Praeina pirma karantino diena. Antradienis. Už lango gęsta vakaras, mes sėdime kiekvienas prie savo laptopų ir geriame alų.
– Tavo balsas kaip smėlis, – nutraukiu jos pasakojimą.
– Kaip smėlis? – nustemba.
– Kai tari dvibalses, ausinėse girdžiu šiltą pajūrio vėją, o z, s, ž, š, skamba šiurkštokai, kaip smėlis. Ir dar yra jame kažkas braziliško, bosanoviško...
– Greičiausiai tai dėl skaipo, – mano svajas nutraukia Viktorija.
– Hm. Gal būt... Tiek to… norėjai man kažką papasakoti.
Ji tęsia pradėtą pasakojimą:
– Per pietus gaunu žinutę: Labas. Turbūt nepameni manęs? Aš Lino brolis. (Linas – mano buvęs vaikinas) Tvarkiau rūsį ir radau dėžę video kasečių. Ant vienos iš jų – nepatikėsi – tavo vardas.
Aš jam atrašau: Labas, tik ant vienos? ;) Jis daug filmavo, todėl nustebau, kad esu paminėta tik ant vienos, – šypsosi Viktorija. – Tada vėl gavau žinutę: Aš jų net nežiūrėjau. Neturiu videko. Tai kaip? Nori?
Įsivaizduoji, koks… Aš jam atrašiau: Viskas taip seniai buvo. Gal ne.
Tada jis: Ok, tai išmetu su visom.
Aš tada whaat!? Išmesti savo brolio kasetes!? Atrašau:
Palauk, nemesk. Aš jas pasiimsiu. Visas.
Klausiu nustebęs:
– Ką? Kodėl?
Ji atsigeria alaus. Pažiūri kažkur pro langą, tada į mane ir sako:
– Žinai, tas vaikinas, su kuriuo draugavau, Linas... mes išsiskyrėme ir jis po to nuskendo.
– Auč. Kaip gaila.
– Ne ne, viskas gerai… Kai sužinojau, buvo praėję gal penkeri metai nuo jo mirties. Aš gyvenau Londone ir net nebandžiau įsileisti kaltės ar gailesčio. Savų rūpesčių buvo per akis… Todėl įsivaizduok, kaip netikėtai atsiranda jo brolis ir… na žinoma, pirma mano reakcija ne ne ne, kam man reikia tų kasečių. Bet kai supratau, kad jis nori jas išmesti. Išmesti! Kaip plastiką! Net nepažiūrėjęs! Man taip staiga sukilo iš vidaus, nežinau kaip paaiškinti. Pamaniau, turiu bent neleisti jam to padaryti.
– Ir tu susitikai su juo? – klausiu – per karantiną?
Ji nuleidžia akis, kaip prasikaltęs vaikas.
– Jokio kontakto. Ką tik grįžau, – gurkšnis alaus. – Išvažiavau ir kaip tik pradėjo lyti. Nenorėjau važiuoti iki namo, kur jis gyveno, todėl sustojau prie pardės ir parašiau jam, kad ateitų. Netrukus atrašo, kad negali išeiti, nes, įsivaizduoji, jis dabar su tapkėm. Klausia, gal galiu prieiti prie durų ir pasiimti pati. Aš buvau su medžiaginiais sportbačiais ir džemperiu. Išlipau, užsidėjau kapišoną, kaukę, priėjau prie laiptinės durų. Jis laikė jas praviras, įterpęs mėlyną krokso snukį. Aš atidariau duris, pasiėmiau dėžę, padėkojau ir nusisukusi išėjau. Čia buvo gal trumpiausi santykiai mano gyvenime. Jis matyt irgi nesitikėjo, kad taip greitai apsisuksiu. Tai va. Dabar tos kasetės guli garaže... dėžės taip ir neatidariau. Vyrui irgi kol kas nepasakosiu, – ji atsigeria alaus. – Žinai, kažkaip keista. Lyg laikyčiau namuose savo buvusio vaikino lavoną.
Pokalbis tęsiasi iki vidurnakčio. Daugiausia kalba ji:
– Tai buvo du tūkstančiai trečiųjų pavasaris. Mes buvome dailoškės trečiakursiai. Aš studijavau keramiką, jis – tapybą. Susipažinome viename vakarėlyje. Jis vyko didžiuliame name. Tą namą, visą, nuo rūsio iki palėpės, išsinuomavo, nemeluoju, gal koks dvidešimt akadės studentų. Daugiausia iš Klaipėdos ir Šiaulių. Įsivaizduoji, visas trijų aukštų namas – studentų kolonija. Kažkur kažkas tapo paveikslą, kažkas rūko žolę. Koridoriai apšviesti raudonai, didžėjus garsiai grojo hausą, pakampėse pilna alaus butelių, vyno, po laiptais numesti čiužiniai, o ant tų čiužinių, po tais laiptais... baisu net prisiminti.
Tai buvo kažkuo ypatingas metas, gyvenime tik vieną kartą pavyko išgyventi tokią sparčią socializaciją, tūsai nesibaigdavo savaitėmis, o tu eidavai iš vienos salės į kitą, sutikdavai tuos pačius žmones ir vis naujas pažintis. Visi buvo žiauriai draugiški, niekas su niekuo nekonkuravo. O gal aš tik idealizuoju praeitį, – pasakoja ji.
Tą vakarą narstant du tūkstančiai trečiuosius iš šaldytuvo dingsta trys skardinės alaus.
Atsisveikindami nusprendžiame susitikti netolimoje ateityje.
– Gal net podkastą įrašysime, – pajuokauju.
Kitą dieną jaučiu pagirias.
Pirmą karantino savaitę negaunu iš jos jokių žinių. Prisipažinsiu ir pats nelabai inicijavau. Bet po savaitės ateina žinutė: „Pasimatom šiandien. Ką manai?“.
Šį kartą ji tylesnė nei aš. Pokalbis vis užtaiko ant nejaukių pauzių, kurios, kaip seklumos, skatina ieškoti kitų temų.
– Kaip sekasi su tom juostom? – klausiu.
Atgyja, lyg atsiminusi, dėl ko skambina.
– Klausyk, tu sakei, kad dirbai videonuomoje. Gal žinai, kaip perkelti vaizdą iš kasetės į kompiuterį?
– Tai buvo taip seniai. Kiek pamenu, reikia grotuvo, specialaus laido ir programos. Arba gali atiduoti tiems, kas perrašo. Turiu vieną draugelį, galiu pasidomėti.
– Tiek to. Aš su kitu prašymu. Net nežinau kaip pradėti, – ji atsidusta. – Supratau, kad privalau peržiūrėti tas kasetes. Vadink tai moteriška intuicija, bet kažkas jose neduoda man ramybės. Tačiau negaliu to daryti namuose.
Aš palinksiu:
– Na žinoma, juk vyras ir visa kita.
– Ai, ne, dėl Džeremio tai nesijaudink, jis viską žino ir supranta. Mes atviri vienas kitam. Kaip tau paaiškinti, nenoriu, kad čia mirgėtų mano praeities šviesa. Taip pat nenoriu jų duoti svetimiems, privalau pamatyti jas pati viena už savo namų. Todėl atsiminiau, kad sakei... pamaniau paprašyti tavo pagalbos, – ji prikanda lūpą ir pakelia antakius. – Gal turi kambarį ir gali priimti mane pas save porai savaičių su tom kasetėm? Prašau... Aš susiveiksiu viską ko reikia – grotuvą, kompiuterį, laidus… Beje, tu gyveni vienas?
– Šiuo metu – taip. Bet... kaipgi karantinas?
O ji ne iš tų, kurios bijo išeiti į lauką be kaukės.
– Jei tu nesakysi, aš irgi nesakysiu – koketiškai šypteli. – Be to, juk nesergame.
Gurkšnis alaus nusileidžia į mano skrandį. Prisipažįstu, esu lengvai pasiduodantis bet kokiam pagalbos prašymui, ypač moters. Ir man jau įgriso sėdėti vienam namuose.
– Gerai, – sakau. – Kodėl gi ne?
– Tikrai? – apsidžiaugia. – Aš nebūsiu tau našta, pamatysi.
Paklausiu, apie kokį kiekį kasečių mes kalbam?
– Aštuoniasdešimt šešios. Vienos trukmė – dvi valandos. Manau, per dieną fiziškai galėčiau peržiūrėti kokias penkias, gal šešias. Taigi, iš viso apie septyniolika dienų. Dirbti dabar vis tiek bus sunku. Žodžiu, man žūtbūt reikia jas peržiūrėti. Supranti?
Aš pats gyvenu dviejų kambarių bute. Vienas iš jų erdvus, sujungtas su virtuve. Čia aš rašau, skaitau klausausi muzikos. Kitas – nedidelis miegamasis su langu į priešais stovintį namą. Jame aš paprastai miegu, bet kai nakvoti lieka koks draugas, kambarį galiu užleisti ir įsitaisyti ant sofos didžiajame.
Mes sutarėme, kad ji ateis pas mane devintą ryte. Tuo metu aš išeinu ilgam pasivaikščiojimui.
Ji atėjo sutartu laiku. Atsinešė kompiuterį, dėžę su kasetėmis ir kuprinę. Parodžiau jai kambarį, kuriame ji galės apsistoti. Ji pasidėjo daiktus ir apžvelgė vertinančiu žvilgsniu.
– Ar langas kaip nors užsidaro? Norėčiau visiškos tamsos.
– Žinoma, – prieinu ir nuleidžiu bambukinį roletą. – Neidealiai tamsu, bet kažkiek paslėps nuo šviesos.
Ji dairosi po kambarį tarsi tikrindama ar viskas, ko reikia darbui, yra. Tada atsisuka ir padėkoja.
Parduodu atsarginį raktą nuo durų, jei kartais norėtų staiga išeiti.
– Jei kas skambins į duris, atidaryti nebūtina.
Grįžęs po pasivaikščiojimo kepu kiaušinienę, išsimaudau po dušu, tada pusvalandį pasnaudžiu, paskaitau naujienas, užsidedu ausines ir klausiausi raminančios muzikos. Tada patikrinu paštą, atrašau į vieną kitą laišką.
Apie antrą valandą kaip visada, pietums verdu sriubą. Šį kartą raugintų kopūstų. Pabeldžiu į duris ir pakviečiu prisijungti. Ji valgo su tokiu apetitu, kad malonu žiūrėti.
Visas tas dienas, mūsų pokalbiai per pietus daugiausia sukasi apie tai, ką ji matė tose kasetėse. Kartais ji šypteli ir sako:
– Pameni, važinėjo tokios mikrūškės už du litus?
Ir mes tada kalbame apie mikrūškes, kokie agresyvūs būdavo jų vairuotojai, bandome atsiminti kokie maršrutai...
Kartais, jei diena pasitaikydavo niūri, ji susimąsčiusi žiūri į šaldytuvą lyg bandytų žvilgsniu jį pramušti. Ir valgydavo tada nedaug. Iš tų jos trumpų pasakojimų suprantu, kad Linas filmuodavo tai, kas vyko prieš jo akis. Jis nekūrė situacijų, nerežisavo jų.
Į juostą pateko balandžiai Žemaitės skvere, vaizdas pro Fabijoniškių rajono daugiabučio langą, nuo liūties bėgantys žmonės pro kavinės langą. Jis mėgo vaikščioti vienas po tuomet dar apleistas Vilniaus vietas – stoties rajoną, Algirdo gatvės kiemus, Žemųjų Panerių miškus, Naujamiestį.
Baigusi valgyti ji paima nuo stalo mudviejų indus ir išplauna. Nusišluosto rankas ir be jokių priekaištų grįžta atgal į kambarį. Kambarį, kuris tapo jos aukojimo vieta. O vakare vėl atsidaro jo durys ir, nenorėdama manęs trukdyti, ji tyliai tyliai išeina lauk.
Ir taip kiekvieną dieną – nesvarbu, savaitgalis ar Velykos, saulėta ar sniegas – ji pasirodo mano bute lygiai devintą ryto ir išeina devintą vakaro. Kartais pro uždaras duris ausis pasiekia atsukamos juostos zvimbimas. Kartais jos krizenimas. Kartais nuostabos atodūsiai.
Į pabaiga einant antrai savaitei, per pietus klausiu:
– Viktorija, kaip tu?
Jos akys buvo pavargusios, po vokais juodi ratilai, oda išblyškusi, o balsas lūžinėjo.
– Man atrodo, kad gyvenu ne šia diena. Lyg žiūrėčiau į praeitį iš kameros vidaus, tarsi būčiau ten, uždaryta tame laike, su juo. O tai, kas vyksta čia ir dabar – tu, šis butas, mano namai – visa tai kažkoks sapnas. Bet žinai, – ji pakelia į mane sunkias akis – man to reikia. Negaliu paaiškinti, bet supratau, kad žiūrėjimas padeda atsisveikinti su praeitimi, kuri mane jau ilgą laiką spaudė iš vidaus.
– Ar jau žiūrėjai tą juostą, kurioje tavo vardas?
– Dar ne. Pasilikau pabaigai.
Paskutinę jos peržiūros dieną pietums pagaminu gaspačio su karštomis bulvėmis. Pabeldžiu į duris. Tylu. Atidarau kambario duris. Ji pakelia apverktas akis nuo ekrano ir paprašo padėti padėklą ant grindų. Padedu ir tyliai uždarau.
Tos dienos vakaras, aš sėdžiu ant sofos ir skaitau knygą. Girdžiu kaip atsidaro kambario durys. Ji išslenka kaip katinas ir atsisėda šalia manęs, įsikniaubia į marškinius ir pradeda ramiai bei metodiškai verkti. Verkia ramiai, tyliai, kartais pasikūkčiodama. Tai truko gal dvidešimt minučių. Galiausiai ji pakelia nuo ašarų sutinusias akis.
– Man to reikėjo, – lyg bandytų pateisinti ilgą dingimą iš gyvenimo, sako ji.
Pasiūlau viskio.
– Norėčiau. Bet jei išgersiu, turėsiu likti nakvoti pas tave.
– Dėl manęs – jokių problemų.
– Gerai. Tik parašysiu Džeremiui, kad nesijaudintų.
Vienu mauku išgėrusi savo viskį ji susiraukia ir iškvepia. Paprašo dar. Man atrodo netaktiška klausti jos, apie ką buvo filmas. Bet ji nusprendžia išsipasakoti papasakoti. Dabar jos smėlėtame balse girdisi naujas garsas – tolumoje ošiančios jūros:
– Tai buvo graži gegužės diena, tiksliau – savaitgalis. Buvo pavasario egzaminų sesija. Pirmą kartą oras toks vasariškas, kai norisi kažkur į gamtą. Mes susidėjome į kuprinę konspektus, aš padariau sumuštinių, įsimetėm kitokio maisto, sėdome į jo golfą ir nuvažiavome į tokią sovietinę poilsinę prie Bebrusų ežero. Mediniai nameliai, viskas buvo taip pigu, priminė vaikystę…
Tą dieną jam užpūliavo krūminis dantis, todėl žandas buvo smarkiai ištinęs. Kaip šiandien atsimenu, jis visą laiką slėpėsi už savo kameros... Todėl ir filmavo daugiau nei paprastai. Buvo pasiryžęs ištraukti iš savaitgalio viską, ką norėjo ir turėti su savimi iki gyvenimo galo. Filmavo, kaip kurkė baloje varlės. Poilsinės namuko langas su vaizdu į eglyną. O pro viršūnes matėsi purpurinis saulėlydis. Jis filmavo kaip aš mokausi, smilga kuteno man pėdas ir pažastis.
Kitos dienos rytą mes sėdėjome ant liepto ir gėrėme tirpią kavą trys viename, valgėme jogurtą ir šokoladinius pyragaičius. Kojomis tabalavome per savo šešėlius vandenyje. Kažkuriuo momentu jam sprogo tas žandas ir jis išspjovė tuos pūlius į kriauklę. Jis šypsojosi veidrodyje. Atrodė kaip klounas.
Mes ėjome pasivaikščioti žvyrkeliu. Nardėme pravažiuojančių automobilių dulkėse. Prie ežero buvo supynės. Jis suposi ant jų ir žiūrėjo kaip maudausi šaltame ežere. Kviečiau jį prisijungti, bet jis tik įbrido truputi ir pabėgo atgal. O gale filmo (tai buvo paskutinis momentas). Jis parvežė mane iki namų ir žiūrėjo kaip tolstu, kaip mojuoju jam. Kai laiptinės durys užsidarė, jis pažvelgė į kamerą ir pasakė Ačiū tau. Tai buvo gražiausia diena mano gyvenime. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Jie buvo skirti man, esančiai čia, ateityje – ji išgėrė dar viskio. – Įsivaizduoji, tiesiog taip ir pasibaigė. Ir nuo tada nė karto nebuvo paėmęs kameros į rankas. Visas šis projektas baigėsi. Juostos dar buvo likęs koks ketvirtis, bet jis nusprendė, kad tai bus pabaiga.
Baigusi pasakoti ji pastato stiklinę ant palangės, atsisėda greta apkabina kojas. Mes žiūrime be žodžių pro langą. Netrukus ji užmiega. Aš palieku ją ant sofos, užkloju pledu, o pats grįžtu į miegamąjį. Jame dar tvyro jos kvapas. Šeštą ryto nubudęs girdžiu kaip cakteli liežuviu uždaromos lauko duris. Kurį laiką dar vartausi savo minčių debesyje kol noras šlapintis nugali ir priverčia atsistoti.
Koridoriuje randu dėžę su vaizdajuostėmis, raktą nuo buto ir raštelį:
„Paskutinis prašymas. Sunaikink šias juostas. Man jų nebeprireiks.“
