Iš pradžių Lilei buvo labai nedrąsu susidurti su tokia būtybe, bet ji bandė save padrąsinti, kad būtybė juk tokia pati kaip Bernardas, todėl nieko blogo jai nedarys. Lilė nebuvo tuo tikra, tik spėjo. O gal iš tiesų tik labai tikėjosi.
Moters galva prabilo stingdančio šaltumo balsu, bet atsikrenkštė ir pabandė prabilti dar kartą, švelnesniu, šiltesniu tonu. Jai sekėsi prastai, bet mergaitė suprato, kad būtybė nenorėjo jos gąsdinti. Ištarusi klausimą, ar mergaitė žinanti kodėl buvo pakviesta, būtybė laukė Lilės atsakymo. Sukaupusi drąsą mergaitė atsakė numananti, bet nesanti tikra. Mirties deivė kalbėjo toliau, žvelgdama kiaurai veriančiu žvilgsniu. Ji pasikvietė mergaitę pasiaiškinti dėl sumaišties, įvykusios gyvųjų ir mirusiųjų pasauliuose. Lilė, neturėdama teisės kalbėti apie mirusiųjų pasaulio tvarką, įtikino dalį deivei priklausančių sielų, kad universaliosios taisyklės negalioja, tačiau gyvieji jų ir negali žinoti. Tai, ką žmonės surašė į knygas, yra tik spėjimas pagal kokius dėsnius egzistuoja pomirtinis pasaulis, bet iš tiesų, tik mirties deivė žinanti kas dvasioms leistina, o kas ne. Ji dalį žinojimo perkelia naujai atvykusiems į pomirtinį gyvenimą ir paleidžia juos atgal sklandyti tarp žmonių su sąlyga, kad taisyklių bus laikomasi. Dažniausiai, jei dvasia taisyklių nesilaiko, mirties deivė ją pasiima į požemius ir nebeišleidžia į gyvųjų pasaulį. Amžinybę tūnoti tamsiuose požemiuose kur kas nuobodžiau nei matyti spalvingą ir besikeičiantį žmonių gyvenimą, todėl dvasios nori pasilikti tarp žmonių. Tačiau dabar Lilė išvedė dalį dvasių iš deivės taip saugomos pusiausvyros.
Viešbučio gyventojai ne patys sugalvojo nesilaikyti mirusiųjų taisyklių, o buvo sukurstyti mergaitės, todėl jie ir neturės atsakyti už tą betvarkę. Deivė juos vėl surinks į viešbutį, tik šį kartą jį paslėps nuo žmonių akių ir ausų, kad du pasauliai nebesimaišytų. Už sumaištį atsakyti turės Lilė, nes ji visą netvarką ir sukūrė, skatindama dvasias veikti pagal tai, ko nesupranta. Mergaitė už bausmę turės atiduoti tai, kas jai brangiausia. Lilė iš siaubo išbalo ir sustingo. Ji išsigando, kad teks atiduoti gyvybę už tai, kad tik norėjo visiems įrodyti, jog jos draugas Bernardas yra tikras. Akys prisipildė karštų ašarų ir mergaitė jau žiojosi maldauti jos pasigailėti, kai deivė perpratusi ką Lilė galvoja, užbėgo jai už akių. Mirties deivei nereikia gyvųjų ar jų gyvybių anksčiau laiko, jai reikia to, kas jai priklauso. Lilė pati turėjo suprasti kas tas pats brangiausias dalykas, kuris priklauso mirties deivei ir savo valia privalėjo atsisakyti to, kas jai brangiausia, bet kas buvo ne jos, kas mergaitei nepriklausė. Nusiraminusi, tik vis dar trūkčiojamai kvėpuodama Lilė pažvelgė į varną ir suprato, kad jai teks išsižadėti savo geriausių draugų Bernardo ir Bekešo. Jie nepriklausė gyvųjų pasauliui ir būtent jų deivė norėjo už bausmę. Lilė su žirnio dydžio ašaromis akyse pažvelgė į deivę ir paklausė, ar jai liks bent prisiminimai apie draugus, bet mirties deivė iškart papurtė savo didelę kaulėtą galvą.
Mergaitė, grįžusi į gyvųjų pasaulį, nežinos ir neprisimins nieko, kas susiję su mirusiais. Taip, kaip ir turėtų būti. Susijaudinusi Lilė stipriai apkabino Bekešą ir susisielojo, kad negali atsisveikinti su Bernardu. Ji žinojo, kad jam nebūtų patikęs sentimentalus atsisveikinimas, tad gal geriau atsisveikinti tiesiog mintimis. Po širdį suspaudusio atsisveikinimo Lilė atsisuko į mirties deivę ir pasakė, esanti pasiruošusi atiduoti tai, kas deivei priklauso. Ši ištiesė savo ilgas rankas, apglėbė pirštais mergaitę per visą jos ūgį ir palengva ištrynė visus jos atsiminimus apie Bekešą, Bernardą ir viešbutį. Tada, kol mergaitė dar buvo užsimerkusi, deivė ištiesė vieną ranką priešais Lilę ir su dideliu vėjo gūsiu išstūmė ją iš savo teritorijos.
Neramią naktį miestelyje vaiduokliai siautėjo ir šėlo, o gyventojai, iš pradžių netikėdami savo akimis, tačiau vėliau pasidavę beprotybei, prisijungė prie šurmulio. Vaikai žaidė su vaikais, suaugę žavėjosi kokečių meistrišku pasirodymu, o senjorai susėdę ant suolų bendravo – gyvieji mielai pasakojo savo prisiminimus, o mirusieji klausė su didele nuostaba vis kartodami, kaip neįtikėtina yra visa tai, ką šie sako. Kai kurie vieniši senjorai labai mielai bendravo su vienišiais mirusiaisiais ir per naktį net artimai susidraugavo. Visas miestelis tarsi išgyveno bendrą neįtikėtiną sapną ir kadangi nelabai tikėjo, kad tai galėjo vykti iš tiesų, manė, kad tuojau pabus, todėl dalyvavo visur kur tik galėjo su dideliu smalsumu, manydami, kad pabudę galės draugams papasakoti neįsivaizduojamų dalykų.
Vaikai, mokykloje susiginčiję su Lile, stebėjosi, kaip realistiškai atrodo visa, ką ji pasakojo, bet vis tiek netikėjo, kad tai ne sapnas. Jie tik stebėjosi, kaip greitai ir ryškiai susapnavo vaizdus iš jos pasakojimų. Vaiduokliai tuo tarpu tik sukiojosi aplink gyvuosius, visko jų klausinėjo, mezgė pažintis ir bičiuliavosi, nes pajuto, kad jiems viskas galima, visa, ką tik jie sugeba įsivaizduoti ir apie ką tegali pagalvoti. Jei jie būtų galėję jausti, jie pajustų nevaržomą laisvę ir turėdami gyvųjų plaučius įkvėptų taip giliai, kaip tik įmanoma, norėdami tą laisvę pajusti šnervėmis, bet tai jiems buvo neįmanoma, todėl teko tenkintis nutrūktgalvišku skrajojimu.
Naktis jau ėjo į antrą pusę ir koketės ruošėsi paskutiniams pasirodymo numeriams, miestiečiai šnekėjosi su dvasiomis tylesniu tonu, o vaikų skrajojimo trajektorija po truputį leidosi žemyn. Staiga, miesto laikrodžiui išmušus ketvirtą ryto viskas nuščiuvo. Taip netikėtai kaip vaiduokliai užplūdo miestelį, taip pat jie staiga visi dingo. Miestelėnai tik spėjo apsidairyti, patraukyti pečiais ir staiga jų miesto aikštėje nebeliko. Buvo taip tylu ir ramu, lyg nieko naktį čia ir nebūtų vykę. Fortepijono skambesys nutilo, langai tvarkingai užsidarė ir miestelis paniro į tvarkingą tylą. Tokia tyla aikštę apimdavo kiekvieną naktį, iki tada kai Lilė dingo ir visi išėjo jos ieškoti. Dabar nei nerimo, nei šūksnių nebeliko, liko tik atdari kapinių varteliai.
Pramerkusi akis Lilė pamatė tas pačias lubas su storais mediniais balkiais, kurias matė šimtus tūkstančių kartų gulėdama savo lovoje. Mergaitei diena atrodė visiškai neypatinga. Kaip ir kasdien, Lilė pradėjo ruoštis į mokyklą. Po kelių pamokų atėjo laikas priešpiečiams ir Lilė, kaip visada, atsisėdo prie tuščio stalo. Mergaitė viduje jautė kažkokią tuštumą, bet nesuprato iš kur ji kyla, juk viskas jos gyvenime gerai, taip kaip įprasta. Manė, tiesiog liūdinti, nes šis ruduo toks apsiniaukęs. Pakėlusi stiklinę sulčių prie lūpų Lilė nespėjo atsigerti kai priešais pamatė tą mergaitę, kuri visuomet mokykloje vaikščiodavo viena. Garbanoti pusilgiai tos mergaitės plaukai Lilei visada patiko, bet niekuomet ji nepriėjo ir to mergaitei nepasakė. Šį kartą Lilė nusprendė ją užkalbinti. Padėjusi stiklinę į padėklą Lilė atsikėlė nuo suolo ir priėjusi prie mergaitės paklausė ar galėtų prisėsti. Mergaitės kartu valgydamos pradėjo kalbėtis ir greitai naujoji Lilės draugė aplankė ją namuose. Mergaitės buvo susitarusios kartu daryti projektą fizikos pamokai. Vos įžengusi į Lilės kambarį naujoji draugė iškart pastebėjo akvariumą su sliekais. Pasirodo, mergaitė domėjosi botanika, o ypač ją domino pievose ir žemėje besislepiantys gyventojai. Lilė buvo sužavėta kiek daug draugė skaito apie augalus ir gyvūnus ir pati ėmė domėtis akmenimis ir iškasenomis. Pagaliau mergaitė rado tokią draugę, su kuria galėjo bėgioti po pievas, valgyti braškes tiesiai iš lysvės, tyrinėti miestelio apylinkes ir tiesiog būti laimingais vaikais.
Miestelio gyventojai pabudę iš sapno dar ilgai svarstė kodėl jie visi sapnavo kažką panašaus, bet nuo to ryto gyventojai dažniau nueidavo į kapines uždegti žvakelių, kai kurie ir pasikalbėti su naujais pažįstamais, nors ir negalinčiais atsakyti, o bažnyčioje, mišiose, nuolatos būdavo užimti visi suolai. Gyventojai nelaikę savęs labai religingai, bet atsarga juk gėdos nedaro, todėl verta apsilankyti bažnyčioje, dėl visų šventos ramybės.