Naujoji Lotynų Amerikos ontologija: kodėl mes ir vėl turėtume pažiūrėti „Avatarą“

Visur pastebimai stiprėja civilizacinė vaizduotė ir savimonė, susaistanti daugelį valstybių, – tai tam tikras atsakas į siaurakaktiškai vykdomą ekonomistinę globalizaciją. Daugiausia iššūkių kelia per pasaulį nuvilnijusios reformos, kurias lėmė neoliberalizmo ideologija, būdinga finansiniams centrams ir daugianacionalinėms korporacijoms. Pastaruosius pora dešimtmečių regimas ir globalizacijos „irimas“. Savo ruožtu įsivyraujanti globali geopolitika skatina didžiąsias valstybes puoselėti imperinę savimonę, tam pasitelkiama švietimo ir kultūros politika (plačiau žr. Rubavičius 2020).

Prikeliami reikšmingi praeities įvykiai, vaizdiniai, socialinė praktika, vis labiau ryškėja imperinis valdymo stilius, ypač regionuose, kurių civilizacijos istorija ir likimas susijęs su kolonijine, vėliau neokolonijine patirtimi.

Ypatingas tautų, rasių maišymosi „tiglis“, kur susilydo įvairiausi vadinamieji „hibridiniai tapatumai“, pasak Néstoro Garcíos Canclini’o, yra Lotynų Amerika, apimanti daugybę tautų, valstybių, kultūrų. Tačiau toje įvairovėje glūdi keletas esminių bendrų bruožų. Visa vakarietiškoji civilizacinė „praktika“ čia grindžiama kolonizatorių – ispanų ir portugalų – kalbomis. Moderniaisiais laikais kapitalizmo raida, o ypač JAV kompanijų kolonizacinė politika, dar labiau suartino šio regiono šalis. Intelektualai, kultūros veikėjai stengiasi iškelti LA civilizacinį išskirtinumą, savitus bruožus atskleidžia muzika, įvairios „magiškojo realizmo“, būdingo literatūrai, dailei, atmainos. Savitumu imta laikyti net revoliucinę išsilaisvinimo ideologiją. Įvairių LA šalių mąstytojai stengiasi suvokti ir atskleisti, kas lemia įvairiaspalvį regiono tapatumą.