(Ne)vilties ir išgyvenimo terapija: juodojo humoro prisodrintas ekrano pozityvas padės būti stipresniems

Sudėtingas ir nelengvas laikas, kurio metu svarbu kalbėti apie atokvėpio metą, kai nerimas ir baimė tartum pasitraukia, pasirinkus išskirtinius ir vertus dėmesio filmus didžių kūrėjų, kaip Stanley Kubrickas, kuris dar 1964 metais sėkmingai ekranizavo vyravusią baimę dėl branduolinio konflikto tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, ar įdomių personų, kaip škotų satyrikas ir režisierius Armando Iannucci. Išgyvenimo strategija nėra vien laukimas, bet ir gebėjimas nepasiduoti, puoselėti ramybę ir išlikti savimi.

Žiūrėdamas puikų filmą ar serialą, kiekvieną kartą atrandi vis naujų dalykų. Tie dalykai atsiveria, kai esame jiems pasiruošę. Tinkamas laikas ir vieta, mūsų nusiteikimas ir, be abejonės, prasmingas pasirinkimas atveria platesnius horizontus ir vertingų potyrių galias.

Ir, kaip rašė įtakingiausias amerikiečių kino kritikas Rogeris Ebertas, peržiūrėjęs Stanley Kubricko legendinį „Daktarą Strangelove“ gal 10-ąjį kartą, jis atrado neįtikėtiną, patį juokingiausią dalyką filme – aktoriaus Georgeʼo C. Scotto veido mimikas: tikai, trūkčiojimai, grimasos ir antakių išlenkimai bei pakėlimai, sardoniška šypsena ir lūpų kramtymas sudarė stulbinantį balso ir veido išraiškų duetą [1].