Šiuos pokyčius paskatino būtent poreikis atsisakyti vieno „teisingo“ požiūrio į kultūrą, o idėjos kildinamos iš didžiųjų judėjimų už pilietines teises, tačiau šiuo metu visa tai įgavo priešingą pobūdį. Vakaruose pradėta stabdyti laisvą idėjų sklaidą, varžomas kritinis mąstymas, kai kurie universitetai atsisako humanitariniams mokslams būdingo principo, kad „plėtrą sąlygoja idėjų ir metodinių prieigų konkurencija, kuri yra iš esmės pliuralistinė – humanitarinių mokslų neįmanoma redukuoti į vieną „teisingą“ teoriją ar prieigą.“2
Lūžio tašku simboliškai laikomi 1968-ieji, kai JAV ir Prancūzijoje vyko masiniai jaunimo protestai, nukreipti prieš kapitalizmą, konsumerizmo ideologiją, amerikietiškąjį imperializmą, karą Vietname, rasinę nelygybę, socialinę atskirtį. Siekta ir kitų tikslų, vienas iš jų – seksualinė laisvė, priešintasi narkotikų kontrolei, kultūriškai ar istoriškai susiformavusioms tradicijoms, idėjoms ir institucijoms. Ši revoliucija aprėpė įvairius aspektus, tai priklausė nuo vietinių aplinkybių, tačiau vienijantis kritikos leitmotyvas – pokarinė pasaulio tvarka, JAV ir Vakarų Europos ekonominis pranašumas, pasitelktas politiniam ir kultūriniam viešpatavimui pasaulyje. Pradėta kvestionuoti kapitalistinę hegemoniją ir atskirų šio aljanso valstybių vidinę socialinę struktūrą, tiesas, dominuojančias politinėje plotmėje.
„Porevoliuciniu“ laikotarpiu Vakarų universitetuose ir akademijose vyko teorinio tirštėjimo procesas (tiesa, pozicijos buvo susipynusios, kompleksiškos, kartais itin prieštaringos, segmentuotos).
Studentams pademonstravus revoliucinį savo stuburą, mokslo sistema pradėjo plėstis, apimdama vis gilesnius kultūros klodus. Pamažu susiklostė vidinė tradicija, kurios pagrindinės atšakos iki šiol daro didžiulę įtaką JAV ir Vakarų Europos universitetiniam diskursui, o dabar jau persikelia ir į sociopolitinį lygmenį. Pirmieji ženklai, kad akademinė bendruomenė smarkiai keičiasi, išryškėjo JAV universitetuose 9-uoju ir 10-uoju dešimtmečiais, kilus „kanonų karams“ dėl naujos multikultūrinės aukštųjų mokyklų programos. Pagrindinis mūšis užvirė, pasirodžius kontroversiškai vertinamai Allano Bloomo knygai „Amerikietiško proto suvaržymas: kaip aukštasis mokslas žlugdo demokratiją ir skurdina studentų sielas“ (1987).3 Tuometinę Amerikos aukštojo mokslo būklę aptardamas istoriniame kontekste, filosofas teigė, kad universitetų programos neturėtų keistis, reaguodamos į politines nuostatas ar į spaudimą, kurį daro socialiai aktyvi visuomenės dalis. Universitetai turi būti intelektualinės laisvės salos, o ne tapti įstaigomis, aptarnaujančiomis tam tikrų visuomenės grupių ideologiją ir pažiūras. Bloomo manymu, universitetai virto kairiosios politikos idėjų kalve, laikydami save atsvara neokonservatyvizmo doktrinai, vyravusiai to meto politiniame gyvenime. Pats mąstymas reikalauja priimti alternatyvius požiūrius, pateikti ne tik tokius atsakymus, kurie tuo metu populiarūs, bet ir pabrėžti vertinimų reliatyvumą, nes tai, filosofo įsitikinimu, yra atvirumo pagrindas. Vis dėlto problemos esmę sudarė pozicijų radikalizmas, išryškėjęs būtent per kanonų karus.
1988 m. Stanfordo universitete pradėta protestuoti, kad mokymo programose dominuoja Vakarų kultūra. Nors anuomet studentai nesiekė visiškai atsisakyti Vakarų minties istorijos, tačiau norėjo, kad programas papildytų veikalai, atstovaujantys mažumų socialinėms grupėms. Kritikuotos „europietiškos-vakarietiškos ir vyriškos tendencijos“, „seksistiniai bei rasistiniai stereotipai.“4 Šiuo laikotarpiu pasikeitė ne tik JAV universitetų programos, bet ir įprastas kanonas, vis labiau stiprėjo įvairių perspektyvų svarba minties ir idėjų plėtrai, kuri tapatinta su kultūrine dekolonizacija. Toks reikalavimas yra argumentuotas, pagrįstas, tačiau tolesni žingsniai kelia naujus klausimus.
Šiais metais artnews.lt paskelbė pokalbį su filosofu Achille’iu Mbembe, kuris ragina panaikinti determinizmus, kolonizuojančius žinojimo sritis. Tai leistų sukurti globalią mokymo programą, planetos mastu įtvirtinti radikalų pasaulio atvirumą ir atvirumą pasauliui kaip izoliacijos ir grupinės segmentacijos įveiką.5 Filosofas teigia: „Tam, kad sudarytume išties planetinio masto studijų programą, turime sutelkti visus racionalaus proto kaip bendražmogiško gebėjimo likučius. Be abejo, turint galvoje visą mūsų smurto ir neracionalumo istoriją, protas turi būti reformuotas.“6
Reformavimas turėtų vykti, praplečiant europietiškąjį archyvą, kad būtų įtrauktos žinios apie visas pasaulio kultūras, plėtojant komparatyvistinį arba išplėstinį modelį. Tačiau tekste esama ir prieštaringumų. Įveikti totalizuojančią šiuolaikinę būseną siekiama, globaliai reformuojant mąstymą, o tai turėtų būti įgyvendinama, aprėpiant visą edukacinę pasaulio sistemą. Lieka neaišku, kas bus tas reformatorius, kuris nustatys kriterijus, kas įtrauktina į tokią programą, o kokie kultūros fenomenai bus tik specializuotų studijų ir tyrimų objektas? Autoriaus įsivaizdavimu, programa turėtų „kiek įmanoma lygiateisiškiau įtraukti kiekvieną asmenį, tekstą, archyvą ir atmintį į rūpesčio ir dėmesio sritį“,7 tačiau jis nepaaiškina, kuo remiantis turėtų būti nustatoma vertė, nes absoliučiai visko apimti iš esmės neįmanoma. Akivaizdu, kad būtų naudinga intelektualinį arealą išplėsti, aprėpiant kiek įmanoma platesnę žiniją, tačiau toks siekis nėra naujas, deja, nei ankstesni, nei dabartiniai bandymai nenuteikia optimistiškai.
Idėjos reformuoti protą išnyra iš gilaus kultūrinio konteksto, kurio šaknys glūdi ir Apšvietos epochoje, ir XIX a. marksizme su jo vediniais, ir Frankfurto mokyklos atstovų veikaluose bei vėlesnėse studijose. Viena iš tokių atšakų, perkeltų į dabartinę problematiką, siejama su feminizmo teoretike Judith Butler. Jos pateikta lyčių teorija, kuri vis transformuojama, perkeliama į naujus kontekstus, išryškina vieną iš esminių minties trajektorijų, radikalizavusių akademinę bendruomenę (tiesa, ne vien ją, nes tokias minties linijas perėmė ir kitos sritys, pavyzdžiui, tapatybės politika).
Butler teigė, kad socialinė lytis8 tėra tik vaidinimas, išreikštas kasdienybėje, paklūstantis individo lytiškumo apibrėžimui, o kartu stebėtojų ir veikėjų tikėjimo objektas, konstruktas, nulemtas istorinės situacijos. Pasak teoretikės, „socialinė lytis verčiama paklusti tiesos ir klaidingumo modeliui, kuris ne tik prieštarauja performatyvumo takumui, bet ir yra susijęs su socialinės lyties reguliavimo bei kontrolės politika.“9 Butler atskleidė, kad kultūroje slypi opresinė galia, nes individas, neteisingai atliekantis savo socialinės lyties vaidmenį, „užsitraukia akivaizdžias arba netiesiogines nuobaudas, o atlikdamas teisingai, užtikrina, kad išvis egzistuoja socialinės lyties esencializmas.“10 Savo teoriją išplėsdama į bendresnį kultūros lauką, Butler siūlė permąstyti įprastus reiškinius, elgesio modelius, kritikuoti juos iš marginalizuotos kultūros pozicijų,11 įžvelgiant, kaip pasireiškia represinis procesų reguliavimo mechanizmas.
Teisės profesorė Kimberle W. Crenshaw, išplėsdama Butler modelį, socialinės lyties kaip vaidmens idėją kiek vėliau susiejo su rasine problematika ir tapatybės politika.12 Opresuojamo individo padėtis yra multidimensionali, todėl jos aiškinimas, remiantis atskiromis kategorijomis, neatspindi realios situacijos (pavyzdžiui, baltaodė moteris patiria mažiau opresijos negu juodaodė). Nagrinėjant paslėptus represinius įvairių kultūrų mechanizmus, siekta kuo tiksliau apibūdinti žmogaus būseną. Tokiu būdu ši atšaka atskleidė opresijos hierarchiją – visuomenė sluoksniuojasi į daugiau ir mažiau opresuojamuosius (pagal skirtingą opresijos laipsnį), šis principas vadinamas intersekcionalumu. Vėlesniame tekste „Ribų žemėlapiai: intersekcionalumas, politinis tapatumas ir smurtas prieš juodaodes“ (1991) Crenshaw papildė savo teoriją individualia patirtimi, pavienius smurto atvejus priskirdama „plataus masto dominavimo sistemoms, kurios daro poveikį moterims kaip klasei.“13 Remdamasi teisinės praktikos pavyzdžiais, autorė teigė, esą kultūros plotmėje formuojasi tam tikri reprezentacijos mechanizmai, kurie lemia, kad įvairioms opresuojamųjų grupėms taikomi skirtingi standartai. Todėl „intersekcionalumas gali tapti naudingu ir plačiai taikomu būdu, kaip sušvelninti įtampas tarp tapatybių daugialypumo ir esamos grupių politikos.“14 Tačiau ir čia atsiranda prieštaravimas – jeigu tapatybė (tokia kaip lytis) yra socialinis konstruktas, tuomet ir įvairios intersekcionalios tapatybės, tokios kaip rasė, laikytinos socialiniais konstruktais (kitaip tariant, kiekvienas asmuo gali tapatinti save su kokia nors opresuojamųjų grupe). Crenshaw teigimu, egzistuojanti galios dinamika visuomet orientavosi į grupinį tapatumą, o įvairios kategorijos, taikomos kitiems tapatumams, nustato grupinę subordinaciją.15 Tai reiškia, kad egzistuoja socialinio grupavimosi principas, bet vienų patirtys yra privilegijuojamos, o kitų marginalizuojamos, – būtent tą ir turėtume įveikti.
Nors šios teorijos rėmėsi objektyviais faktais – istorinėmis aplinkybėmis, socialinių mokslų teikiamais duomenimis, atskleisdamos įvairaus laipsnio socialinę, kultūrinę ar kitokią diskriminaciją teisės ir kultūros srityse, – tačiau problemų kilo tuomet, kai pradėta įžvelgti, kad asmens tapatybė nesutampa su abstrakčiomis kultūros apibrėžtimis. Intersekcionalumas leidžia kiekvienam individui savo patirtyje įžvelgti tam tikras sisteminės opresijos formas, kurias apima individuali multidimensinė patirtis. Buvo prisimintos fenomenologijos, marksizmo, Frankfurto mokyklos teorijos, su kuriomis polemizuojant išpopuliarėjo tai, kas dabar vadinama požiūrio taško epistemologija (stand-point epistemology) – pasaulėvaizdis formuojamas, remiantis socialinėmis koordinatėmis. Pagal tokią epistemologinę nuostatą, žinios, gautos iš socialiai marginalizuojamų grupių, parodo objektyvesnį pasaulio vaizdą, negu žvelgiant iš galios pozicijų.16 Kitaip tariant, asmenys, pagal opresijos hierarchiją esantys viršūnėse, dėl savo socialinės padėties galintys kontroliuoti diskursą, laikomi netinkamais žinių šaltiniais, nes marginalizuoja socialines grupes, esančias viena ar keliomis pakopomis žemiau, tuo siekdami išlaikyti esamą struktūrą. Atsiranda ir požiūris, kad abejotina visa informacija, kurią teikia dominuojanti grupė.
Požiūrio taško teorijos autorė Sandra Harding mano, kad mokslas yra priklausomas nuo istorinių ir socialinių situacijų. Knygoje „Kieno mokslas? Kieno žinios? Mąstant apie moters gyvenimą“ (1991) perspektyvistinę poziciją ji papildė galios diskursu: „Kiekvienam asmeniui prieinama tik dalinė realybė, tai priklauso nuo jo paties vietos socialinėje hierarchijoje. Tikrovės vaizdas ne tik dalinis, bet ir iškreiptas tų, kurie dominuoja.“17 Harding irgi kelia prielaidą, kad subordinuotų grupių požiūris yra teisingesnis: „Kai žmonės šneka iš priešingų galios pozicijų, tie, kurie turi mažiau galios, objektyviau atskleidžia perspektyvą negu galingesnieji.“18 Ši kritinė teorija, pritaikyta įvairioms socialinėms, politinėms ir kultūrinėms sferoms, suteikia galimybę, susiklosčius tam tikrai sociokultūrinei situacijai, remtis individualia patirtimi kaip objektyviais faktais. Bet čia pat iškyla kita problema – marginalizuotoms grupėms, kurių tapatybė „socialiai sukonstruota“ arba neatitinka „tradicinių“ formų, pagal galios hierarchiją užimančioms žemesnę poziciją (t. y. opresuojamoms), galima priskirti kone visą globalią populiaciją, išskyrus vieną grupę, kuri dažname tekste apibrėžiama pagal formulę baltasis-vyras-vakarietis-heteroseksualas.
Vien tuo neapsiribota, nes įprastus faktorius, lemiančius pagrįstą socialinį pasipriešinimą, papildė naujos kategorijos, tokios kaip diskriminacija dėl pažiūrų, siejamų su vienokia ar kitokia politine ideologija. Kitaip tariant, nepritarimas tam tikram požiūriui ar politinių teiginių kvestionavimas gali būti suprastas kaip opresyvus, net agresyvus dominuojančiųjų veiksmas, žeminantis kieno nors kultūrinę tapatybę. Taikant šią minties liniją, paremtą panopresijos idėja, socialinę tam tikrų grupių patirtį papildė individuali patirtis – tai, kas individui asmeniškai ar politiškai nemalonu, gali būti traktuojama kaip sisteminė opresijos, prievartos, agresijos forma, nesvarbu, ar toks kaltinimas turi realų pagrindą, ar ne. Esama ir kurioziškų radikalios tapatybių politikos apraiškų (pavyzdžiui, baltaodė moteris identifikuojasi kaip juodaodė,19 52 metų vyras, siekdamas išvengti teisinės atsakomybės, dedasi 6 metų mergaite20).
Šios ir panašios idėjos lėmė, kad JAV ir Jungtinės Karalystės universitetuose atsirado iniciatyvos, vadinamos afirmatyviais (affirmative) arba pozityviais veiksmais (positive action). Tai tokia priėmimo į universitetus politika, kuria siekiama įveikti diskriminaciją dėl rasės, tikėjimo, tautybės, teikiant pirmenybę socialinėms grupėms, iki šio edukacijos laiptelio statistiškai patyrusioms didesnius ekonominius, socialinius ir panašius sunkumus. Sukurta speciali kvotų sistema, opresuojamų socialinių grupių nariams skiriami papildomi balai, tačiau tai savaime įtvirtina tam tikrą kitų socialinių grupių diskriminaciją. Pavyzdžiui, JAV teisingumo departamentas 2020 m. vasarą paskelbė dvejus metus trukusio tyrimo rezultatus: Yale’io universitetas, pasirinkdamas studentus, pernelyg didelę svarbą teikė rasei ir pažeidė pilietinių teisių įstatymą, nes diskriminavo baltuosius ir azijiečius. Komentaruose pabrėžta: „Nėra tokio dalyko, kaip graži rasinė diskriminacija.“21
Kai kurie tyrinėtojai įžvelgia ir dar sudėtingesnių, netgi pavojingų visuomenei tokios transformacijos apraiškų. Žurnalistas Gregas Lukianoffas ir socialinės psichologijos profesorius Jonathanas Haidtas 2018 m. išleido knygą „Amerikietiško proto slaugymas: kaip geros intencijos ir prastos idėjos išugdė nevykėlių kartą“.22 Pasak autorių, JAV universitetų miesteliuose, studentų bendruomenėse pastebimai stiprėja cenzūros apraiškos, minties lauke stropiai ravimos „piktžolės“, kad neliktų žodžių ir idėjų, kurios neatitinka politkorektiško diskurso, esą studentams tai kelia diskomfortą, įžeidžia mažumų grupes. 2013–2014 m. įvyko paradoksalus cenzūros „apsivertimas“ – iki tol laisvą žodį ir idėjas bandydavo užgniaužti institucijos, ypač jų administracija, bet vėliau to ėmėsi patys studentai, cenzūruodami tiek vieni kitus, tiek dėstytojus. Pradėta reikalauti, kad iš studijų programų būtų pašalinta trigerizuojanti23 medžiaga, nutylimos idėjos, kurias studentai laiko įžeidžiančiomis, esą nepaisoma socialiai teisingo diskurso, arba pažeidžiančiomis saugią jų erdvę.24
Manoma, kad toks požiūris įsitvirtino, atsiradus socialinėms medijoms, kurių pučiami informaciniai burbulai daro didžiulę įtaką visuomenės nuotaikoms ir opinijai. Atrodo, niekas nenumatė to, kad naująsias medijas valdantys algoritmai vartotojams pateiks išskirtinai jiems aktualią informaciją, galų gale suburiančią individus į bendraminčių kompanijas. Taip sudaromos sąlygos rezonuoti skirtingiems individams su tapačiomis pažiūromis, todėl informacinė terpė vis labiau tirštėja, radikalėja. Iš informacijos srauto išnykus nuomonių įvairovei, tam tikras grupes apėmė neklystamumo, teisumo jausmas, nes informacinis fonas visuomet be išlygų pritaria jų įsitikinimams. Individai pradėjo oponuoti ne tik idėjoms, kurios gali būti suprastos kaip opresija ar trauma, bet apskritai viskam, kas neatitinka jų vertybinių nuostatų ar politinių pažiūrų. Keistu galios svertu studentai pavertė, pavyzdžiui, šmeižto taktiką – jei yra jiems oponuojama arba plėtojama diskusija, kvestionuojanti jų poziciją, iškart griebiamasi kaltinimų, neva priešininkas nepakankamai progresyvus, net rasistas (pagal principą, kas ne su mumis, tas prieš mus). Toks asmuo viešai gėdinamas, šmeižiamas, situacija eskaluojama, pasitelkiant „savas“ socialinių tinklų bendruomenes, darant spaudimą institucijoms. Taip susiklosto pats save cenzūruojantis „socialiai teisingas konformizmas“, kuris dar labiau segmentuoja įvairias socialines grupes, iš esmės pamindamas žodžio laisvės idėją. Kaip rodo 2020 m. liepą paskelbta CATO instituto apklausa, beveik 62 proc. amerikiečių vengia viešai reikšti savo politines pažiūras, nes tai galėtų ką nors įžeisti.25
JAV ir apskritai Vakarų aukštojo mokslo institucijose vykstantys procesai, studentijos laikysena rodo ženklus, kurie nemaloniai primena tarpukario istoriją. Pavieniai asmenys dažniausiai pasitelkia tam tikrą socialiai aktyvią grupę, pritariančią bet kokių opresijos ar agresijos formų panaikinimui, tačiau agresyviai atakuojančią visus tuos, kurie nepritaria tos grupės įsitikinimams. Tai lėmė, kad akademinė edukacijos sistema ir bendravimo modelis pasikeitė iš esmės – dėstytojai nebegali diskutuoti apie įsitikinimus, nes rizikuoja studentus įžeisti arba traumuoti.
Šios problemos paradoksaliai susiplakė į keistą galios žaidimą, ryškiausiai tvykstelėjusį 2017 m. JAV. Neramumai Evergreene prasidėjo, kai šio koledžo tradicija tapusią „Pasitraukimo dieną“ (mažumų atstovai savo noru trumpam pasitraukia iš akademijos gyvenimo – tai simbolizuoja diskriminuojamų grupių svarbą socialiniam gyvenimui) studentai nutarė paminėti kitaip – paprašė, kad iš akademijos gyvenimo vienai dienai „savo noru“ pasišalintų visi baltaodžiai. Biologijos profesorius Bretas Weinsteinas paprieštaravo tokiam sumanymui ir patyrė spaudimą iš akademijos bendruomenės – pradėta jį persekioti, grasinta net fiziniu susidorojimu.26 Apkaltintas rasizmu už teiginį, kad negalima segreguoti studentų rasiniu pagrindu, profesorius turėjo pasitraukti iš pareigų, nes gynė savo įsitikinimus, be to, kilo pavojus net asmeniniam saugumui.27 Atmesdamas kaltinimus, neva jis yra sisteminis rasistas, Weinsteinas teigė: „Jei kas nors visur ieško rasizmo su konfirmacijos intencija, ras jį net ir ten, kur jo visiškai nėra.“28 Kilus protestams, buvo aiškinama, kad baltojo asmens buvimas universiteto teritorijoje „Pasitraukimo dieną“ savaime įrodo jo rasizmą. Net mažumoms priklausančių studentų nepritarimas naujam tos dienos formatui buvo vertinamas kaip masinio opresijos aukų marginalizavimo pasekmė, privertusi simpatizuoti opresoriui. Protestuotojai užėmė universitetą, laikė įkaitais fakulteto dėstytojus, susidorodami su kiekvienu, nepritariančiu protestams. Panašių veiksmų nevengia ir kitų universitetų bendruomenės.
Jaunimas puoselėja vadinamąją atmetimo (call-out) kultūrą, studentai „sunerimsta dėl didžiausių mažmožių [...], o tai lėmė dvasinę mokymo įstaigos dezintegraciją ir bendruomenės susiskaldymą.“29 Reikalaujama keisti programas, nes per paskaitas studentai protestuoja, smerkdami tam tikrus kursus, pavyzdžiui, piktindamiesi, kad toliau dėstomas Platonas ir Aristotelis.30 Kaltina savo profesorius, neva šie teigia baltųjų pranašumą (white supremacists), nepalaiko juodaodžių, yra neatviri dialogui ir kritikai. Kai kurių dėstytojų teigimu, tapo nebeįmanoma diskutuoti kontroversiškomis ar sunkiomis, tačiau mokslui būtinomis temomis, esą bus pažeista saugi studentų erdvė... Tai verčia „profesorius ir studentus nesakyti nieko, kas galėtų užgauti kieno nors jausmus.“31 Dėstytojai užsimena apie nuolatinę įtampą, kylančią dėl bet kokios informacijos, jeigu ji prieštarauja ideologizuotai pozicijai.32 Kiekvienas naująjį diskursą atitinkančios pozicijos kritikas savaime kategorizuojamas kaip rasistas arba eretikas.33 Tokią ideologinę laikyseną kai kurie akademinės bendruomenės nariai išties prilygina teologijai.
Perpratę „kalbos žaidimus“, autoriai pasirūpina, kad akademiniai jų tekstai atitiktų tam tikrą diskursą, nes tada pateks į mokslinius leidinius, taigi bus daug lengviau kopti akademinės karjeros laiptais. Kad tą įrodytų, Jamesas Lindsay’us, Helena Pluckrose ir Peteris Boghossianas parengė 20 netikrų mokslinių straipsnių kultūros, queer, rasės, lyties ir antsvorio34 temomis, vartodami feminizmo, poststruktūralizmo, kritinės teorijos ir panašių sričių žargonus, citavo net Hitlerio „Mano kovą“, žydus pakeitę abstrakčiais baltaisiais, be to, kėlė keisčiausias hipotezes ir sąmoningai darė akivaizdžiai absurdiškas išvadas.35 Iš 20 straipsnių recenzuojami mokslo žurnalai nepriėmė tik 6, kai kuriuos net apdovanojo. Šiaip ar taip, autoriai įrodė, kad tokie straipsniai, neatitinkantys jokių mokslo kriterijų, neretai užima tvirtas akademines pozicijas ir tampa argumentais „kultūrinėse kovose“, dar labiau radikalizuodami įkaitintas „teisuolių“ grupes.
Akivaizdu, kad šioje srityje kažkas išsiderino, tapo nebekontroliuojama, nes visuomenė vis labiau poliarizuojasi, jau net „menki nuomonių skirtumai yra kategoriškai smerkiami, charakterizuojami kaip moralinė klaida ar intelektualinė nesėkmė, neleistinas minties nusikaltimas, diskredituojantis viską, ką dar tas asmuo galėtų pasakyti.“36 Nuogąstaujama, kad „kai kurie koledžai tapo religinėmis mokyklomis, kurių religinė dogma – „sekuliarusis humanizmas“. Nors jie neigia religinį ar ideologinį savo statusą, bet pateikia tai kaip transcendentinę tiesą arba sveiką protą, kaip lingua franca, būdingą šiuolaikinei demokratijai.“37 Šios „religijos“ priešais kartais paskelbiami net asmenys, nežinantys, kad padarė tokį nusikaltimą, todėl kai kurie atvejai prilyginami net stalinizmui, t. y. „tave gali nuteisti už veiksmą, kuris dar net nebuvo laikomas nusikaltimu, kai tu jį padarei.“38 Kontrolė palaikoma jau vien tuo, kad šios ideologijos atstovai randa vis daugiau dalykų, apie kuriuos nevalia kalbėti, o akademinė bendruomenė vis dažniau kartoja frazę „raganų medžioklė“.39
Šios teorinės minties raida išduoda siekį užimti vis platesnes intelektualines teritorijas, sutvirtinant akademines pozicijas, o praktinis viso to įgyvendinimas virsta politinės galios kaupimu, stabdant skirtingų nuomonių susipynimą ir idėjų mainus. Turbūt kaltų dėl šios situacijos nereikėtų ieškoti, nes procesas itin chaotiškas, painus. Net kyla mintis, gal tai įsisenėjusi politinė būsena, neteisingai perinterpretuojamų idėjų radikalizacija, diskredituojanti pirminius tikslus, kai siekta užtikrinti lygiateisiškumą, emancipaciją, toleranciją... Viena vertus, tai gali tapti masiniu ir pavojingai radikaliu politiniu judėjimu, bet gali paprasčiausiai išsikvėpti, atsiradus naujai jėgų pusiausvyrai. Kyla ir kitas pavojus – gali suradikalėti jėgos, esančios priešingoje švytuoklės pusėje, vis stiprėjant socialinėms įtampoms, kurių griaunamieji sprūdžiai nuolat kartojasi JAV ir apskritai Vakarų istorijoje.
1 Margaret Hedeman, Matt Kristoffersen, „Art History Department to scrap survey course“, in: Yale News, [interaktyvus], 2020, [žiūrėta 2020-02-10], https://yaledailynews.com/blog/2020/01/24/art-history-department-to-scrap-survey-course/
2 Mantas Adomėnas, Vytautas Ališauskas, Rimvydas Petrauskas, Nerija Putinaitė, Mantas Tamošaitis. Lietuvos humanitarinių mokslų raudonoji knyga. Vilnius: M. Tamošaitis. 2019, p. 14.
3 Allan Bloom, The Closing of the American Mind: How Higher Education Has Failed Democracy and Impoverished the Souls of Today’s Students, JAV: Simon and Schuster, 1987.
4 Richard Bernstein, „In Dispute on Bias, Stanford Is Likely To Alter Wester Culture Program, in; The New York Times, 1988 m. sausio 19 d., p. 12.
5 Torbjørn Tumyr Nilsen. Mintys apie planetinį mastą: pokalbis su Achille’iu Mbembe. In: artnews.lt, [interaktyvus], 2020, [žiūrėta 2020-02-15], https://artnews.lt/mintys-apie-planetini-masta-pokalbis-su-achilleiu-mbembe-55954
6 Ten pat.
7 Ten pat.
8 Anglų kalboje lytis (sex) atskirta nuo socialinės lyties (gender).
9 Judith Butler, „Performative Acts and Gender Constitution: An Essay in Phenomenology and Feminist Theory“ in: Theatre Journal, Vol. 40, Nr. 4, 1988, p. 528.
10 Ten pat.
11 Ten pat.
12 Kimberle Crenshaw, „Demarginalizing the Intersection of Race and Sex: A Black Feminist Critique of Antidiscrimination Doctrine, Feminist Theory and Antiracist Politics“, in: University of Chicago Legal Forum, Vol. 1989, Nr. 1, 1989, p. 139.
13 Kimberle Crenshaw, „Mapping the Margins: Intersectionality, Identity Politics, and Violence Against Women of Color“, in: Stanford Law Review, Vol. 43, Nr. 6, 1991, p. 1241.
14 Ten pat, p. 1291.
15 Ten pat, p. 1297.
16 Em Griffin, Andrew Ledbetter, Glenn Sparrks, A First Look At Communication Theory, New York: McGraw-Hill Education, 2019, p. 396.
17 Sandra Harding, Whose Science? Whose Knowledge?: Thinking from Women’s Lives, Ithaca, New York: Cornell University Press, 1991, p. 59.
18 Ten pat, p. 269–270.
19 Kirk Johnson, Richard Pérez-Peña, John Eligon, „Rachel Dolezal, in Center of Storm, Is Defiant: ,I Identify as Black’“, in: The New York Times, [interaktyvus], 2015, [žiūrėta 2020-08-01], https://www.nytimes.com/2015/06/17/us/rachel-dolezal-nbc-today-show.html
20 Emily James, „‘I’ve gone back to being a child’: Husband and father-of-seven, 52, leaves his wife and kids to live as a transgender SIX-YEAR-OLD girl named Stefonknee“, in: dailymail.co.uk, [interaktyvus], 2015, [žiūrėta 2020-02-15], https://www.dailymail.co.uk/femail/article-3356084/I-ve-gone-child-Husband-father-seven-52-leaves-wife-kids-live-transgender-SIX-YEAR-OLD-girl-named-Stefonknee.html
21 Nick Anderson, „Justice Department accuses Yale of illegal bias against White, Asian American applicants in admissions“, in: The Washington Post, [interaktyvus], 2020, [žiūrėta 2020-08-10], https://www.washingtonpost.com/local/education/justice-department-accuses-yale-of-illegal-bias-against-white-asian-american-applicants-in-admissions/2020/08/13/d99a7376-dda5-11ea-8051-d5f887d73381_story.html
22 Greg Lukianoff, Jonathan Haidt, The Coddling of the American Mind: How Good Intentions and Bad Ideas Are Setting Up A Generation For Failure, New York: Penguin Press, 2018.
23 Trigeris (angl. trigger – spragtukas, gaidukas) – sąvoka, apibūdinanti nepasitenkinimą, kurį sukelia traumuojantys žodžiai ir vaizdai.
24 Saugi erdvė (angl. safe space) – tai specialiai išskirta bendruomeninė erdvė, kurioje privaloma bendrauti, atsižvelgiant į marginalizacijos ir agresijos patirtis, smerkiant neapykantos kalbą, netoleruojant smurto, priekabiavimo, užtikrinant saugumą moterims ir mažumų grupėms.
25 Emily Ekins, „Poll: 62% of Americans Say They Have Political Views They’re Afraid to Share“, in: CATO institute, [interaktyvus], 2020, [žiūrėta 2020-08-11], https://www.cato.org/publications/survey-reports/poll-62-americans-say-they-have-political-views-theyre-afraid-share
26 Anemona Hartocollis, „A Campus Argument Goes Viral. Now the College Is Under Siege“, in: The New York Times, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2020-02-15], https://www.nytimes.com/2017/06/16/us/evergreen-state-protests.html
27 Ann Schmidt, „Students at liberal arts college confront ‘racist’ biology professor and urge him to resign after he criticized event asking white people to leave campus for a day“, in: Daily Mail, [interaktyvus], 2017, žiūrėta [2020-04-20], https://www.dailymail.co.uk/news/article-4546704/Professor-called-racist-asked-resign-students.html
28 Katherine Long, „Long-simmering discord led to The Evergreen State College’s viral moment“, in: The Seattle Times, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2020-02-15], https://www.seattletimes.com/seattle-news/education/discord-at-evergreen-state-simmered-for-a-year-before-it-boiled-over/
29 Conor Friedersdorf, „The Destructiveness of Call-Out Culture on Campus“, in: The Atlantic, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2020-02-15], https://www.theatlantic.com/politics/archive/2017/05/call-out-culture-is-stressing-out-college-students/524679/
30 Lucía Martínez Valdivia, „Professors like me can’t stay silent about this extremist moment on campuses“, in: The Washington Post, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2020-02-15], https://www.washingtonpost.com/opinions/professors-like-me-cant-stay-silent-about-this-extremist-moment-on-campuses/2017/10/27/fd7aded2-b9b0-11e7-9e58-e6288544af98_story.html
31 Judith Shulevitz, „In College and Hiding From Scary Ideas“, in: The New York Times, [interaktyvus], 2015, [žiūrėta 2020-02-15], https://www.nytimes.com/2015/03/22/opinion/sunday/judith-shulevitz-hiding-from-scary-ideas.html
32 Jenifer Medina, „Warning: The Literary Canon Could Make Students Squirm“, in: The New York Times, [interaktyvus], 2015, [žiūrėta 2020-02-15], https://www.nytimes.com/2014/05/18/us/warning-the-literary-canon-could-make-students-squirm.html
33 Shadi Hamid, „Bari Weiss and the Left-Wing Infatuation With Taking Offense“, in: The Atlantic, [interaktyvus], 2018, [žiūrėta 2020-05-20], https://www.theatlantic.com/politics/archive/2018/02/bari-weiss-immigrants/553550/
34 JAV yra akademinės antsvorio studijos (Fat studies), priskiriamos tarpdisciplininei praktikai, kuri panaši į lyčių ar queer studijas. Įtvirtinama idėja, esą antsvorį turintys asmenys yra diskriminuojami dėl savo tapatybės ir pasirinkimo. Tokios studijos neigia antsvorio keliamą pavojų sveikatai, siekia, kad iš įvairių teisinių dokumentų būtų išbraukta formuluotė, pagal kurią antsvoris laikomas sveikatos sutrikimu.
35 Yascha Mounk, „What an Audacious Hoax Reveals About Academia“, in: The Atlantic, [interaktyvus], 2018, [žiūrėta 2020-06-15], https://www.theatlantic.com/ideas/archive/2018/10/new-sokal-hoax/572212/
36 Lucía Martínez Valdivia, „Professors like me can’t stay silent about this extremist moment on campuses“, in: The Washington Post, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2020-05-15], https://www.washingtonpost.com/opinions/professors-like-me-cant-stay-silent-about-this-extremist-moment-on-campuses/2017/10/27/fd7aded2-b9b0-11e7-9e58-e6288544af98_story.html
37 Rebecca W. Bushnell, A Culture of Teaching: Early Modern Humanism in Theory and Practice, Ithaca, London: Cornell University Press, 1996, p. 7.
38 William Deresiewicz, „On Political Correctness: Power, Class, and the new campus religion“, in: The Americal Scholar, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2020-04-20], https://theamericanscholar.org/author/william-deresiewicz/
39 Jesse Singal, This Is What a Modern-Day Witch Hunt Looks Like, in: New York Magazine, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2020-05-20], https://nymag.com/intelligencer/2017/05/transracialism-article-controversy.html