Mergaitė pabarbeno pirštuku į akvariumą. Prie jos piršto pasirodė slieko galelis ir kurį laiką bandė prasikasti pro stiklą – nieko naujo šiame akvariume, nieko naujo ir mergaitės gyvenime. Niekada nežinojusi kas yra nuobodulys mergaitė pajuto tą jausmą ją apgulant visu svoriu. Atėjo atostogos, o tėvai nusprendė šį kartą niekur neišvažiuoti. Močiutė sirgo gripu, todėl jos aplankyti jie negalėjo. Daugelis vaikų miestelyje buvo išvykę ar taip pat tūnojo namuose su tėvais, bet nei vieno vaiko iš mokyklos Lilė nelaikė savo draugu. Kitiems vaikams Lilė patiko, nes jai buvo lengva rasti bendrą kalbą su bet kuo. Ji daug skaitė ir domėjosi įvairiais dalykais, todėl visada turėjo ką pasakyti, tačiau ji neturėjo su kuo pasikalbėti apie tai, kas ją domino. Niekas iš jos pažįstamų nesidomėjo vaiduoklių istorijomis, nesvarstė apie tai ar kitose planetose taip pat būna žmonių ir vaiduoklių, ar galbūt yra kokia planeta, kur gyvena tik varnai... Su keliais žmonėmis mergaitė bandė kalbėti apie tai, kas jai įdomu, bet dažniausiai į jos klausimus būdavo atsakoma dviem frazėmis. Iš suaugusiųjų išgirsdavo: „Ach, kokia laki tos mergaitės vaizduotė“, o vaikai dažniausiai atsakydavo: „Iš kur trauki tokias nesąmones, juk niekas apie tokius dalykus negalvoja“. Tėtis ir mama dažniausiai išklausydavo mergaitę, bet neturėjo savo nuomonės tais klausimais, todėl tik pasidžiaugdavo, kad jų mergaitė labai išmoninga.
Močiutė klausydavosi ir bandydavo atsakyti kaip pati supranta, bet greitai imdavo painiotis savo mintyse ir susigėdusi nusišypsodavo. Lilei atsakyti galėjo tik Bernardas. Jis nebuvo labai išsimokslinęs, bet kaip ir mergaitė turėjo lakią vaizduotę, todėl galėjo papasakoti daugybę nebūtų dalykų. Jam patikdavo diskutuoti su mergaite apie galimybę, kad ir kituose pasauliuose galėtų būti vaiduoklių. Jam ši mintis patiko, bet Lilė gana greitai suprato, kad Bernardas nedaug težino apie vaiduoklių pasaulį, todėl pati apie tai daug skaitė ir pasakodavo jam ką sužinojusi. Bernardas, klausydamasis ko dar jis negali arba ką gali daryti būdamas vaiduokliu, visuomet žiūrėdavo į ją tuo nustebusiu išpūstų akių žvilgsniu, kuris ją prajuokindavo. Bekešas buvo antras mergaitės geriausias draugas. Jis mergaitės gyvenime atsirado gerokai vėliau ir negalėdavo atsakyti paklaustas, bet žvelgdavo į ją išmintingu žvilgsniu ir kartais atrodydavo, kad bet kurią akimirką prabils žmogaus balsu. Lilė su juo kalbėdavosi taip pat kaip su Bernardu, klausdavo jo įvairių dalykų, pasakodavo naujienas, palinkėdavo labos nakties. Bekešas pratupėdavo ant mergaitės palangės ištisas dienas. Kai ji būdavo mokykloje, ieškodavo jos klasėse, kai grįždavo namo, jau laukdavo ant palangės kol ji užlips į trečią aukštą. Atrodė, kad jis tarsi asmens sargybinis ją saugo kiekvieną akimirką... Tačiau taip tik atrodė. Jis sugebėdavo susitvarkyti paukštiškus reikalus, suskraidyti kur reikia, prisirinkti lesalo ir grįžti pas Lilę jai net nepastebėjus, kad buvo dingęs – Bekešas buvo vikrus ir išmingingas paukštis. Kartais ji svajodavo paskraidyti kartu su Bekešu, kad pamatytų kaip pasaulį mato jos draugas, kad pajustų kaip paukščiai jaučia orą, lakioja srovėmis ir iriasi per vėją. Svajonės mergaitei buvo ta vieta, kur viskas buvo įmanoma, ko tik ji norėdavo, o labiausiai ji norėjo turėti draugų, tokių, su kuriais galėtų dalintis neįtikėčiausiomis mintimis, o jie ją vis tiek suprastų, tokių, su kuriais kasdien bėgtų gatvelėmis tyrinėti pasaulio, senų griuvėsių ir pievų gyvių, su kuriais galėtų juoktis iš nereiškmingų dalykų iki ašarų ir nebijoti apsitėkšti kelnių ledais, nes iš jos nesijuoks. Mama, tėtis ar močiutė negalėjo būti tokiais draugais. Jai liko tik Bernardas su Bekešu, atsiradę, kai mergaitei labiausiai jų reikėjo.
Vieną dieną, iš mokyklos Lilė grįžo su ašaromis akyse. Jos širdelę vėrė pyktis ir beviltiškumas, nes niekas nesupranta ir net nemėgina jos suprasti. Su vaikais mokykloje ji susiginčijo dėl vaiduoklių. Visi vaikai šūkavo, kad vaiduoklių nėra, šaipėsi iš Lilės, kad ji naiviai jais tiki. Kuo labiau jie šaipėsi, tuo aršiau mergaitė gynė savo nuomonę, kol galiausiai vaikai susitumdė. Lilė visada buvo pavyzdinga mokinė ir dėl drausmės ar elgesio niekada neturėjo problemų, nei mokykloje, nei už jos ribų, bet šį kartą mergaitės viduje kažkas tiesiog užvirė. Ji buvo tokia pavargusi nuo bandymo prie visų prisitaikyti... Bent kartą ji norėjo, kad ją kas nors suprastų ir pamatytų tai, ką mato ji. Neišpildytas noras vis vėlėsi įvairiomis emocijomis ir augo, kol tą dieną mokykloje tiesiog sprogo. Peštynių metu vaikus išskyrusi mokytoja nuvedė Lilę ir berniuką, su kuriuo ji susikūlė pas direktorių, tačiau šis, kaip visada, buvo užsiėmęs ir teko prisėsti sekretorės kabinete. Tik spėjo smulki moterytė su į viršų smailėjančiais akinių rėmeliais minutėlei išeiti iš kabineto, Lilė spruko iš ten ir parėjo namo.
Ji turėjo šiek tiek laiko kol tėvai sužinos apie muštynes mokykloje, todėl nubėgo į savo kambarį, užrakino duris ir paprašė Bernardo ją nusivesti į kitus viešbučio aukštus. Pašiurpęs nuo minties, kad gyvasis bus tarp mirusiųjų, Bernardas jokiu būdu nenorėjo jos vestis, juk yra aiškios taisyklės – tai negalima. Mergaitė, pikta iki raudonumo, pradėjo šaukti ant vargšo Bernardo, kad nėra tokios taisyklės. Jos skaitytose knygose tai neparašyta ir iš viso neaišku iš kur Bernardas traukia visas tas prasimanytas taisykles, todėl geriau tegul jis pats ją vedasi į kitus aukštus, nes antraip Lilė savais būdais ten nueis. Išsigandęs ir nežinodamas ką tai galėtų reikšti, na jam kilo pati liūdniausia mintis, nors mergaitė apie tai visiškai nepagalvojo, Bernardas nusivedė mergaitę prie laiptų aikštelės ir atvėrė jai niekad nematytas duris su vos įžiūrimais laiptais. Turėjo būti baisu lipti kone oru, bet mergaitė buvo tokia pikta, kad kitoms emocijoms, tokioms kaip baimė ar nerimas, vietos neliko. Ketvirtame aukšte visi knarkė, nes dar buvo vidurdienis, penktame aukšte gyventojai taip pat vos krutėjo, didžioji dalis jau ruošėse pokaičio miegui. Liko šeštas aukštas, kur žaidė vaikai. Ten mergaitė su Bernardu prisėdo ant koridoriuje stovėjusio mikštasuolio ir po akimirkos apsiašarojusi mergaitė prisnūdo.
Ilgai, neramiai miegojusi Lilė prabudo drėgnomis akimis. Apsidairiusi ir supratusi, kad visa tai, kas įvyko nebuvo sapnas ji susigūžė ir ėmė kūkčioti. Bernardas visiškai pasimetęs, nes dienos įvykiai išmušė jį iš įprasto ritmo, nežinojo kaip jam elgtis. Jis niekada nebandė paliesti gyvo žmogaus, nes žinojo, kad taisyklės to neleidžia, bet su mergaite jie draugavo nuo jos pirmųjų gyvenimo metų, tad matė kaip ji augo ir truputį prie jos prisirišo. Leisdamas ilgas dienas vienas jis nebuvo pratęs prie ko nors prisirišti, nei kai buvo gyvas, nei kai jau amžinybę buvo miręs, bet Lilė kažkokiu būdu pavertė jį švelnesniu ir išmokė rūpintis kitu bei net truputį savimi. Susikrimtęs Bernardas nusprendė pabandyti uždėti ranką ant mergaitės paties, bet jam nespėjus priglausti savo esybės prie Lilės, mergaitė pašoko nuo minkštasuolio su tokia jėga ir įniršiu, kad ne tik Bernardas, bet ir guvernantė, ėjusi suguldyti vaikų, krūptelėjo. Mergaitė perbėgo koridorių ir sukvietė visus vaikus ateiti su ja pažaisti vieno žaidimo. Susirinkusiems vaikams Lilė papasakojo, kad už viešbučio sienų yra toks gyvenimas, kokio jie dar nematė.
Visi viešbučio gyventojai gyveno pagal seną, jiems prieš pereinant į mirusiųjų pasaulį, įprastą rutiną, bet Lilė visus tikino, jog jokiose knygose nerašo, kad jie visuomet turi elgtis taip pat ir likti užsidarę ten, kur baigė savo žemiškos kelionės dienas. Kas jeigu jie išeitų iš viešbučio ir apžiūrėtų kas vyksta miestelyje dabartiniais laikais? Juk ten kiekvienas galėtų susirasti naujų draugų, apžiūrėti apylinkes, žaisti tokioje didelėje aikštėje, kokios čia, viešbutyje, nėra. Galėtų žaisti visame miestelyje! Guvernantė nepatikliai pažvelgė į Lilę, tada į Bernardą. Jis tik truktelėjo pečiais, todėl moteris nieko nesakė prieš. Iš tiesų, nei vienas iš vaiduoklių nežinojo kokios tiksliai yra taisyklės jų pasaulyje. Jiems niekada netoptelėjo, kad gali būti kažkaip kitaip nei yra. Daugelis tiesiog žinojo, kad jiems beveik niekas negalima, tik tai, ką jie buvo pratę daryti, nes niekas nepasakė kitaip. Jie buvo pripratę prie tokios tvarkos, o dabar mergaitė sako, kad žino taisykles ir pagal jas, vaiduokliams galima daryti daug daugiau dalykų. Ji juk apsiskaičiusi, Bernardas tai paliudijo, todėl turėtų žinoti kaip ten yra iš tiesų.
Vaikai, išklausę Lilės suplojo rankomis ir strimgalviais bėgo į laiptų aikštelę. Vieni bėgo laiptais, kiti susimąstę, – gal galėtų skristi, – nušoko nuo aukščiausios laiptų pakopos per turėklus tiesiai į laiptų aikštelės vidurį. Krito lengvai. Iš pradžių labai greitai, paskui kai kurie berniukai pabandė plasnoti rankomis ir pastebėjo, kad pavyksta net kilti aukštyn – juk jų kūnai besvoriai! Kiti berniukai palenkė galvas žemyn ir lyg lėktuvai pjovė orą nosimis. Kažkas panorėjo, kad laiptų aikštelė būtų bedugnė ir jie niekada nenukristų žemyn. Žaibiškai laiptų turėklų padaugėjo šimtus kartų. Kol vaikai žaidė laiptų aikštelėje, Lilė nubėgo į penktą aukštą. Ten ji taip pat sukurstė gyventojus išeiti į miestą susitikti savo senų pažįstamų, tik šį kartą sekėsi žymiai sunkiau, nes gyventojai tai neprigirdėjo, tai nesuprato, ką mergaitė kalba. Vienišius paskatino kalbomis, kad miestelyje pilna simpatingų panašaus amžiaus našlių, žinoma, turėdama galvoje senuką kioskelyje, pardavinėjantį žūklės reikmenis. Kur kas lėčiau ir vangiau nei berniukai, visas ketvirtas aukštas išėjo ieškoti naktinių nuotykių. Atėjo laikas Lilei leistis į ketvirtą aukštą.
Išgirdusios triukšmą laiptų aikštelėje koketės išbėgo pasižiūrėti kas ten vyksta. Jos ruošėsi naktinei programai, bet buvo ne visiškai apsirengusios ir išsipuošusios, todėl vis dar panėšėjo į vyrus su suknelėmis. Koketės buvo tarsi valdingieji viešbučio šeimininkai. Tikrieji šeimininkai, senyvo amžiaus žmonės, gyveno aukštu žemiau ir perdarę pastatą į gyvenamąjį namą greitai patys iškeliavo anapilin sava mirtimi, todėl prie viešbučio gyventojų neprisijungė, tačiau dar ir gerokai prieš gaisrą koketės dominavo visame pastato, bet tiesą pasakius, kartu ir miestelio gyvenime. Jos paliko tiek daug sudaužytų širdžių, kad dėl neatsakytos meilės net kapinėse daugėjo jų gerbėjų gretos. Pasibaisėjusios šurmuliu koketės sušuko laiptams susitraukti ir dėl staigaus erdvės sumažėjimo berniukai įkrito tiesiai joms į rankas, visi drauge nusiridendami į koridoriaus gilumą. Nesuprasdamos kas po galais čia dedasi, jos užkėlė siaubingą triukšmą, taip, kaip joms būdinga. Lilė skubėjo į šauksmų pusę, bet vos įžengusi į ketvirto aukšto koridorių išgirdo muziką. Koketės susisodino vaikus ir džiugiai pradėjo vakaro programą. Žinoma, pritaikytą vaikams. Jos jau ir pačios negalėjo prisiminti kada paskutinį kartą rodė savo programą kitiems, nors kasnakt atlikdavo viską taip, lyg tai būtų geriausias jų pasirodymas – sukeldavo didelės šventės triukšmą, tačiau visą laiką tebuvo penkiese. Berniukams jas aplankius tokiu netikėtu būdu, jos be galo nudžiugo, pakaitomis baigė puoštis, o tos, kurios jautėsi labiau pasirengusios eiti į sceną, jau grojo dideliu, juodu, ištaigingu fortepijonu.
Vaikams labai patiko toks nematytas reginys, todėl jie blizgančiomis, stiklinėmis akimis stebėjo kiekvieną atlikėjų judesį nemirksėdami, nes bijojo praleisti kažką nepaprasto, ką dar tos būtybės parodys ar atliks. Vos linksmybės įsisuko, Lilė užlipo ant scenos. Pasigirdo gilus, išgąstingas oro įkvėpimas, tarsi nusigandus kažko siaubingo. Kokečių pasirodymas buvo nutrauktas – tai buvo nedovanotina. Lilė iš pradžių nedrąsiai, bet po truputį sau įsikalbėdama, kad nieko nebijo, pakvietė visus išeiti iš viešbučio ir pratęsti vakarėlį ten, miestelyje. Viena iš kokečių prieš atsakydama priėjo prie pakylos. Net tokiu būdu būdama visa galva už mergaitę aukštesnė, ir nieko keisto avint tokius aukštakulnius, įdėmiai žvelgė į mergaitę. Tada atsainiai paklausė, kodėl ji mananti, kad kas nors norėtų iš čia išeiti, juk visiems viešbutyje taip smagu. Lilė suprato, kad prieš ją stovi kietas riešutėlis, bet buvo tokia pasiryžusi, kad nepabijojo atsakyti. Žinoma, visiems smagu ir čia, bet už sienų viešbučio gyventojų laukia visiškai kitoks gyvenimas, ten jie galės šokti, dainuoti, sklandyti iki dangaus, bus pagaliau laisvi ištrūkti iš užburto rato kasvakarą daryti tik tai, prie ko jie buvo pratę. Už sienų jų laukia nepatirti dalykai ir dabar, kai jau žino, kad vaiduokliams jokių jų žinomų taisyklių nėra, jie gali daryti viską, ką tik sugalvoja. Prieš mergaitę stovinti koketė primerkė akis. Kaip suprasti, kad nėra jokių taisyklių? Juk jie visi laikėsi jų nuo amžių pradžios, o dabar kažkokia gyvoji aiškina apie mirusiųjų pasaulio taisykles? Juk taip negali būti. Po ilgos dramatiškos tylos koketės susirinko pasitarti. Jos, kaip ir visi kiti viešbučio gyventojai buvo suintriguoti – kas gi ten už įprastų sienų po šitiek laiko vyksta? Kaip miestelis ir visas gyvųjų pasaulis atrodo dabar? Po kelių šnabždesio ir jaučiamos ore įtampos akimirkų, viena iš kokečių atsisuko į Lilę ir tardama žodžius ištiesė ilgą kaulėtą pirštą. – O kas tau iš to, mergaite? Kodėl taip stengiesi mus išprašyti lauk? Gal nori visą viešbutį tik sau vienai pasilikti?
Lilė kiek susigūžė ir sutriko. Pirmą kartą per visą dieną ji pasijuto ne tokia galinga, kaip vedama pykčio, o trapi ir pažeidžiama, nes teko atskleisti tai, kas ją kamuoja ir žeidžia. Mergaitė pasistengė atsakyti nuoširdžiai ir papasakojo apie ginčą mokykloje, apie tai, kad ji seniai draugauja su Bernardu ir nori, kad visi miestelyje turėtų po vaiduoklį draugą ar bent žinotų, kad jie tikri. Iš nevilties ir bejėgiškumo Lilei nuriedėjo ašara skruostu, tačiau jai nespėjus pasiekti grindų, lašelį pagavo ta pati, klausimo paklaususi koketė. Tuomet buvo nuspręsta – visi viešbučio gyventojai eina pasižmonėti į miestelį ir susirasti ten gyvų draugų.
Tuo tarpu Lilės tėvai nerimaudami ieškojo jos kiekviename namo kampe, mokyklos užkaboryje ir miestelio krūme. Policija, surinkusi mergaitės klasės draugus, organizavo paiešką, po kelis žmones patruliavo gatvėse – visame miestelyje kilo šurmulys, juk niekada nebuvo dingęs joks žmogus. Deja, iki pat sutemstant jokio progreso, tarsi mergaitė būtų išgaravusi. Artėjant antrai valandai po vidurnakčio, daugelis jau buvo grįžę į namus, bet šviesos dar ilgai negeso. Kaip tik tuo metu iš viešbučio pasipylė svečiai. Pamatę šviesas languose naujieji miesto svečiai labai maloniai atsiliepė į tokį svetingą kvietimą – kur degė šviesos jie apsilankė pirmiausiai. Miestelį užliejo šūksnių ir isteriškų riksmų banga, o po kurio laiko viskas nurimo. Tai buvo tik akimirka ramybės, nes koketės neketino nakties praleisti tyliai. Miestelio rotušės pagrindinėje salėje jos rado fortepijoną, atidarė visus langus, duris ir pradėjo savo pasirodymą miestiečiams. Vaikai ir seneliai iš viešbučio, patraukė į aikštę su drąsesniais savo naujais draugais miestiečiais, o likę, bailiausi, vis dar alpėjo iš netikėtumo ir negalėjimo patikėti, kas vyksta prieš jų akis. Viešbučio vaikai ėmė lakioti oru ir džiaugsmingai šūkauti į muzikos taktą, kol miestiečiai dar nelabai suprasdami kas vyksta, po truputį įsitraukė į šėliones.
Lilei nusileidus laiptais į savo namo trečiąjį aukštą ją pasitiko Bekešas. Prakalbęs žmogaus balsu jis perdavė mirties deivės žinutę. Ji laukė mergaitės, o Bekešas turėjo Lilei parodyti kelią.