Nusprendžiau paskaitinėti politinių partijų pranešimus. „PRezidentAS LAKūnAs nori skraidyti, bet dar labiau – valdyti“. „Ramusis Karbamidas filmuos naują serialą apie emigravusius partijos gandrus“. „Prezidentas Bankas myli pensininkus, bet dar labiau – skandinaviškus bankus“. Ko norėti – kokia politika, tokie ir pranešimai…
Supratau, kad neturiu medžiagos click’ams. Teliko vienintelis pasirinkimas. Pigiausia labai labai stipri gira pigiausiame bare savo vadovybei priskiedus, kad einu kalbinti anoniminius šaltinius. Būtent toks pigiausias anoniminis bariukas samanojo visai netoli biuro. Tai priskiedęs ten ir nukulniavau.
– Pigiausios, stipriausios ir kuo daugiau! – pareikalavau vos atsisėdęs prie baro. Tiesą sakant, reikalauti nė nereikėjo. Šioje skylėje paprastai būdavau vienintelis klientas. Be to, būtent čia 15 pastarųjų metų kasdien ieškodavau įkvėpimo.
– Nu, MPBD, tai, kaip visada, pilu jums „Žebenkšties giros“, – vapėjo barmenas. – Šlykšti kaip šlapias žebenkšties kailis, bet svaigina kaip priešrinkiminiai politikų pažadai.
Įpylė puslitrį. Išvanojau per 26 sekundes. Ėmė ramiau plakti širdis. Atsigavo skrandis. Nustojo drebėti pirštai. Vėl pasijaučiau esantis Ketvirtąja valdžia. Kartojau dar 4 kartus ir kaskart jaučiausi esantis vis didesnis ponas.
Pro baro duris netikėtai įvirto popsisto R.odislovo ne sugulovė, ne sugyventinė ir ne sutuoktinė Šarka. Kaip visada, buvo neįtikėtinai išsipusčiusi: supersuglamžyta Gariūnų suknelė, superpigus plastmasinių perlų vėrinys ir superplati dirbtinė dirbtinių dantų šypsena.
– Labas, MPBD! – suklykė Šarka. – 102 nesimatymo ir negėrimo metai! Buriu kortomis! Sau esu labai išvaizdi ir faina! Mėgstu pasidažyti! Kaip gyveni?.. Aš tai, žinok, gyvenu ir kaifuoju! Filmuojuosi visose laidose, į kurias kviečia, ir netgi tose, į kurias niekas nekviečia! Manimi žavisi visi – netgi tie, kurie nesižavi! Mėgstu dainuoti su fonograma, nes be fonogramos ne kas gaunasi… Kaip tavo meilės reikalai?
Šarka tratėjo, šarkėjo ir tarškėjo dar 3 valandas. Žodinio jos trizniojimo schema buvo standartinė: 4 savigyros ir savišlovos sakiniai, kuriems nereikia pritarimo, ir 1 klausimas, į kurį jai nereikia atsakymo. Maždaug kas 10 minučių pakeldavau antakį, kas 15 sumekendavau ką nors nerišlaus, o kas 23 be jokio rezultato bandydavau įsiterpti. Tokia jau ta mūsų visuomenės pažiba – labiausiai jai įdomus tuščias R.odislovo popsas ir ji pati.
Bet kuo daugiau klausiausi šito beprasmio tratėjimo, tuo daugiau gėriau. Kuo daugiau gėriau, tuo daugiau šizofreniškų temų sumąstydavo mano galva. Dama nestabdė. Dama varė toliau.
– Balsai man sako, kad tau negalima gerti, – karksėjo Šarka. – Labai mėgstu pabaliavot. Namuose turiu 25 veidrodžius. Burną skalauju degtine. Vakar man skambino Aleksandras Grigorijevičius Lukašenka. Kur pirkai tokius madingai skylėtus batus?
Paryčiais didžiausios R.odislovo fanės paistalai virto vientisa Mozarto simfonija, kurios harmonijoje galų gale suformulavau būsimo savo straipsnio pavadinimą. Publikacija vadinsis taip: „Mate Monkey repuoja, kai Jazzy storėja, AMamutovas įrašinėja, PRezidentAS LAKūnAs nori, Karbamidas filmuoja, o Prezidentas Bankas myli Šarką“.
Taip, taip – suprantu, kad pavadinimas – nei šioks, nei toks… Bet būtent nei šiokie, nei tokie ir generuoja didžiausią skaitytojų srautą. Juk antraštė „MPBD. R.odislovo Šarkos pagalba“ – irgi totalus briedas. Bet perskaitėt iki paskutinės raidės, ar ne?..
Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią ką tik perskaitėte, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.