– Labas, MPBD! Tu esi tikrų tikriausias talentas! Tikras tarp talentų ir talentas tarp tikrų! – pasisveikino pro. Tokių komplimentų dar nebuvau girdėjęs.
– Privet, Šamai! Tu esi tikrų tikriausias prodiuseris! Uždirbantis iš talentų ir talentas iškasti tuos, iš kurių uždirbti! – gražbyliavau aš. – Tai kokia čia proga šitas skambutis?..
– Žinok, turiu tau pasiūlymą! Kur esi? – iškart prie reikalo ėjo talentkasys.
– Kaip visada – aš tarpuvartėj, kuri vadina save baru. Esu čia kas vakarą, – paaiškinau Šamui. – Atsimeni – baliavojom joje, kai dar buvai rokeris, o ne šou biznio šamas.
– Ai, jo – atsimenu atsimenu… Geri buvo laikai… – dūsavo TV vierchas. – Privažiuosiu, kai pratestuosiu vieną damą, labai norinčią tapti žvaigžde. Būsiu po 20 minučių.
Buvęs mano sugėrovas Šamas pasirodė po poros valandų. Per bariūkščio langą stebėjau, kaip jis lėtai privažiuoja triaukščiu savo džipu. Pirmajame aukšte prie vairo sėdėjo pats talentų biznio monstras. Antrajame vyko diskoteka su pusnuogėmis pensininkėmis. Trečiajame buvo baseinas su jame nardančiais delfinais ir virš jo skraidančiais žuvėdrų pulkais. Įspūdinga! Kaip įprasta, prodiusautojas buvo apsirengęs lyg paauglys, todėl, kaip įprasta, atrodė superkietai. Prisiparkavęs, kaip man pasivaideno, invalido vietoje, jis įvirto į barą.
– Labas vakaras! Barmene, jūsų galva neplauta, jūsų baro iškaba aprūdijusi, jūsų stalai apvemti, o jūs pats esat nevykėlis! – pasisveikino Šamas. Akivaizdu, kad iš talentų smerkėjo rolės jis neišeina net išjungus filmavimo kameras.
– Prodiuseri, pasitaisysim… Suprantat, prieš mėnesį baigėsi mano šampūnas… Iškabos rūdys simbolizuoja baro savininkų ideologiją eiti prieš dirbtinius glamour’inius kapitalizmo įvaizdžius… – teisinosi baro guru. – Stalai ne apvemti, o apipeliję… Turbūt esu nevykėlis… Jei būčiau vykėlis, dirbčiau „Stiklainiuose“.
– Jūs gaunat 16 „Ne“! – griežtą verdiktą paskelbė „Marijos žemės iškasenų“ kūrėjas. – Jūs nepatenkat į kitą etapą! Lauksime jūsų artėjančiais metais. Pats suprantat, kad talentų ištekliai riboti, todėl filmuosime jus dar ne kartą.
– Atleiskit, kad sutrukdžiau… Gal pasiseks kitą kartą… – nei šį, nei tą vebleno pasimetęs baromenas.
– Ne, nu, tai labas, Šamai! Kaip visada, kritiškas ir praplikęs! Galbūt tavo išpeiktas vyrukas ne visada išsiplauna 3 savo plaukus, bet visada įpila man pakartotinai; kartais – netgi į skolą, – sušvelninti pilstytojo nesėkmės kartėlį bandžiau aš. – Davai, įliek po trilitriaką „Skorpiono giros“ man ir prodiuseriui!
– Oi, ne, MPBD! Rytoj, poryt, užporyt, užužporyt ir užužužporyt man filmavimai nuo pat ryto… – muistėsi prodiusas. – Balių laikai baigti, bičiuli…
Įtariau kažką negero… Kai teliko guru kreipiasi į mane „bičiuli“, tai gali reikšti nebent tai, kad jam kažko reikia. Pvz., užsakomojo panegirika persunkto straipsnio „Portalo Minus“ puslapiuose apie kokią nors naują suknistą jo prodiusuojamą laidą. Arba pusvelčiui parašyto naujos suknistos laidos scenarijaus. Arba gero prekiautojo, kurio prekė padėtų sukurti naują suknistą laidą, mobiliojo. Arba visko vienu metu.
– Bičiuli Šamai, kuo galiu būti tau naudingas?.. – bičiulio toną įjungiau ir aš. – Už padorią sumą Portale galiu pripaistyti, kad kuri šou, kokio dar niekas nematė. Galiu parašyti pusiau padorų scenarijų. Pažįstu ir kelis Turniškių prekiautojus, su kuriais mane supažindino pats Prezidentas Misteris Padorumas! Jis, kaip žinia, bet ko neperka!
– Žinok, labiausiai man reikia tavo talento, – netuščiažodžiavo talentingasis talentingųjų išnaudojimo talentas. – Kviečiu tave į šešioliktąjį „Marijos žemės iškasenų“ sezoną!
– Kur?! – patikėti savo ausimis negalėjo patikėti barmenas. – Į reitinginę laidą kviečiat šitą alchašą?!
– MPBD – ne alchašas! Jis – skanautojas! – atkirto pro.
– Teisingai, Šamai! Niekada neskanauju daugiau, nei galiu pakelt, – stūgavau aš. – Kaip sakoma, skanauk, kol jaunas! O aš nealkoholinio gėrio skanauju kas vakarą, kol dar galiu pakelt prie lūpų! Prašom man „Skorpiono giros“!
Skylės šeimininkas suprato kaip reikiant nusišnekėjęs, todėl paraudonavo, nuleido akis ir įpylė man trilitriaką giros. Gurkštelėjau 9 kartus ir tuščią bokalą sviedžiau į sieną. Žiežirbomis pažiro ir stiklas, ir godaus prodiuserio akys.
– Bičiuli, gyvenime dar nebuvau sutikęs tokio giros lakimo talento kaip tu! Netgi apsivėmęs tu laki toliau! – stebėjosi prodiusas. – Į barą visada ateini pirmutinis ir išeini paskutinis! Jei gali, neišeini išvis!
– Nenuneigsi, bičiuli. Yra tiesos… – išgirdęs tiek šauktukų šiek tiek kuklinausi aš. – Bet argi tai – talentas?
– Dar ir koks talentas! – akis vartė netgi pilstytojas. – Tu baliavoji daugiau nei uždirbti. Unikumas! Unikalumo viršūnė!
– Ai, nu, ką jau čia… – mykiau be saiko pilamas komplimentais. – Jei pritrūksta, pasiskolinu iš mamos, tetos arba kiemsargio. Prifantazuoju, kad reikia bablo vaistams nuo džiovos, vėžio ar naujos kartos žarnyno infekcijos. O tada laku toliau.
– Fantastika! – žavėjosi „Marijos žemės iškasenų“ Dzeusas. – Tokių lakėjų nebuvau sutikęs net tais laikais, kai rokavau, skanavau ir kepdavau kiaušinienę ant lygintuvo! MPBD, tu tiesiog privalai ateiti į mano šou! Pristatysim tave kaip bičą, ant scenos galintį įveikti 26 bokalus giros iš eilės. Superfinalas garantuotas! O superfinale jau galėsi močinti 26 krištolinio vandens butelius!
– Šamai, mielas mano praeities skanautojau, aš gal ir sudalyvaučiau, bet tie tavo kontraktai… Taigi visi šou versle žino, kad kiekvienas tavo laidoje nusifilmavęs talentas pasirašo sutartį, kurioje nurodyta, jog tu pasiimi 105 visų jo ateities honorarų procentus! – piktinausi aš.
– Normali praktika. Užsienyje kontraktai dar žostkesni. Nesu grobuonis. Aš – tik teliko verslininkas, norintis užsidirbti keliolikai gyvenimų, – kantriai aiškino talentkasys. Iš savo tašytės jis išsitraukė Biblijos storio lapų šūsnį. – Paskaityk sutartį pats. Kad geriau skaitytųsi, pavaišinsiu gira!
Baromenas talentų specialisto sąskaita įpylė man trilitrinį „Žebenkšties“, litrinį „Skorpiono“ ir puslitrinį „Kobros“ giros bokalą. Gurkšnojau ir skaičiau 3 su puse valandos. TV maniako puslapiuose buvo tūkstančiai reikalavimų kontraktą pasirašančiam talentui ir nė vieno prodiuserio įsipareigojimo. Nu, jo – normali praktika…
Padauginus burbuliukų pasirašinėti ant man pakištų popiergalių buvo kasdienybė. Taip už kelis šimtus eurų pardaviau savo butą kažkokiam babajui, už kelias štukas šlamančiųjų nupirkau tačką stoties prostitutei Natašai, apmokėjau visas kaimyno ArtūrČiko skolas ir t. t. ir taip be galo be krašto. Tačiau šį kartą dėl mistinių netgi blaiviu protu nepaaiškinamų priežasčių mano burbuliukais persisunkusios smegenys veikė geriau, nei buvo galima tikėtis. Todėl žiebtuvėliu padegiau sutartį, sudaužiau ištuštintus bokalus, pasiunčiau Šamą NATO ir šiaip ne taip pėsčiomis parsivilkau namo.
„Aišku, lakti ant „Marijos žemės iškasenų“ scenos būtų neprasta pramoga. O ir gira nekainuotų… – prieš užmigdamas svarsčiau aš. – Antra vertus, kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas baliavosiu, o kiti pavydės?.. Geriau jau liksiu ištikimas savo vertybėms!“ Tada dar gerą pusvalandį bandžiau prisiminti, kokios mano vertybės ir ar įmanoma jų turėti dirbant žurnalistu. Taip ir neprisiminiau… Gal komentaruose man priminsite jūs?
Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai; taip pat – pavadinimai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią ką tik perskaitėte, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.