Ką veikti be televizoriaus?.. Skaityti knygą? Nesąmonė! Lapus varto snobai, o aš ne toks. Kuo daugiau skaitai, tuo protingesnis tampi. Protingiesiems sunku, o aš nenoriu, kad būtų sunku. Aš noriu gyventi laisvai ir linksmai – taip, kaip gyvena tie, kurie sulipo į televizorių ir kas vakarą gastroliuoja po visas įmanomas laidas. Nesu nei laisvas, nei linksmas. Kodėl? Todėl, kad manęs nerodo televizija.
Nieko nebus – einu pas kaimyną ArtūrČiką. Pasibeldžiu į duris.
– Kas ten?.. – domisi kaimynėlis.
– Čia aš – prodiuserių nemėgstamas žurnalistas, – mandagiai prisistatau.
– Tave rodo per televizorių, MPBD? – toliau domisi kaimyngalvis.
– Nežinau, nes teliko nežiūrėjau nuo praėjusio Naujako, – skundžiuosi aš. – Kreipiausi į „Bėdotojų turgų“. Prašiau, kad nupirktų televizorių, laptopą, kojinių ir mėsainių. Naudingi dalykai, bet kur tau –SmileDažytė net nesiteikė atsakyti į mano laišką! Po kurio laiko laidą užraukė. Įtariu, kad šie faktai gali būti susiję. Gal netgi tiesiogiai.
– Galėjai pasinaudoti tarnybine padėtimi ir publikuoti prašymą „Portale Minus“, – pataria ArtūrČikas.
– Galėjau, bet neišdrįsau, – muistausi už durų. – Korupcija – geras išradimas. Sakyčiau, netgi geresnis už dviratį.
– O kaipgi! Kažkada turėjau darbą. Todėl žinau, kad be korupcijos – nė žingsnio, – konstatuoja vyrukas. – Užeik – pažiūrėsim televizorių.
Užeinu. Prisėdu. Susiverčiu pigiausios labai labai stiprios giros bambalį, kurį atsinešiau pakeliui iš savo chatos, ir prisidegu baltarusišką cigarą „President“, kurį taip pat, beje, atsinešiau. Gyvenimas pamažu ima gerėti. Dairausi po kambarį. Nematau jokio televizoriaus.
– Gyvenu be televizoriaus, – paaiškina kaimynas. – Tikėjausi, kad atsineši.
Toliau geriu „Skorpiono girą“ ir pučiu vešlius dūmus. Jaučiu, kaip į širdį plūsta drąsa ir meilė Tėvynei. Jaučiu ir šalutinį poveikį – ima pintis liežuvis. Nieko tokio – net ir visiškai girtas neprišnekėčiau tokių nesąmonių, kokias eteryje skiedžia TV veidai.
– Įdomu, ką šiuo metu rodo televizorius?.. – bandau palaikyti pokalbį.
– Man irgi labai įdomu, – palaikyti pokalbį bando kaimynas.
– Gal eteryje kalba OksAnačka, apie kurią nuolat rašo mano Portalas? Man ji labai patinka, nes moka prieš kameras įtaigiai perskaityti parašytą tekstą ir seksovai pastrypčioti pagal fonūškę, – šypteliu prisiminęs lėlių armijos princesę. – Kaip gaila, kad neturiu televizoriaus… Galėčiau į svečius pasikviesti OksAnačką! Žiūrėtume pigias lietuviškas laidas, gliaudytume saulėgrąžas ir spjaudytume į ekraną, kai jame pasirodytų politikai.
– Galiu padovanoti tau neveikiantį „Šilelį“, – netikėtai pasiūlo kaimynėlis. – Dovanotam televizoriui į anteną nežiūri.
Aš net susigraudinu! Niekas nėra padovanojęs man tokios dovanos. Nieko tokio, jei „Šilelis“ nerodo. Vis tiek eteryje – tas pats per tą patį. Pripūstos lūpos, pripumpuoti papukai, korumpuoti seimūnai, nefonograminiai šokiai ir fonograminės dainos. Gal OksAnačka net nepastebėtų, kad televizorius išjungtas?.. Arba pastebėtų, bet iš mandagumo nutylėtų.
– Nežinau, ar nusipelniau tokios dovanos… – kaip įprasta, kuklinuosi aš. – Ar mes pakankamai artimi tokiam žingsniui? Ką pasakys žmonės?.. Galų gale, kaip apie tai pranešiu savo tėvams?!
– „Šilelis“ konteineryje šalia namo – gali pasiimti, – griežtai sako ArtūrČikas. – Tik ekranas suskaldytas su beisbolo lazda. Nesusilaikiau, kai kalbėjo Viktoriukas Uch.
Pabučiuoju geradario kaimyno ranką ir einu į kiemą prie konteinerio. Kapstausi po šiukšles, bet iš rankų nepaleidžiu cigaro. Šiais laikais įvaizdis yra viskas! Ištraukiu „Šilelį“. „Kaip puikiai sumanyta! – mąstau. – Šiukšlių šiukšlę, kuri rodė šiukšles, įmesti prie kitų šiukšlių. Matyt, kaimynėlis – tikras šiukšlių specialistas.“
Parsinešu televizorių namo. Turiu neveikiantį „Šilelį“, 20 cigarų ir 15 su puse bambalių „Skorpiono giros“. Afrikos vaikai neturi nė pusės to. Jie man pavydėtų. Viskas, ko trūksta, yra OksAnačka. Turiu jos numerį, bet nedrįstu skambinti. O kas, jei paklaus, ar namuose turiu veikiantį 20 metrų įstrižainės teliką? O jei pasidomės, ar mano sąskaitoje guli 20 lemų?.. Vėl pasimesiu, vėl pradėsiu mikčioti ir vėl supersusinepatoginsiu. Ne – geriau pasuksiu Prezidentui Misteriui Padorumui, kurį esu kalbinęs, kai dar buvau jaunas, negeriantis, nerūkantis ir daug žadantis! Jis tikrai turi veikiantį „Šilelį“.
Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai bei pavadinimai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią ką tik perskaitėte, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.