Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią skaitote ir skaitysite toliau, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.
O dabar – Dėmesio! Wow! Koks netikėtumas! – antroji įžanga. Ji apie mane. Tiksliau, apie mano gimimo dieną. Mano gimtadienis – stulbinančiai geras dalykas. Kadangi tiksliai nepamenu, kada gimiau, švenčiu kasdien – juk geriau jau atšvęsti be progos, nei praleisti progą pašvęsti. Taigi vakar nusprendžiau dar kartą paminėti savo gimimo dieną. Žinokit, ji visiškai netikėtai virto pačia pompastiškiausia švente. Tiesa, ordino įteikimu ir pjanke pasibaigusią fiestą inspiravo ne pats kasdien minimo gimtadienio faktas, o riteriškas mano poelgis.
Pradėkim nuo pat pradžių… Panašu į trečiąją įžangą, ar ne?.. Taigi prieš ir po darbo Portalo Minus Redakcijoje aš, kaip įprasta, gurkšnojau alutį, todėl pasibaigus darbavimosi valandoms buvau, švelniai tariant, švelniai atsipalaidavęs. Į antrąjį savo laiptinės aukštą užlipau nudribęs vos 15 kartų, o berakindamas buto spyną sugaišau vos pusvalandį. Man tai – nemenkas pasiekimas!
Vos įžengęs į butą aš kuo aiškiausiai pajutau, kad esu ne vienas. Tai buvo šeštasis pojūtis. Tai buvo netikėta vizija, kurią regėjo staiga atsivėrusi trečioji mano akis ir girdėjo ketvirtoji ausis. Tai buvo radioaktyvios slaptą informaciją nešančios pasąmonės bangos. Žurnalistpalaikio intuicija sufleravo, kad mano gimtadienis šįkart baigsis netradiciškai. Kitaip tariant, nebus nei butelių daužymo į kaimynų langus, nei klozeto šiurpinimo kabaretų, nei homoseksualių orgijų. Aiškiaregio regėjimas neapgavo – aš išties buvau ne vienas.
Tiesą pasakius, įtarti tai ėmiau dar anksčiau, nei praregėjo papildoma akis ir ėmė girdėti dar viena ausis – apytiksliai tada, kai pamačiau, kad kambariuose dega šviesa, groja muzika, trainiojasi koks pusšimtis žmonių, o mama ir blaivas (Blaivas?!.. Nu, negali būti!) tėtukas stypso su kaktusų puokšte.
– Sveikinu! – palaimingai nusišypsojo mamulka ir įteikė man kaktusų imperiją.
– Sveik… Ai, nu, t. y., sveikinu! – burbtelėjo tėvukas, kuris vos burbtelėjęs nuvirto ant grindų. Palyginus, gan elegantiškai – su savim nuversdamas tik pusę stalo taurių ir kelis staparikus. Ir – ačiū Dievui! – jis vis dėlto girtas, o tai reiškia, kad nesapnuoju.
– Aaa… Šita… Nu… Ne, taigi… – kaip visada, rišliai pradėjo mano dėdė Kurio Vardo Neatsimenu. Jei neklystu, jis vadovauja kišenių valymo firmai. Užima kišeninio prokuroro pareigas – berods, taip man sakė mamytė. Kol mąsčiau, koks tai turėtų būti taupus žmogus – juk dirbdamas kažkokioj apgailėtinoj kišenių firmelėj sutaupė pinigų keliems namams! – dėdulė tebetęsė sveikinimą. – Nu, tai… Sveikinu! Su gimtadieniu, o dar labiau – su tuo drąsiu žygdarbiu… Tokių kyšių, tfui… Tokių jaunuolių reikia Tėvynei! Ateik rytoj su buteliuku labai stiprios giros – tuo pačiu pakalbėsim dėl naujo darbo. Mums kaip tik trūksta profesionalaus šlavėjo-sekretoriaus-piarščiko.
– Et, ką jau čia, dėde… – kaip visada, be saiko kuklinausi aš. – Pas jus tikrai užsuksiu ir atsinešiu ne tik buteliuką, bet ir vėrinį jūsų dukrai – berods, jūs, dievaži, mėgstat įdarbinti susisaisčiusius giminystės ryšiais. O dėl to mano žygdarbio, tai anoks čia nuopelnas…
– Nenusipezėk! Dar ir koks nuopelnas! – riktelėjo šeimos bičiulis Prezidentas Bankas. Meluojantys liežuviai meluoja, kad dar neseniai šis solidžios išvaizdos vyras vadovavo įmantrioms tarptautinės bankų mafijos operacijoms. Anot meluojančių liežuvių, prisivadovavo tiek, kad jo dėka prasiskolino kažkokia laukinių valstybėlė, kurios tauta taip mėgo pigiausias reklamines nuotraukėles, kad prisižiūrėjusi jų ėmė ir išrinko Banką į prezidentus. Tai, kad šis postas solidus, akivaizdžiai pastebima – kol prezidentas tęsė savo prakalbą, 4 apygirčiai jo apsauginiai stebėjo mane į nosies šnerves sugrūdę „Kalašnikov“ vamzdžius. Ginklai šiek tiek aprūdiję, bet iš esmės prabangūs. Pirkti lizingu. Tiesa, neužtaisyti – su šiandieninėmis bankų palūkanomis kulkos tapo žvėriška prabanga. – Jau esi tikras vyras! Ir visai ne todėl, kad tau stuktelėjo tiek, kiek stuktelėjo, o todėl, kad įrodei esąs vertas šio baliaus! Ne amžius, o titaniški darbai iškelia Tautos didvyrius į Olimpą! Še tau Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordiną!
– Ačiū, B., – nusišypsojau ir padėjau ordiną prie kitų 42 Vyčio kryžiaus ir Gedimino ordinų, kuriuos kažkada pusvelčiui įsigijau Gariūnuose. Ordinus pardavinėjo jais apdovanotieji. Finansinė bankų gudragalvių ir pažaliavusių valstiečių milijonierių nustekentos laukinės valstybėlės situacija tokia, kad ordinų kavalieriai turi medalių, o šlamančiųjų maistui – nelabai…
– Anūkėli, Lietuvos žiedeli mielasai, – monstriškus savo rankų pirštus išskėtė močiutė. – Tu – visos mūsų aferistų ir alkoholikų giminės pasididžiavimas! Žinok, aš visada tavimi tikėjau! Netgi tada, kai penkioliktą kartą apiplėšei Kalvarijų kioską ir kai nugirdęs vieną politikierių įkalbėjai jį per televizorių atsiprašyti visos tautos. Tikėjau ir tada, kai kažkokiame Vilniaus laikraštpalaikyje išleidai savo pasakų ciklą „Juos vadina gėjais“. O dabar regiu, kad viltys nebuvo bergždžios. Galiu nesijaudindama laukti mirties, nes jau žinau, kad visos giminės pratęsimas patikimose rankose!
„Nuo kada giminės pratęsimas laikomas rankose?..“ – milisekundei susimąsčiau aš. Tačiau mąstyti toliau nesiryžau, nes po apmąstymų paprastai skauda galvą ir norisi emigruoti. Be to, savo žodį tarti panoro buvęs mamos klasiokas Aukštesniojoje pilotų mokykloje Prezidentas Lakūnas, o kai jis ką nors taria, mąstyti nereikia išvis – viskas banalu ir girdėta kelis šimtus kartų. Kaip visada, šis inteligentiškas vaškinio veido pilotas dvokė benzinu, iš jo kostiumo skverno kyšojo odiniai baikerio drabužiai, o iš anksto atrepetuota kalba skambėjo beprasmiškai, bet puikiai.
– Aš negaliu pasirašyti šių dokumentų, kuriuose, mano nuomone, išdėstyti Lietuvai nenaudingi reikalavimai, todėl… Oi, atsiprašau, supainiojau tekstus… – trumpam pasimetė Lakūnas. – Vadinasi, taip… Valstybininkai ir derybininkai manęs neprileidžia prie sosto! Žmonės masiškai emigruoja! Visiems, išskyrus valstybininkus, trūksta lėšų! Bet tvarka bus! Gal bus ir teisingumas! Beje, su gimtadieniu, ordinuotasai!
– Na dievaži, ar vertėjo… – gavus prašmatnią šprotų dėžutę manyje vėl atgimė kuklumo pabaisa. – Argi mano gimtadienis toks reikšmingas?.. O tas poelgis, apie kurį čia visi kalbat, sakyčiau, kasdienis… Taip būtų pasielgęs bet kuris šalies patriotu save laikantis ir 3 eurus už atliktą pareigą iš tėvelių gavęs žmogus…
– Neburnok, jaunuoli! – tokiu akiplėšišku mano santūrumu pasipiktino atsibudęs tėtukas.
– Kaip gali abejoti savo svarba visos Tėvynes raidai?! Tau jau 40 ar kažkiek tai metų! Esi apydrąsis, apyšaunis, apyjaunis ir netgi biški perspektyvus! Nemanyk, kad gimimo dienos išvakarėse išnešti šiukšlių kibirą yra paprasta. Tai – žygdarbis! Ir vakar tu jį atlikai! Tai netgi kilniau už gimtadienio atšventimą iki žemės graibymo. Ta proga ir surengta ši vakaruška. Ta proga mūsų Prezidentas Bankas apdovanoja tave ordinu! Ta proga, džentelmenai ir jų bobos, po 50! Toks padrąsinimas pamažu ištirpo ant nudraskytų ir apipuvusių mano svetainės tapetų. Visi darė po 50. Kiekvienas – bent po 50 kartų.
Tai štai – dabar jau žinot, kaip aš gavau valstybinės reikšmės apdovanojimą. Pabandykit ir jūs! Kas ten žino – sako, apdovanojimų dar liko… Liko ir šiukšlių, kurias galit išnešti. Tiesa, gaila, kad daugiausia šiukšlių ne jūsų namuose. Daugiausia jų Seime…