– Turtingi vyrai, ar pakelsite su manimi, turtingu vyru, giros bokalą?.. – iškilmingai klausdavo jis, kai jau būdavo pakėlęs mažiausiai 10. – Eisiu į Valdžią!
Turtingi vyrai pakeldavo ir tarpusavyje šnabždėdavosi: „Kas čia per pasakorius? Kas jį įleido į mūsų VIP zoną?.. Ką jis čia kliedi?!“
Taip bekalbant ir prabėgo keli metai. Atsirado fanų. Sekėjų. Išeities ieškančių patriotų. Suinteresuotų asmenų. Padorių laidotuvių laukiančių pensininkų. Pasakomis tikinčių marozų… Ir kažkurį rudenį nutiko kalėdinis daugiamilijonine reklamos akcija finansuotas stebuklas – jį išrinko! Aš jam paskambinau, kai tik išrinko.
– Zdarowa, Ramai! – šaukiau surinkęs kilnotojo numerį. – Nu, tai kaip naujos pareigos? Reik aplaistyt!
– Labas rytas, nežinomas numeri. Ačiū už sveikinimus. Ateityje tikiuosi daugiau, nes mes laimėsim visus rinkimus; kai kuriuos – po kelis kartus, – mano „iPhone“ mykė kažkokio dunduko balsas. – Nepamirškite, kad rinkimų dar bus.
– Duok ragelį Ramui! – pareikalavau aš. Mano pažįstamas R. Karbamidas niekada nebuvo toks girtas, kad supezėtų tokias nesąmones, kurias į ausį aname ryšio gale man kliedėjo atsiliepėlis.
– Aš esu Ramusis – Naujoji Tautos Viltis, Dorovės Įsikūnijimas ir Alkoholikų Siaubas tame pačiame asmenyje. Ar Jūs esat žurnalistas, norintis išskirtinio interviu?..
Pradėjau atsiminti… Taip kalbėdavo mano pažįstamas, kuris baisiai mėgo Vuolančių, bet dar labiau – stiprią girą. Kai paryčiais vilkdavomės į jo chatą, vyrutis kiekvieno sutiktojo klausinėdavo, ar jis – žurnalistas, norintis interviu su milijonais aptekusiu ir pažaliavusiu valstiečiu.
– Klausyk, Ramai… Nežinau, kuo tu čia įsivaizdinai, bet aš irgi ne pėsčias! – kaipmat sugriežtėjo mano, sensacijų uostytojo, tonas. – Turiu 23 nuotraukas, kuriose tu gandralizdyje kilnoji giros bokalą, ir dar 8, kuriose sėdi kaip kelmas ant makaulės užsimaukšlinęs tą patį suknistą gandralizdį! Nevaizduok čia Mesijaus, gerai?! Beje, šias fotosesijas galiu parduoti tau vos už štuką.
– Atėjau nuosekliai dirbti, siekti esminių permainų ir iš esmės nuosekliai negerti! – atraportavo neatpažįstamai pasikeitusi praeities persona, virtusi personažu. Ką gi – ištikimų giros buteliui vis mažiau ir mažiau… Pasijaučiau esantis tikrų tikriausias mamutas.
– Jei gali negerti rytoj, tai gerk šiandien! – būsimam politikos mamutui priminiau seną mūsų chebros šūkį. Jis neabejotinai taps žinia(s)klaidos medžiojamu mamutu ir baigs istorijos altorių šešėly. Kitaip ir negali atsitikti žmogui, kuris Lietuvoje riboja prekybą alkoholiu – pagrindiniu pramogų ir rinkimų katalizatoriumi.
– A! MPBD, čia tu?! – ėmė žviegti mano pašnekovas. – Tu tik neįsižeisk – neatpažinau, nes prieš posėdį, per posėdį ir po posėdžio lakiau stiprią girą. O posėdžių, žinok, daug… Taip ir gaunasi – išėjęs iš kabineto dėstau apie blaivybę, o grįžus prasideda eilinės neeilinės neatsakingos giros išgertuvės…
– Jokių problemų, Ramai! – atlyžau ir aš. – Pakviesk į savo kabinetą! Atsinešiu savo bokalą…
Pokalbis truko dar riebų pusvalandį. Politikos kaimietis ir lietuviško verslo magnatas ne kartą atsiprašė apsimetęs Tautos Išganytoju, pasakojo apie jo pavaldinėmis tampančias damas, dėstė turintis planų Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) grąžinti Sausąjį įstatymą ir ne tik.
Dar pažadėjo įdarbinti. Nu, ne veltui sakoma: „Tikrą draugą grasindamas kompromatu pažinsi.“
Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią ką tik perskaitėte, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.