Beje, Eastwoodas, kuris yra uždirbęs daugiausia pinigų vienai iš seniausių Holivudo kino studijų Warner Bros, o jo paties režisuotų filmų (dabar jų jau 38) pelnas peržengė tris milijardus dolerių, sėkmingai reiškėsi ir politikoje. Ronaldas Reaganas net dvi kadencijas (1981–1989) buvo JAV prezidentas, Arnoldas Schwarzeneggeris – Kalifornijos gubernatorius (2003–2011), o Clintas dvejus metus (1986–1988) buvo Carmelio meras, už šį darbą gaudamas dviejų šimtų dolerių mėnesinį atlygį. Tikriausiai šį Kalifornijos miestelį aktorius pasirinko todėl, kad 1951 m. netoli jo esančiame Ord forte atliko karinę tarnybą. Dabar čia turi nuosavą rančą, kurioje ilsisi, pabėgęs nuo Holivudo triukšmo.
Dažnai ironizuojama, kad Eastwoodas, atlikdamas visus vaidmenis, išlieka vienodas, išoriškai beveik nesikeičia, nuolat vaidina tą patį tipažą – nekalbų vyrą su kietais kumščiais (šerifą, kaubojų, samdomą žudiką, policininką, kariškį). Net sakoma, kad „nebuvo kine kito tokio aktoriaus, kurio veide neįmanoma įžvelgti jokių emocijų“. Internete šmaikštuoliai tokį kategorišką kino kritikų teiginį šiek tiek pakoregavo, esą vienokią veido išraišką Clintas nutaiso, kai būna su skrybėle, kitokią – kai be jos... Viena amerikiečių aktorė atskleidė specifinį lakoniškos šio aktoriaus vaidybos pliusą: „Bet kuri moteris jo žvilgsnyje gali pajusti savo šansą.“
Eastwoodas apskritai nekalbus. Nemėgsta dalyti interviu. Asmeninio gyvenimo niekada viešai nekomentavo, bet visi jo meilės romanai vis tiek patekdavo į pirmuosius dienraščių puslapius. Argi šiais laikais pasislėpsi nuo visur tykančių paparacų!
Kelias į šlovę buvo ilgas ir vingiuotas. Sulaukęs aštuoniolikos, metė studijas, dirbo miško kirtėju vienoje Oregono lentpjūvėje, 1950 m. išėjo savanoriu į kariuomenę, tikėjosi kariauti Korėjoje, bet paskirtas plaukimo treneriu.
Tarnybos draugas aktorius Davidas Janssenas padėjo Clintui patekti į kiną, bet šis ilgai turėjo vaidinti nereikšmingus epizodus (neretai titruose nebūdavo net jo pavardės). Vieną iš tokių filmų – „Tarantulą“ (1955) – parodė LRT kultūra 2017 m.
Ko gero, taip ir būtų likęs statistas, jeigu ne italų režisierius Sergio Leone, 7-ojo dešimtmečio pradžioje sumanęs reanimuoti merdintį amerikiečių vesterną. Jis pakvietė Clintą atlikti pagrindinį vaidmenį filme „Už saują dolerių“ (1964).
Vesterno evoliucija
Pats žanro pavadinimas išduoda amerikietišką kilmę. Net galima sakyti, kad rimtas vaidybinis kinas JAV prasidėjo nuo 1903 m. ekranuose pasirodžiusio filmo „Didysis traukinio apiplėšimas“ (ši režisieriaus Edwino Porterio juosta iki pirmojo dešimtmečio pabaigos buvo populiariausias kino kūrinys Amerikoje). Pirmieji vesternai rėmėsi literatūros kūriniais apie laukinių Vakarų užkariavimą, atvykėlių konfliktus su indėnais, grumtynes su laukine gamta, įtampą tarp įstatymų ir nusikalstamumo.
Per daugelį metų susiformavo vesterno kanonai. Pirmajai kino kūrėjų kartai priklausęs režisierius Johnas Fordas ne tik įteisino šį ilgai „nekilmingu“ vadintą žanrą, bet ir nušlifavo jo struktūrą, suteikė aristokratiško kilnumo, filosofinės gelmės. Vesternų, kaip ir melodramų, herojai iki 6-ojo dešimtmečio pradžios buvo griežtai dalijami į teigiamus ir neigiamus. Pagrindinis konfliktas – kova tarp gėrio ir blogio.
Klasikinę šio žanro tėkmę sudrumstė pokario permainų skersvėjai. Buvo sukurta keletas „vesternų suaugusiesiems“. Pirmasis tokį apibūdinimą pelnė režisieriaus Fredo Zinnemanno filmas „Lygiai vidurdienį“ (1952) – atkakli šerifo (jį vaidino legendinis aktorius Gary’s Cooperis) kova su banditais, o ypač visuotinė baimės atmosfera amerikiečiams asocijavosi su makartizmo sukelta paranoja, kaip tik tada pasiekusia apogėjų. Vesternuose atsispindėjo ir pokarinė tapatybės krizė, išprovokavusi rūstesnės stilistikos filmus. Išvada buvo pesimistinė – senųjų laukinių Vakarų nebėra. Liko tik legendos.
Tradicinį vesterną nuo stereotipų ir štampų bandyta gelbėti keletą kartų, ypač 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai žanro krizė ėmė badyti akis, o vesternai pasidarė panašūs į sterilias pasakėles. Tada režisierius Samas Peckinpah į seną vynmaišį įpylė šviežio vyno, filmai tapo rūstesni ir žiauresni, o šias pamokas įvaldęs italas Sergio Leone nuėjo dar toliau, vietoj gerų ir blogų herojų pasiūlęs blogus ir dar blogesnius, kurių fone pagrindinis personažas atrodo palyginti teigiamas (tai ypač būdinga vadinamiesiems „spagečių vesternams“).
Toks buvo ir Eastwoodo (anti)herojus filme „Už saują dolerių“. Aktorius pasakojo į šį projektą pakliuvęs atsitiktinai, nes už mikroskopinį honorarą atsisakė filmuotis Jamesas Coburnas: „Jei režisierius būtų turėjęs didesnį biudžetą, jis į mane būtų nė nežvilgtelėjęs, samdytų Jamesą Stewartą ar Bobą Mitchumą.“1 Filmo scenarijus rėmėsi japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Asmens sargybinis“ istorija, žinoma, veiksmas iš viduramžių Japonijos perkeltas į amerikietiškus laukinius Vakarus. Filmuota Ispanijoje. Eastwoodas vaidino Žmogų Be Vardo, kuris atvyksta į banditų terorizuojamą San Migelio miestelį. Čia konfliktuoja dvi banditų gaujos – Baksteriai, remiami vietinio šerifo, ir broliai Rochasai. Atvykėlis pasiūlo savo paslaugas abiejų gaujų vadams ir, sumaniai manipuliuodamas jų interesais, gerokai praretina nusikaltėlių gretas. Filme daug smurto scenų ir šiurkštaus, net „pakaruokliško“ humoro – atvykėlį jau priemiestyje pasitinka raitas negyvėlis, ant kurio nugaros kabo užrašas: „Sudie, amigo.“
Daugelis Leone’s išradimų – ilgos pauzės, stambūs planai, įspūdingos kadro kompozicijos, neįprasti kameros rakursai, kontrastingų scenų kaita – paplito ir kituose filmuose. Prie sėkmės prisidėjo originali Ennio Morricone’s muzika, o ypač tai, kad Eastwoodo herojus mokėjo įspūdingai tylėti. Taip elgtis nusprendė pats aktorius, manydamas, kad tai išeis į naudą. Ir neklydo. Labai greitai Eastwoodo fenomeną patvirtino psichiatras Stanley’s Platmanas: „Kuo mažiau žinome apie žmogų, tuo labiau esame linkę tikėti, kad jis yra toks, kokį norime jį matyti.“
Mesti iššūkį tradiciniam amerikietiškam vesternui tada buvo labai rizikinga ir net įžūlu. Tai suprasdamas režisierius filmo titruose pasivadino Bobu Robertsonu, pseudonimus pasirinko ir kai kurie kiti jo komandos nariai. Bet be reikalo, nes netikėta klasikinio vesterno revizija labai patiko žiūrovams, todėl Leone greitai susuko dar du panašius filmus „Keliais doleriais daugiau“ (1965), „Geras, blogas ir bjaurus“ (1967).
Purvinojo Hario pamokos
Į Ameriką Eastwoodas grįžo kaip nugalėtojas, o tikra „žvaigžde“ gimtinėje tapo 1971 m., kai pirmąkart suvaidino policininką Harį Kalahaną kriminaliniame trileryje „Purvinasis Haris“. Jo herojus šitaip pramintas už tai, kad veikė ryžtingai ir neleido savo revolveriui rūdyti dėkle. Tokie svarūs argumentai, kovojant su įžūliais nusikaltėliais, neliko be atsako, tad vėliau aktoriui teko dar penkis kartus vaidinti Purvinąjį Harį. Už šį vaidmenį prancūzų kino klasikas Jeanas-Lucas Godard’as net išvadino aktorių fašistu, bet vėliau būtent Eastwoodui dedikavo savo filmą „Detektyvas“ (1985).
JAV visuomenės dėmesio centre „Purvinasis Haris“ atsidūrė dėl keleto priežasčių. Vieną iš jų atskleidė pats aktorius: „Nesu prievartos šalininkas, bet mes gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas susiduriame su smurtu... Tikriausiai Amerikoje nerasite žmogaus, kuris būtų patenkintas mūsų šalies teisėsauga.“ Ne ką labiau buvo gerbiama ir policija. San Franciske, kuriame plėtojasi „Purvinojo Hario“ siužetas, anot kritikės Paulinos Kael, „net maži vaikai žino apie policininkų korupciją, bet filme apie tai nėra nė žodžio. Aš pati užaugau San Franciske ir visam gyvenimui įsidėmėjau motinos žodžius: „Kad ir kas tau atsitiktų, niekada nesikreipk į policiją“. Prisimenu, mano mokytojas niekaip negalėjo suprasti, kodėl patys blogiausi jo mokiniai, chuliganai ir sadistai, atsidurdavo ne kalėjime, bet tapdavo policininkais.“2
„Purvinojo Hario“ autoriai laikėsi panašios nuomonės – korumpuoti policininkai neįveiks nusikalstamumo. Nepadės su juo susidoroti ir pernelyg liberalūs įstatymai, gerokai palankesni tvarkos pažeidėjams negu teisėsaugos riteriams. Vadinasi, išeitis viena – kovojant su nusikaltėliais, reikia vadovautis jų pačių metodais. Tą policininkas Kalahanas sėkmingai ir daro, nepaisydamas nei įstatymų, nei pareigūno etikos. Vienoje filmo scenoje parbloškęs ant žemės sužeistą banko plėšiką ir nukreipęs į jį pistoletą, sako: „Žinau, apie ką dabar galvoji, tau rūpi, kiek kartų iššoviau – penkis ar šešis. Pasakysiu teisybę, aš neskaičiavau. Bet juk žinai, kad Magnum 44 yra galingiausias pasaulyje pistoletas, kuris tavo makaulę gali suskaldyti į gabalus. Taigi verčiau pamąstyk, ar ši diena tau laiminga.“ Haris nuspaudžia gaiduką, ir pasigirsta sausas trakštelėjimas – pistoleto apkaboje kulkų neliko. Banditas dreba iš baimės, o inspektorius ironiškai šypteli.
Pasak Kael, „kova tarp gėrio ir blogio pasireiškia pačiu primityviausiu lygiu, todėl filmas įgauna archetipo bruožų, jis tampa paprastas ir pasakiškas“. Įveikęs maniaką, snaiperio šautuvu galabijusį miesto gyventojus, o galiausiai užgrobusį mokyklos autobusą su vaikais, Kalahanas finale sviedžia policininko žetoną į baseiną, kuriame plūduriuoja žudiko lavonas. Kael teisi: „Haris nusisega ženklelį todėl, kad nepripažįsta įstatymų, jis – Linčo teismo šalininkas.“
„Purvinasis Haris“ audringus ginčus išprovokavo dar ir todėl, kad pasirodė tada, kai Amerikos ekranus užplūdo filmai, vaizduojantys smurtą labai realistiškai. The New York Times kino kritikas Vincentas Canby’s konstatavo: „Dar ne taip seniai kamera, panašiai kaip gailestingas draugas, nukreipdavo žvilgsnį anksčiau, negu įvykdavo kas nors siaubinga... Dabar „Purvinajame Haryje“ (gerai sukurtame, bet nemalonų įspūdį darančiame filme, kuris yra beprotiškai populiarus) žiūrovai kartu su psichopatu į simpatišką merginą baseine žvelgia per optinį taikiklį tuo metu, kai žudikas iššauna. O paskui matome, kaip snaiperis nukreipia ginklą į ramiai žaidžiantį juodaodį vaiką, kuriam po akimirkos suknežins galvą – laimė, bent jau šis vaizdas lieka už kadro.“3
Dabartiniai veiksmo trilerių kūrėjai nepuoselėja net minimalaus jautrumo žiūrovų atžvilgiu. Todėl ir smurto eskalavimas pasiekė katastrofišką lygį. Kaip jį įveikti, panašu, niekas nežino. Šiaip ar taip, jau seniai laikas atsikratyti kelis dešimtmečius gyvavusio įsitikinimo, kurį propagavo vadinamieji katarsio teoretikai, kad ekrane matydami smurto scenas žmonės neva ir patys išsivaduoja nuo juose slypinčių agresyvumo impulsų. Britų meno kritikas Lawrence’as Alloway’us, remdamasis kolegos Leonardo Berkowitzo tyrimais, dar 1971 m. Modernaus meno muziejaus (MOMA) išleistoje knygoje „Smurtas Amerikoje: Filmai 1946–1964“ rašė: „Gyvename tokiu istoriniu laikotarpiu, kai smurto vaizdiniai mene neteko savo apvalančios galios. Katarsio idėja, galima sakyti, nuo XIV a. remtasi, bandant pateisinti žiaurias, smurtą detaliai vaizduojančias scenas... Dabar dėmesio centre atsidūrė filmai, kuriuose maksimalaus išraiškingumo bei detalizavimo griebiamasi, kai tik reikia pavaizduoti prievartą.“
Smurto scenų netrūksta ir paskutiniame Eastwoodo režisuotame vesterne „Menantis pikta“ (1992), apdovanotame keturiais Oskarais (kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, montažą ir antraplanį Gene’o Hackmano vaidmenį), vis dėlto filmo autoriai nespekuliuoja smurtu tarsi kvaišalais.
Prancūzų kino žurnalas Studio rašė: „Reikia susitaikyti su tuo, kas ir taip aišku: naujas Clinto Eastwoodo filmas „Menantis pikta“ yra paskutinis vesternas kino istorijoje. Paskutinis jo skyrius, žanro epilogas [...] Eastwoodas turėjo šį scenarijų jau 1982-aisiais, bet laukė, kol jam sukaks 62 metai – tiek, kiek jo personažui. Ir buvo teisus. Scenarijus negalėjo pasenti, jis yra už laiko ribų. O vesternas – tai žanras, kuris visąlaik flirtuoja su mitologija. Filmo scenaristas Davidas Peoplesas tą gerai suprato, bet mėgino siekti iki šiol netirtų gelmių.
Filmas nežaidžia su mitologija – jis pats yra jos gelmėse. Neperšviečiamoje tamsoje. Ten, kur joks Dievas nebeturi galios, o žmogus visam laikui pasmerktas kovoti su pačiu savim. Ir tai blogiau už pragarą.“4
Kriminalinių dramų herojus
Eastwoodas režisavo nemažai kriminalinių dramų, netgi trilerių su gana įmantriais siužetais. „Operacijoje Eigeris“ (1975) universiteto dėstytojas, meno kūrinių kolekcininkas pasirodo esąs slaptasis agentas, kuris privalo demaskuoti diversantą labai neįprastu būdu – su patyrusių alpinistų grupe kopdamas į pavojingą Eigerio viršukalnę. „Absoliučioje valdžioje“ (1996) seifų atidarymo virtuozas per vieną operaciją tampa prievartos ir žmogžudystės liudytoju – čia į milijonieriaus žmonos nužudymą įsipainiojęs… pats JAV prezidentas. „Tikrajame nusikaltime“ (1999) pusamžis žurnalistas, senokai praradęs gerą profesinę formą ir virtęs apgailėtinu girtuokliu, visai atsitiktinai pakliūva į sensacingų įvykių sūkurį ir per prievartą tampa privačiu sekliu. „Kraujo grupėje“ (2002) FTB agentas, prieš išeidamas į pensiją, susiduria su tikrai „kietu riešutėliu“ – kažkoks maniakas kiekvieno savo kruvino nusikaltimo vietoje palieka raštelį su užrašu: „Pagauk mane, Makalebai!“
Visuose pats režisierius vaidino pagrindinius vaidmenis, bet filme „Tobulas pasaulis“ (1993) nusprendė likti Kevino Costnerio šešėlyje. Veiksmas rutuliojasi 1963 m. rudenį. Teksasas ruošiasi iškilmingam prezidento Johno F. Kennedy’o ir Pirmosios ponios vizitui, todėl jokių rimtų kriminalų tiesiog negali būti. Bet kaip tik tuo metu iš kalėjimo gana įžūliai pabėga du nusikaltėliai (tiesiog išvažiuoja pro pagrindinius Hantsvilo kalėjimo vartus). Vienas iš jų – Bučas Heinsas (jį ir vaidina Costneris), nuteistas už ginkluotą apiplėšimą. Greitai jis, atsikratęs savo sėbro, paima įkaitu mažą berniuką Filipą Perį, kuris su mama ir dviem sesutėmis gyveno vienišoje fermoje.
Tarp bėglio ir įkaito palengva užsimezga šiltas žmogiškas ryšys, tačiau ant kulnų jau lipa šerifas Redas Garnetas (Eastwoodas) ir jo komanda. Tragiškas susidūrimas neišvengiamas. „Tobulą pasaulį“ galima vadinti ir kelio filmu, nes nemažą veiksmo dalį sudaro Bučo ir Filipo kelionė automobiliu Teksaso greitkeliais.
Į laisvę ištrūkęs Bučas vienišos mamos auginamam Filipui tampa, kaip sakytų psichoanalitikai, tėvo sublimacija. Ir iš tikrųjų stengiasi padėti berniukui pajusti visavertės vaikystės džiaugsmus, juk šis griežtai auklėtas vaikas niekada nešventė Helovino, nėra gavęs dovanų per Kalėdas... Bučo skatinamas, Filipas įgyja pasitikėjimo savimi, mokosi atskirti gėrį nuo blogio. Tuo tragiškesnis bus finalas.
Eastwoodas neketino vaidinti Redo, bet jį įkalbėjo Costneris. Gal todėl, kad abu neseniai buvo apdovanoti Oskarais kaip geriausi režisieriai – vienas už „Menantį pikta“, o kitas už „Šokius su vilkais“ (1990).
Savo filmuose Eastwoodas ne visuomet siekia dominuoti. Jei nėra tinkamo vaidmens, jis mielai apsiriboja prodiuserio pareigomis, padėdamas kuo geriau atsiskleisti kolegoms.
Dramoje „Vidurnaktis gėrio ir blogio sode“ (1997) nusikaltimą išprovokuoja dviejų veikėjų homoseksualūs ryšiai, slepiami nuo pašalinių akių. Tikriausiai neatsitiktinai filmo veiksmas plėtojasi Džordžijos valstijos Savanos mieste, kuris, kaip teigiama net enciklopedijose, yra „vienas vaiduokliškiausių Amerikos miestų“ (turistams čia rengiami net specialūs pasivaikščiojimai po vaiduoklių pamėgtas vietas). Vaiduokliškos praeities atgarsiai įsibrauna ir į ekstravagantiško turtuolio Džimio Viljamso (Kevinas Spacey’s) namus per Kalėdų vakarėlį. Pačiame šventinio šurmulio įkarštyje šeimininką suima policija, įtardama, kad šis nušovė jauną savo meilužį Bilį Hansoną. Bet skubotų išvadų daryti nereikėtų, nes filmas tik prasideda, o ir teisme paaiškės toli gražu ne viskas.
Skaudi seksualinio smurto istorija ataidi iš praeities ir „Mistinėje upėje“ (2003), pelniusioje du Oskarus – už pagrindinį vaidmenį buvo apdovanotas Seanas Pennas, už antraplanį – Timas Robbinsas. Bostono pakraštyje airių bendruomenėje užaugę draugai Džimis ir Deivas turėjo dar vieną bičiulį Šoną (Kevinas Baconas), tačiau vaikystėje patirtas smurtas šią trijulę ilgam išskyrė. Vienas iš berniukų tapo pedofilų, apsimetusių policininkais, auka. Po trijų dešimtmečių draugus vėl suveda žiaurus nusikaltimas – kažkas nužudė Džimio dukrą. Nusikaltėlio duonos ragavęs ir kriminaliniuose sluoksniuose nemažai pažinčių turintis tėvas trokšta kuo greičiau rasti žudiką ir surengti jam savo teismą. Tokiais buvusio draugo planais piktinasi policijos detektyvas Šonas, kuriam pavesta ištirti šią komplikuotą bylą. O pagrindiniu įtariamuoju tampa Deivas, kuris tą lemtingą naktį grįžo namo stipriai sužeistas ir kruvinas. Nesunku suvokti, kad sena smurto istorija ir naujas nusikaltimas yra kažkaip susiję...
Anot vieno gilias asociacijas mėgstančio kino kritiko (ne mūsiškio), filmo pavadinimas „Mistinė upė“ turi mistinį kontekstą. Bostono šiaurėje tekanti upė, ant kurios kranto įvykdytas nusikaltimas, asocijuojasi su Stiksu, per kurį persikėlusieji sugrįžti atgal jau nebegalės.
Būna ir sentimentalus
Eastwoodas dažnai pabėga nuo jam primesto „supermeno“ stereotipo ir sukuria ką nors neįprasta, pavyzdžiui, absoliučiai nekomercinį „Paukštį“ (1988) – tai biografinė drama apie legendinį džiazo muzikantą Charlie Parkerį. Arba filmą „Baltas medžiotojas, juoda širdis“ (1990), skirtą kino klasikui Johnui Hustonui, 1951 m. ekstremaliomis sąlygomis Juodajame kontinente filmavusiam garsiąją „Afrikos karalienę“. Bet vis tiek grįžta prie personažų, kuriuos mėgsta publika, nors meno aukštumų pasiekia, net laikydamasis popžanro kanonų...
„Medisono grafystės tiltai“ – Amerikoje populiarios Roberto Jameso Wallerio knygos ekranizacija, nors dauguma Eastwoodo filmų sukurta pagal originalius scenarijus. Mirus motinai, suaugusi dukra ir sūnus aptinka velionės Frančeskos (Meryl Streep) dienoraštį. Jame aprašyta nuo artimųjų kruopščiai slėpta meilės istorija, nutikusi, kai klajojantis fotografas Robertas Kinkaidas žurnalui National Geographic Medisono grafystėje fotografavo garsiuosius tiltus, o pasiklydęs užsuko į vienišą fermą…
Jaunystėje Frančeska įsimylėjo amerikietį ir iš gimtosios Italijos drauge su juo išvyko į Ameriką. Įsikūrė Ajovos valstijos fermoje, užaugino vaikus, nieko Frančeskai, regis, netrūko. Bet ramybę sudrumstė atsitiktinė pažintis su artimos sielos žmogum. Moteriai teko apsispręsti, ar pasiduos jausmams ir išvyks su mylimuoju į platųjį pasaulį, ar liks fermoje su šeima...
Ilgą Eastwoodo karjerą kine lydėjo sėkmė, nors teko patirti ir pralaimėjimo kartėlį. Jis visada vaidino kietus vyrukus ir šioje srityje neturėjo sau lygių. Tačiau amžinai rūsti kaubojaus veido išraiška slepia jautrią sielą. Tokia buvo žiūrovų ir kritikų reakcija po filmo „Mergina, verta milijono“ (2004). Kai kas šią keturiais Oskarais apdovanotą dramą vadina geriausiu filmu apie boksą. Švelniai tariant, tai netiesa. Visų pirma, geriausio filmo apie boksą laurų iš Martino Scorsese’s „Įsiutusio buliaus“ (1980) „Mergina, verta milijono“ tikrai neatėmė. O antra, ši juosta visai ne apie boksą. Nors didelė filmo dalis rutuliojasi treniruočių salėje bei ringe, tiek režisieriui, tiek pagrindinio vaidmens atlikėjai Hilary Swank boksas yra tik profesija, suteikianti galimybę siekti užsibrėžto tikslo ir suvokti šį tą labai svarbaus. Įdomiausias ir vertingiausias pamokas herojai perpranta visai ne ringe. Ir su sportu jos nesusijusios.
Nepatogus patriotas
Savo gerbėjus Eastwoodas nustebino ir 2006-aisiais, kai ekranuose pasirodė karinė drama „Mūsų tėvų vėliavos“, priminusi, kokią kainą teko sumokėti, kad 1945 m. vasarį virš žemės lopinėlio, mažesnio už Manhataną, būtų iškelta JAV vėliava. Daugiau kaip 22 tūkstančiai japonų žuvo, gindami gimtuosius Ivo Džimos smėlynus. Amerikiečių nuostoliai irgi buvo dideli. „Mūsų tėvų vėliavos“ pasakoja amerikietišką šių istorinių įvykių versiją, bet netrukus pasirodė kita karinė drama „Laiškai iš Ivo Džimos“, kurioje į tą patį karą žvelgiama japonų akimis. Taigi garsusis principas „tebūnie išklausytos abi konfliktuojančios pusės“ bene pirmą kartą istorinės tematikos kine buvo įkūnytos taip preciziškai, kad nuo šiol tai gali būti chrestomatinis pavyzdys ir menininkams, ir istorikams, pretenduojantiems į vienintelės teisingos nuomonės monopolį.
Eastwoodas yra tikras savo šalies patriotas, bet stengiasi matyti ne vien šviesias amerikietiškos demokratijos puses, nelieka abejingas, kai susiduria su neteisybe. „Aš bent jau pabandžiau“, – kitados Milošo Formano filme „Skrydis virš gegutės lizdo“ sakė „psichas“ Makmerfis, suvaidintas Jacko Nicholsono.
Eastwoodas irgi dažnai atskleidžia tai, kas nepuošia jo šalies įvaizdžio. Tai gali būti ciniškas valdžios sąmokslas prieš vienišą motiną („Laumės vaikas“, 2008), kad pagrobto ir nužudyto jos sūnaus byla negadintų policijos suvestinių. Politinio korektiškumo taisykles ignoruoja filmas „Gran Torino“ (2008), kurio herojus Voltas Kovalskis, nors nėra patologinis rasistas, bet nenori taikstytis su agresyviais imigrantais, negerbiančiais svetimos šalies tvarkos, nes jiems įstatymai gerokai palankesni negu amerikiečiams.
Jau daug metų beveik visi Eastwoodo režisuoti filmai įvertinami Oskaro nominacijomis (net ne itin vykusi fantastinė drama „Anapus“). Sunku rasti kitą aktorių ir režisierių, kuris būtų toks kūrybiškai ir pilietiškai aktyvus. Bet Kino meno akademija nenominavo Oskarui puikaus jo filmo „J. Edgaras“ (2011). Ko gero, todėl, kad šį kartą Clintas pajudino tikrą širšių lizdą. Amerikiečiai dar nepamiršo siaubo, kurį bemaž penkias dešimtis metų jautė nuo to momento, kai prie FTB vairo stojo Johnas Edgaras Hooveris. Tik po jo mirties 1972 m. dauguma galėjo šiek tiek lengviau atsikvėpti. Nes ant Hooverio kabliukų buvo pakabinti net aukščiausio rango politikai (įskaitant prezidentus), mafijos bosai, Holivudo „superžvaigždės“. Tikriausiai todėl net jo šešėlis buvo eliminuotas iš Oskarų ceremonijos. Kad negadintų šventinės nuotaikos.
Piktai kritikuotas ir „Amerikiečių snaiperis“ (2014). Režisierius kaltintas net karo bei žmogžudysčių idealizavimu. Filmas pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle’ą, kuris per karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, likvidavo 255 gyvus taikinius. Šešerius metus išbuvęs pavojingiausiose Irako vietose, Chrisas buvo dukart pašautas, išgyveno šešis bandymus jį susprogdinti...
„Amerikiečių snaiperis“ pasirodė pačiu laiku. Kariniai konfliktai pasaulyje darosi vis nuožmesni, propagandos mechanizmai – vis rafinuotesni, o kilniais patriotizmo šūkiais vis dažniau pridengiamos ciniškiausios niekšybės. Kadaise Williamas Faulkneris sakė, kad iš karo niekas negrįžta nugalėtoju. Žinoma, jis turėjo omenyje, kaip pragaištingai normalaus žmogaus psichiką iškreipia karo košmaras. JAV karinių pajėgų legenda tapusiam, irakiečių tikru velniu pakrikštytam Kyle’ui (Bradley’s Cooperis) profesija irgi paliko gilius randus, kurių neišnaikins joks psichoanalitikas.
Šios istorijos epilogą parašė pats gyvenimas – 2013 m. Kyle’as buvo nušautas. Bet čia ne irakiečių kerštas. Legendinį snaiperį šaudykloje nukovė kitas karo Irake veteranas. Tikrieji žmogžudystės motyvai lieka už kadro. Kurtas Vonnegutas pasakytų: „Nieko nepadarysi.“ O Evangelijoje parašyta: „Kas griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26, 53).
Nemenką rezonansą Amerikoje sukėlė ir kol kas naujausias Eastwoodo filmas „Richardas Jewellas“ (2019) – tai biografinė drama apie apsaugininku dirbantį vyrą, kuris perspėjo policiją, kad per Olimpines žaidynes Atlantoje 1996 m. planuojamas teroro aktas. Akivaizdu, kad be šios informacijos aukų būtų buvę kur kas daugiau. Jewellas tapo tikru tautos didvyriu, tačiau euforija tęsėsi neilgai. Netrukus jis pats buvo apšauktas teroristu, neva padėjęs bombą, o paskui apie ją pranešęs, norėdamas išgarsėti.
Pakako vienos publikacijos laikraštyje, kad visų šlovintas gelbėtojas virstų nekenčiamiausiu piktadariu. Liberalų argumentai apie nekaltumo prezumpciją nuskendo visuotinės paranojos dugne. Nors akivaizdžių kaltės įrodymų niekas negalėjo pateikti, įtarumo ir neapykantos lavina nebuvo sustabdyta. Žinoma, finale tiesa privalo triumfuoti, tačiau šįkart už ištikimybę Holivudo tradicijoms visai nesinori priekaištauti.
„Richardas Jewellas“ buvo nominuotas tik antraplanio vaidmens kategorijoje, bet ir to Oskaro nepelnė. Tiesa, JAV Nacionalinė Kino kritikų taryba pagrindinio vaidmens atlikėją Paulą Walterį Hauserį apdovanojo Aktorinio proveržio prizu.
Savo ruožtu laikraščio The Atlanta Journal-Constitution vadovai žada kino studiją Warner Bros paduoti į teismą už tai, kad filme rodoma, esą šio leidinio žurnalistė Kathy Scruggs (Olivia Wilde) informaciją apie teroristą gavusi už sekso paslaugas (tuo tikslu praleido naktį su FTB agentu). Pasipiktinę dienraščio vadovai teigia, kad per 150 leidinio gyvavimo metų tokiais nešvariais informacijos rinkimo metodais nesinaudota.
Įdomu, kaip jiems pavyks tą įrodyti teisme?
Šiaip ar taip, Clintas Eastwoodas kino ringe net be apšilimo gali nokautuoti gerokai jaunesnius „profus“. Nugalėti jį tikrai nebus lengva. Tai atsitiks nebent tada, kai Holivudo veteranas pats paliks postą. Kol kas to daryti režisierius, regis, neketina...
1 Douglas Thompson. Clint Eastwood. Seks i sława“. W. 1993, p. 31.
2 На экране Америка. M. 1978, p. 283.
3 Ten pat, p. 215.
4 Kinas. 1993, nr. 2–3, p. 24.