– Atleiskit, panele, kiek dabar valandų?.. – vos įžengęs į tūliką uždaviau firminį savo klausimą nematytai mažulei.
– Nežinau… – akis nuleido ši. – Laimingi žmonės tualete laiko neskaičiuoja.
– Ne, nu, tai jo, – net pasimečiau išgirdęs tokį nenuvalkiotą išminties perlą. Bet netrukus atsimečiau. – Panelyt, gal turit tualetinio popieriaus? Pakaks ir poros rulonų.
– Neturiu… – akis pakėlė ši. – Damos nekakoja ir nesisioja.
– Žinau, žinau! Aš irgi neužsiimu tokiais nešvariais reikaliukais! – patikinau aš. – O kuo jūs vardu, damute?.. Ką veiksit išėjusi iš tualeto? Kuo užsiimsit naktį?.. Gal, sakau, užsiimkim kartu?
– Esu buvusi unitazų specialistė Bože Krasivaja. Meilužiai vadina mane Juoda Orchidėja, – prisistatė juodaplaukė. – Išėjusi iš tūliko išeisiu visiems laikams. Naktį aimanuosiu dėl žlugusios karjeros. Labai mėgstu užsiimti ir viena, ir kartu!
– O! Esu apie jus skaitęs! Esat tikrų tikriausia legenda! – komplimentus žarsčiau aš. – Šmeižto akcijų užsakovai vadina mane MPBD. Gal norit paaimanuoti ir užsiimti dviese?..
– Noriu noriu – netgi labai, – mirktelėjo man B. Krasivaja. – Ar turi birbaklynį?
– Ką tokį?.. – dėl visa ko pasitikslinau aš. Žodis gražus ir lietuviškas, bet, švelniai tariant, šiek tiek dviprasmiškas.
– Birbaklynis yra senas ir gražus žodelis, atsiradęs Karaliaučiuje tais laikais, kai dar nebuvo klozetų, portalų ir klozetinių portalinių skandalų. Jis reiškia motociklą, – paaiškino man dama.
– Tai aišku, kad turiu birbaklynį! – net šūktelėjau aš. Švelniai tariant, ką tik apsimelavau. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Meluoju gerokai daugiau nei politikai prieš rinkimus, piarščikai per naujas viešųjų ryšių skiedalų kampanijas ir naujas nesąmones reklamuojantys marketingistai kartu sudėjus.
– Eina NATO, kaip fainai! – apsidžiaugė J. Orchidėja. – Šiandien 23.23 val. lauksiu tavęs prie Televizijos bokšto. Nevėluok!
Grįžau į ofisą Juodai pažadėjęs juodai nevėluoti. Tačiau iškilo pora problemų. Pirmoji, palyginti, buvo nedidelė: neturėjau pinigų prezervatyvams. Nieko tokio – pasiknaisiojęs išeiginių savo treningų kišenėse radau celofano maišelių. Visagalio laiko patikrinta situacija! Antroji problema buvo gerokai rimtesnė: neturėjau motociklo. Kokiu stebuklingu būdu aš jį turėčiau, jei visą gyvenimą babkių pakakdavo tik „Žebenkšties girai“?! Reikėjo suktis iš situacijos…
Išėjau pasivaikščioti Portalo vadams eilinį kartą priskiedęs, kad varau kalbinti anoniminio šaltinio, kurio citatos sukels tikrą click’ų bangą. Prie biuro kaip tik stovėjo 3 birbaklyniai. Visi priklausė mano Bosų Bosui. Pastarasis, skirtingai nei aš, užkaldavo tiek, kad kiekviename Vilniaus rajone turėjo po kelis motociklus. Kaip pats sakė, tai – žiauriai patogu: išeini ir pagal savo nuotaiką pasirenki norimos spalvos birbaklynį.
Nusižiūrėjau žydraspalvį Generalinio „Harley-Davidson“. Kaip tik vakar Portalas publikavo sensacingą straipsnį „Vaikinai, sugeneruokit mums daugiau click’ų skaitydami apie tai, kas patinka moterims, kurių jūs niekada neturėsit“. Publikacijoje perskaičiau, kad moteris veža žydra spalva. Pasirodo, damų pasąmonėje ji asocijuojasi su žydru beribiu dangumi, kuris asocijuojasi su laisvai debesis sparnais karpančiomis kregždutėmis, kurios savo ruožtu asocijuojasi su beribe įtaka ir korupcija, kadangi yra Turtingų Sugėrovų Lobistų Klikos Demagogų simbolis.
Savaime aišku, Boso „Harley-Davidson“ stovėjo užrakintas. Man eilinį kartą pravertė aferistų ir alkoholikų giminės, kuri deramai mane išauklėjo, pamokos. Motociklą užvedžiau vos kelias minutes pasikrapštęs sulankstyta grafke. Daug paprasčiau, nei 15 kartų tokiu pačiu metodu apiplėšti Kalvarijų kioską! Spustelėjau gazą ir nurūkau.
Birbinau po visą miestą stipriai viršydamas greitį. Mentai nestabdė nė karto, nes ant kaktos buvau užsiklijavęs žurnalisto pažymėjimą ir savo bičiulio Lietuvos kelių policijos vado Vyckos Grašio vizitinę.
Lygiai 23.23 val. stovėjau prie Vilniaus televizijos bokšto. Nepraėjus nė valandai su savo birbaklyniu privažiavo Bože-Orchidėja.
– Ohoho – koks moščnas žydras mocas! – aiktelėjo ji. – Jei gali sau leisti įsigyti tokį, matyt, rašai užsakomuosius straipsnius!
– Rašau visokius – ir užsakomuosius, ir sakomuosius, ir tariamuosius, – kaip išvaizdžiausias kiemo žąsinas, kuris netrukus keliaus į puodą, pūčiausi aš. – Užsakymų, sakymų ir tarimų – per akis! Aišku, nemažai ir teismų… Nu, bet, kaip sakoma, kas neteistas, tegu meta į mane plytgalį!
– Varom pas mane į Kauną, MPBD! – klyktelėjo Juoda Orchidėja.
– Į Kauną geriau su tanku, bet šį kartą galim ir be jo! – šūktelėjau aš. – Varom, Juoda!
Ir mes nakčia motociklais išvarėm į greitkelio rūką. Savaime aišku, varėm kuo greičiau. Kad būtų smagiau, greitį viršijom išjungę šviesas.
– Duok, Dieve, neužsimušti neturintiems saiko! – šaukė motociklininkė. – Nėra psichotropinių vaistų, stipresnių už meilę ir greitį! Bent jau aš tokių nežinau…
– Nesiparink, Orchidėja! – padrąsinau panelę. – Užsimuša tik kominiai lochai! Mes beveik blaivūs.
Taip ir važiavom… Tą akimirką mums nerūpėjo, kad esam skirtingi. Aš buvau chemija nupurkšta pakelės marihuana, o ji – orchidėja. Aš vilkėjau treningus, o ji – vakarinę Juzės Staktavičiaus suknelę. Aš buvau prastai apmokamas žurnalistpalaikis, o ji – unitazų žinovė.
Maždaug po pusvalandžio Laisvės alėjoje pastatėm birbaklynius. Pasirodo, būtent čia gyveno Bože Krasivaja. Nuėjome į šešiaaukštį jos kotedžą. Tokio dar nebuvau matęs. Butą sudarė vodkos buteliais prikimštas rūsys, vyno bonkomis prifarširuotas pusrūsis, privačia kino sale paverstas antrūsis, aukštas su keliais miegamaisiais, brand’iniams drabužiams skirta erdvė ir palėpė su sadomazochistinių sekso žaidimų įrankiais.
Vakarėlį pradėjome rūsyje, kur paskanavome krištolinio vandenuko. Pusrūsyje testavome kai ko kito. Antrūsyje žiūrėjome legendinį filmą „Girtas pilotas“, neturintį nieko bendra su Prezidentu Lakūnu. Miegamuosiuose testavome čiužinių minkštumą. Skambant „Liube“ šedevrams spintų labirintais paverstoje erdvėje persirenginėjau madingomis suknelėmis ir šokau su aukštakulniais. Gal nepasakosiu, kuo užsiiminėjom pasiekę paskutinį buto aukštą…
Ryte palikau damą miegoti, apžergiau plieninį slibiną ir parzvimbiau į Vilnių. Į darbą pavėlavau vos puspenktos valandos. Stebėjosi ir Generalinis, ir visi 16 jo pavaduotojų, ir 43 mano kolegos.
Klestelėjau prie savo kompo. Kažkaip tingėjosi dirbti… Griebiau mobilųjį ir ėmiau rašyti savo nakties juodaplaukei. „Žinau, kad ir po tūkstančio metų prisiminsiu svaigų juodų tavo plaukų aromatą. Geriau jau nerašysiu, apie kurios vietelės plaukus kalbu, – iš tuščio į kiaura pilsčiau aš. – Juoda Orchidėja, kaip aš mylėjaus! Juoda Orchidėja, kaip man skaudėjo šeštajame tavo chatos aukšte eksperimentuojant sado-mazo!“
Ji taip ir neatrašė… Po kelių dienų sužinojau, kad dar prieš metus J. Orchidėją vadino Juoduoju Jurginu, mat tuo metu ji buvo vyras. Nuliūdau, nes vyrai man patinka tik tada, kai esu kominis. Daugiau jai (jam?) neskambinau ir nerašiau, nes kartais esu principingas; ypač tais atvejais, kai pripiešusį Turtingų Sugėrovų Lobistų Klikos Demagogai išmeta mane iš uždaro jų sąskrydžio. Arba kai bare nepažįstami žmonės atsisako sumokėti už mano išgertą bačką. Arba kai privatus psichoterapeutas nenori pakonsultuoti manęs nemokamai…
Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai; taip pat – pavadinimai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią ką tik perskaitėte, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.