Ne tik dailus meilužis ar klounas: koks buvo Belmondo, su kurio mirtimi pasibaigė ir visa kino karta

Jis mus juokino ir virkdė. Moterys norėjo susilaukti su juo vaikų, o vyrai išeiti žvejoti ir išgerti buteliuką kitą. Jo žaižaruojančios akys, šelmiška šypsena ir neabejotinas žavesys ištraukdavo net vidutiniškus filmus iš kūrybinės duobės ir atnešė prancūzų „naujosios bangos“ filmams tarptautinę šlovę. Jis buvo Kanų kino festivalio ambasadorius ir ciniškas savo kartos metraštininkas, kurį mylėjo ir gerbė visi, kurie nors kartą matė jį ekrane. Prisiminkim veiklą ir parodykim pagarbą išėjusiam maestro, juk tokio lygio žvaigždės gimsta vis rečiau.

Visuomet stipriai įdegęs Viduržemio saulėj, tikras frankas suglamžyta išvaizda, boksininko nosim, jausmingoms lūpom ir išblukusioms akim, jis įkūnijo susvetimėjusios kartos, kuriai nebereikėjo kaubojų iškrakmolytais marškiniais ir gurgždančiais batais ir džentelmenų su peteliškėm bei skėčiais po pažastim. Naujoji karta ieškojo herojaus, tokio kaip ir jie. Neidealaus, bet žmogiško. Iškrentančio iš smulkiaburžuazinio beibybūmerių pasaulio ir atspindinčio nesentimentalią, įpykusią ir antisocialią jaunąją kartą.