– Tai… Klausykit, psich… Tfui, paciente… Psichoterapinatės jau puspenktų metų. Verkiat kas antrą kartą, – kai pradėjau kūkčioti kaip skerstuves pajutęs paršiukas Čiukas, prabilo psichoterapeutas. – Kartais prisistatot MPBD; kartais – kažkokiu debilišku vardu ir pavarde. Tiesą pasakius, man iki šiol neaišku, ar jūs – visiškai savo kliedesiuose pasiklydęs psichas, ar – tik eilinis alkoholikas, pasikinkęs Baltus arklius…
– Klausykit, debil… Tfui, daktare… Virkčioti, kūkčioti ir bliauti – man įprastas reikalas! – dar labiau įsivirkčiojau, įsikūkčiojau ir įsiblioviau aš. – Viskas dėl sužeistos trapios mano sielos ir nesibaigiančių teismo procesų dėl šmeižto! Aš ir pats nežinau, ar aš – MPBD, ar kas kitas… Jau daug metų arklius kinkau kasdien. Kaip manot, ar yra kokia išeitis?..
– Yra! Aišku, yra! – patikino mane A. Kalcigranas. – Bet baigėsi jūsų seanso laikas… Visas išeitis aptarsim, kai pasimatysim po savaitės.
Tą patį girdėjau mažiausiai porą šimtų kartų. Bet negi netikėsi psichoterapijos žvaigžde, kuri žvaigždenasi visose įmanomose ir neįmanomose bulvarinėse TV laidose?
– Ačiū Dievui, kad yra šviesa tunelio gale! – apsidžiaugiau aš. Nusišluosčiau ašaromis permirkusius žandus, pabučiavau psichoterapeuto ranką, atsegiau jam šimtinę ir pasukau durų link.
Išėjęs į gatvę apsidairiau. Po valandos ašarojimo ir pezėjimo išdžiūvo žabtai. Žūtbūt reikėjo papildyti organizmo skysčių atsargas. Mano laimei, kitoje gatvės pusėje stūksojo restoranas. „Šmeižto akcijų užsakovai vadina mane Ketvirtąja valdžia. Turtingų Sugėrovų Lobistų Klikos Demagogai kaip tik pervedė babkių, – sukosi mano smegenų sraigteliai. – Jei aš – valdžia ir jei turiu šlamančiųjų, troškulį galiu numalšinti ir restorane!“ Pasukau prie 3 metrų aukščio durų paauksuotomis rankenomis.
Pabandžiau jas atidaryti. Arba mano, Ketvirtosios valdžios, rankos buvo pernelyg silpnos kitiems reikalams, išskyrus type’inimą ir masturbaciją, arba durys svėrė daugiau nei mano psichoterapijos įrašų byla, bet man kelias minutes nepavyko atidaryti šitų suknistų durų. Pasibeldžiau. Duris lėtai atvėrė baisingai išvaizdi blondinė. Savaime aišku, į priešingą pusę, nei atidaryti bandžiau aš.
– Laba diena, panele! Kiek dabar valandų?.. – nieko nelaukęs kabinimo seansą pradėjau aš.
– Sveiki. Valandų daug. Visas gyvenimas – vienos valandos… – nenuginčijamas tiesas dėstė mažulė. Matyt, kaip reikiant apsiskaičiusi. – Užsukit!
– Užsukit kartu! Pažiūrėsim, ar gėrimėliai sutrumpina valandų skaičių! – pasiūliau damai. – Kuo jūs vardu?
– Kartu negaliu – neleidžia restorano vadovybė… – atsiduso išvaizdžioji. – Aš čia dirbu. Esu profesionali durininkė, turinti 16 metų darbo patirties. Kolegos vadina mane Dūra. Matyt, mano pravardė susijusi su durimis. Žodžiai lyg ir panašūs…
– Aš tai darbuojuosi Redakcijoje. Turiu 20 metų rašymo ir 30 metų lakimo patirties, – savo privalumus vardijau aš. – Bendradarbiai vadina mane SubinVeidžiu. Spėju, kad ši pravardė susijusi arba su subine, arba su veidu. Iki galo dar neišsiaiškinau…
Nieko nelaukęs durininkei Dūrai priskiedžiau, kad jau dešimtmetį savaitgaliais baliavoju su jos restorano savininkais, ir pademonstravau Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordiną, kurį neseniai man įteikė pats Prezidentas Bankas. Kaip ir buvo galima tikėtis, efektas buvo stulbinantis. Aš visada mokėjau sukurti pirmąjį įspūdį. Deja, niekada nemokėjau sukurti antrojo…
Su šviesiaplauke įsitaisėm prie staliuko. Iškart prisistatė padavėjas. Reikėjo pademonstruoti savo statusą.
– Klausyk, seni… Pas tave centai vaikšto. Pas mane – kupiūros! – kreipiausi į padavalkiną. Sublizgo durininkės akutės. – Še tau 30 eurų arbatpinigių!
– Oi, ačiū, ponas! – vyrukas mikliai įsigrūdo pinigus į išorinę švarko kišenę, iš kurios kyšojo šimtinės. – Ko pageidausit?..
– Seniuk, aš čia nestumiu vapšie Dūros. Kam stumti dūrą, jei šalia – Dūra? – kikenant durininkei sąmojus žarsčiau aš. – Pats matai – mergaitės plaukai lyg būtų kaip pas Madonną!
– Matau matau… – akis vartė sumišęs padavėjas. – Gal jūs ir jūsų Madonna, mūsų Dūra, norėtų krevečių su ešerio žvynais ir lašišų akimis, cepelinų su rožių lapeliais ir jūros žvaigždžių dulkėmis arba šaltibarščių su medumi ir moliuskais?.. Brangūs ir gardūs patiekalai!
– Labiau brangūs nei gardūs… – atsiduso mano kompanionė. – Geriau jau stiprios stiprios giros…
– Teisingai! Kam valgyt, jei gali išgert?! – užbaubiau aš. – Seni, duok stipriausios!
Po kelių minučių ant stalelio stovėjo pora bokalų. Po pusės minutės dama gurkštelėjo pirmąjį gurkšnį. Mano bokalas jau buvo tuščias. Užsisakiau dar. Kai panikė įpusėjo savo bokalą, aš buvau įžiebęs kelis.
– Aš apakus! Tu gurkšnoji kaip patrakęs! – stebėjosi durininkė.
– Man tokie kiekiai – vieni juokai! – kaip kalakutas, kurio jau laukia restorano šefas, pūčiausi aš. – Tik nepagalvok, kad aš – koks alchašas! Geriu tik tam, kad nebūčiau blaivas.
– Nu, jo. Blaivybė nemadinga, – konstatavo seksulka. – Aš tai gurkšnoju, kad būtų smagiau varstyti duris. O duris varstau tik tam, kad jos nebūtų uždarytos. Ši taisyklė galioja visoms durims – ir restorano, ir mano miegamojo.
Taip ir sėdėjom: Dūra gurkšnojo, o aš gėriau. Kalbėjomės apie vidaus ir užsienio politiką, apie pijokavimą Seimo rūmų viduje ir išorėje, taip pat – apie pasaulinės globalizacijos įtaką Lietuvos Respublikos ekonomikai ir robotizacijos pažangą bananų respublikose. Man, intelektualui, tai – įprastos temos. Įkalęs giros galiu diskutuoti apie bet ką – tik tark žodį ir prasidės nesibaigiantis mano monologas!
Jau gerokai po vidurnakčio, kai blondinės skrandyje teliuškavo 3, o maniškiame – 23 bokalai, atėjo laikas pasiūlyti jai pratęsti skanavimą mano chatoj, kurioje dar buvo keli „Skorpiono giros“ bambaliai ir pora baltarusiškų cigarų „President“. Tačiau ši ėmė ir nei iš šio, nei iš to leptelėjo:
– Klausyk, MPBD… Papasakok apie savo vaikystę ir paauglystę, ką?
Sudėtinga ir komplikuota tema… Aš pradėjau ir negalėjau sustoti… Pasakojau ir apie Kalabybiškio kolchozo laukus, kuriuose visą vaikystę ganiau karves, ir apie vietines diskotekas, kuriose paauglystėje mane apspjaudydavo išvaizdžiausias kaimietes nukabinę marozai, ir apie pirmuosius savo rašinius „Kalabybiškio kolūkiečio“ puslapiuose, kurie aplinkiniuose kaimuose sukėlė mitingų ir protestų bangą… Pasakojau ir pasakojau, o skruostais ėmė byrėti krokodilo ašaros… Skaudžios tos mano praeities pamokos…
– Neverk, mažuti… – guosti mane bandė Dūra. – Tai – tik slogi praeitis. Pagalvok apie dabartį. Juk šiandien esi žinia(s)klaidos vierchas!
– Užsikišk, durininke! Pas tave nėra supratimo bendro! – blioviau aš. – Atplaukiau iš kito kaimo prisipylęs pilną bambą giros fainos!
– Nu, tai gerai, MPBD. Pas mane nėra bendro, bet rankinuke turiu prezervatyvų, – akį man mirktelėjo mano vakaro didybės apakinta mergaitė. – Gal nori į svečius?..
– Tu nieko nesupranti, merga! Aš nu’crack’inau gatves! – kaip pupoms riedant ašaroms ir žvengiant Baltiems arkliams visiškai nelogišką dūrą stūmiau aš. – Bent tu nepamiršk mano vardo, ką?! Nes aš tai jį pamirštu kas antrą vakarą!
– Ką tu čia spangsti? – suglumo mano dūros atstumta Dūra. – Kas tu toks – sužvaigždėjęs psichas ar nupušęs alchašas?!
– Aš jau nežinau, nes laku! Aš vėl baisiai stumiu! – ašarų upeliais springau aš. – Aš nebegaliu! Aš nebegaliu!
Prisistatė jau gerą pusvalandį į mano pusę žvilgčiojęs apsauginis. Paprašė apsiraminti. Aš neapsiraminau.
– Pas tave centai vaikšto! Pas mane – kupiūros! – pareiškiau apsaugos gorilai, į kurią sviedžiau paskutinių savo dvidešimtinių pluoštą.
Tai buvo taktinė klaida, kurią suvokiau tik paryčiais prasiblaivęs areštinėje. Čia nebuvo nei flirtuojančios Dūros, nei mane raminančios gorilos, nei linksmiausiais momentais žvengiančių arklių. Patikrinau savo piniginę, po to – išeiginių treningų kišenes. Supratau, kad nevaikšto ne tik kupiūros, bet ir centai… Akivaizdu, kad po savaitės turėsiu ką papasakoti savo psichoterapeutui. Nu, nieko tokio – juk su juo aptarsim ir visas išeitis iš stipria gira ir krištoliniu vandeniu aplaistytų mano gyvenimo labirintų!
Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią ką tik perskaitėte, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.