ir ramybės, kurios ieškodami atvyko. Išties senukai priklausė artrito draugijai ir jos paraginti susiruošė į metų suvažiavimą. Ketvirtame aukšte buvo senjorų iš visos šalies, todėl skundus galėjai girdėti įvairiausiais dialektais. Žinoma, kai trumpam nutildavo muzika ir vaikų juokas.
Kasnakt įvykiai kartodavosi ir buvo gana tikslūs. Pagal guvernantės pasibaisėjusį aiktelėjimą galėjai nuspėti, kad jau po vidurnakčio, pagal vieno senjoro trankymą lazdele į grindis galėjai žinoti, kad jau artėja ketvirta nakties, o po lėtos kokečių dainos, klestelėjimo ant kėdės išsekus nuo šokių ir pritildyto murmėjimo galėjai nusistatyti laikrodį – 5:45 val. ryto. Po penkiolikos minučių kelsis Lilė, pailsėjusi lyg nieko nebūtų buvę ir pradės ruoštis į mokyklą.
Tėvams ir kaimynams girdėdavosi tik neįprastas vėjo švilpimas, bet dėl to visuomet būdavo kaltinamas kiek neįptastos formos kaminas, su šešiomis siauromis angomis. Vėjui į jas įsisukus, jos grodavo lyg vargonai, skirtingais tonais. Labai retais atvejais į angą šalia kamino įstrigdavo koks paukštis. Tuomet jis keldavo didžiulį klaikų triukšmą. Lilė visuomet eidavo jo ištraukti. Vienos tokios kelionės metu ji ant stogo šalia kamino rado ilgas, storas, odines pirštines, matyt kaminkrėčio kažkada paliktas. Jos puikiai tiko paukščių gelbėjimo operacijoms, nes išsigandę skraiduoliai skaudžiai braižydavosi aštriais nagais. Vienas tokių išgelbėtų paukščių buvo jaunas varnas. Išvaduotas iš plyšio jis nešovė į dangų, kaip visi kiti, bet pakilęs gerokai virš namo ilgokai žiūrėjo į mergaitę.
Galiausiai priskrido arčiau, tarsi apžiūrėjo iš visų pusių ir dingo naktiniame danguje. Po kelių dienų tas pats varnas, kaip Lilė prisimena, kruvina kaire koja, priskrido prie jos lango ir kurį laiką stebėjo kaip ji skaitė bokštelyje. Pastebėjusi paukštį mergaitė atsinešė bintą, tepalo žaizdoms gydyti ir pabandė atidaryti langą. Žinoma, paukštis nuskrido. Kitą dieną jis vėl tupėjo įsikibęs į bokštelio lango kraštą ir nepatikliai žiūrėjo į vidų. Šį kartą paukštis liko ramiai tupėti, bet nenorėjo prisileisti mergaitės. Ji tiesė ranką labai lėtais judesiais, kad varnas galėtų matyti kiekvieną raumens krustelėjimą. Jis, rankai prisiartinus prie pat sužeistos vietos, ištiesė koją link mergaitės. Lilė rūpestingai nuvalė kraują ir sutvarstė žaizdą.
Nuo tada varnas atskrisdavo pas mergaitę kasdien. Ji žinojo, kad laukinių gyvūnų nereikia maitinti, bet buvo smalsi, todėl kartą nuo savo sumuštinio pamėginusi atplėšti rūkytos mėsos gabalėlį, padavė jį varnui ir jis godžiai gurgtelėjo. – Na, tikiuosi jis nesuprato, kad tai jo antros eilės pusbrolis kalakutas, – pagalvojo sau mergaitė. Lilė iškart sumanė planą. Greitai jos kambaryje atsirado akvariumas su kalifornijos sliekais. Mamai ji pažadėjo atiduoti išpurentą, gėlėms sodinti tinkamą žemę sodo darbams, todėl jai buvo leista laikyti augintinius kambaryje. Sliekais ji maitindavo savo juodąjį draugą Bekešą, o kiekvieną penktadienį grįždama iš mokyklos žvejų kioskelyje nusipirkdavo indelį naujų sliekų. Kioskelio pardavėjas kartą jos paklausė, kur ji deda tuos sliekus, juk neina žvejoti.
Lilė atsakė, kad tyrinėja sliekų gyvenimą akvariume, bet jie vis kažkodėl miršta nebaigus stebėjimo, todėl jai kas savaitę reikia naujų. Jei eksperimentas pavyks, mokykloje ji laimės medalį už gamtos mokslų projektą, bet kol kas sekasi prastai. Senukas linksmai pasižiūrėjo į mergaitę ir nuo to laiko vis paklausdavo kaip sekasi jos sliekų auginimo projektas.