Netikėtai suvibravo mobiliakas. Skambino Marytė, kuri prisistatė esanti iš PP.
– Iš kur, iš kur?.. – iškart pasitikslinau. – Iš Prietrankų Pirmenybių? Žinokit, šitose olimpinėse varžybose jau dalyvavau. Nieko nelaimėjau… Korupcija!
– Oi, ne, jaunuoli, – nuramino mane Marytė. – Aš iš Pensininkų Partijos! Esu sekretorė-šlavėja-PPPPP.
– Pati Politinio Poligono Perbėgimų Paaiškinimo autorė?! Kai baliavojau su jūsų įkvėpėju Prezidentu Lakūnu, o po to – pilotavau jo lėktuvą, skaičiau šį drąsų jūsų atsišaukimą. Labiausiai man patiko eilutė apie tai, kad kuo daugiau partijų pakeiti, tuo atsparesnis tampi korupcijai.
– Jaunasis žurnaliste, kiba jums jau visai galvoje susimaišė?! – trizniavo Marytė. – Esmi Politinė Pensininkų Partijos Pirmininko Patarėja.
Man net užgniaužė kvapą… Pakvipo politine karjera…
– Pasisakau už tvarkos teisingumą ir teisingumo tvarką! Visą gyvenimėlį balsuoju už Pensininkų Partiją! – dialogo iniciatyvos žaibiškai griebiausi aš. – Tai – naujas, bet neabejotinai perspektyvus socialiai politiškas ir politiškai socialus judėjimas! Už pensininkus! Už paskutines dieneles skaičiuojančius sovietinius krivius! Už svajingai poliklinikose linguojančias sengalvėles! Už Lietuvą, pensininkai!
– Nu, va – koks malonus jaunuolis… – čystu kaifu dūsavo sekretorė-šlavėja-PPPPP, kuri jaunystėje, matyt, kaifavo su vietiniais kaimo hipiais alkoholikais. – Dar nedalyvavom jokiuose rinkimuose, užtat baisingai malonu, kad už mus jau balsavote! Alia akivaizdu, kad esate apsigimęs, kaip šitas, nu… Pi… Pide… Pipi… Piarščikas! O mes kaip tik ieškom piarščiko-santechniko, suprantat…
– O, jo jo jo! Aš viską suprantu! – patikinau bobutę. – Galiu būti ir pi, ir pide, ir pipi ir netgi piaršiku! Delfinas, kaip sakoma, ieško kur giliau, o aš – kur geriau.
Dar pusvalandį Marytė man pylė apie tai, koks narsus esu žurnalistas, kokie puikūs Tėvynės labui rašomi mano tekstai ir kaip PP susirinkimuose prie kaimų tarpuvarčių plinta laisvas, aštrus ir nenudailintas mano žodis.
Tada bobulencija pasiūlė po darbo susitikti jos namuose Vilniaus Kalvarijų g. trobelėje. Sutikau nė nemirktelėjęs! Kur čia, žmogau, nesutiksi! Iškart prisiminiau Adomo Beržo istoriją. Vaikystėje svajojo tapti žurnalistu. Kai vaikystė baigėsi, rašė genialaus pirmokėlio lygio straipsnius. Genialusis pirmokizmas atvedė iki paties Tautos Sąžinės Įsikūnijimo Sparnelio, kurį piktdžiugos taikliai vadina Kostiumuotu Kelmu, rūmų. Taip nereikšmingas žurnalistas virto reikšmingu piaršiku. Įtariau, kad man gali nutikti lygiai taip pat. Juk Portale esu visiškai nereikšmingas, o viešojoje erdvėje MPBD tampa bendriniu daiktavardžiu, reiškiančiu paperkamumą ir drąsą. Keistas derinukas, bet, pripažinkit, organizuojant tokias šmeižto akcijas, kokias rengiu aš, reikia turėti drąsos. Ir gerų teisėjų draugų turinčių advokatų, savaime aišku.
Į Marytės duris pasibeldžiau po geros valandos. Jas atidarė skylėtu praėjusį šimtmetį menančiu chalatu vilkinti dama. Trobelėje juostinis magnetofonas suko piratinį OJE įrašą „Laužo šviesa“.
– VaJėzus tu Marija! – dantų protezų vos nepametė Pensininkų Partijos atstovė. – Turbūt jūs ir esat tas žurnalistas, parašęs: „Suplėšykim į gabalus tuos Kolorado vabalus ir pensijos žydės!“
– Tikrai taip! Tai – aš! Po to kilo skandalas, nes, pasirodo, nuplagijavau ir iškraipiau kažkokio Tautos dainiaus žodžius. Nu, bet ką padarysi… Visi mes – žmonės. Visi mes plagijuojam… – Kapsuko universiteto Žurnalistikos instituto tiesas dėsčiau aš. – Jei neplagijuosi, toli nenuvažiuosi. Juk tai, kas geriausia, jau parašyta Ajurvedoje, Biblijoje ir „Durnių laive“!
Pensininkė pakvietė užsukti į namuką. Užsukau. Svetainėje ant stalo stovėjo trilitrinis lietuviškos mišrainės sloikas, 2 litrų krištolo vandens butelis ir įrėmintos „Komjaunuolio“ laikraščio iškarpos. Supratau, kad vakarėlis bus neprastas…
Tą naktį „Laužo šviesa naktyje“ AMamutovas stūgavo porą šimtų kartų. Su Maryte skaitėm „Komjaunuolį“ ir stebėjomės: „Kaip įtaigiai parašyta! Kokios aktualios antraštės! Kaip gerai gyvena liaudis!“ Kas kartą nusistebėję pakeldavome krištolinio vandens stikliuką.
Paryčiais hipių laikus prisiminusi dama pasiūlė pažaisti legendinį „Butelį“… Sukosi butelis… Krito chalatas ir džinsai… Lingavo šviestuvas… Geso jo ir blaivaus proto laužo šviesa naktyje…
Daugiau Marytė man nebeskambino. Kai skambinau aš, numesdavo ragelį. Tai buvo ne pirma ir ne paskutinė politinė mano meilė. Ateityje, kai nurims mano širdies kartėlis, apie meilę, politiką ir alkoholį papasakosiu daugiau. Aišku, gali būti, kad nieko panašaus ir nepasakosiu. Juk esu tikrų tikriausias žurnalistas: už papildomą finansinę injekciją aš pasiryžęs daug ką atskleisti, o dar daugiau – nutylėti. Pagavote mano mintį, brangūs seimūnai?..
Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai; taip pat – pavadinimai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią ką tik perskaitėte, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.