C. Bukowskis gimė vokiečių-amerikiečių šeimoje Vokietijoje, tačiau žlugus Vokietijos ekonomikai, jo šeima persikraustė į JAV. C.Bukowskio tėvas mažai dirbo, daug gėrė ir smurtavo. Vaikystėje dėl savo vokiško akcento ir drabužių Bukowskį įžeidinėjo kiti vaikai, jis jautėsi esąs atstumtuoju. Vos būdamas paauglys, jis pradėjo gerti. Jam sunkiai sekėsi įsitvirtinti literatūros pasaulyje, todėl jis daug gėrė, dirbo padienius, prastai apmokamus darbus. Vėliau jis vedė poetę iš mažo Teksaso miestelio, bet jie netrukus išsiskyrė. O Bukowskis ir toliau gėrė ir rašė. Jam teko dešimt metų dirbti pašte. Bukowskis norėjo būti rašytoju. Tačiau dešimtmečius jo darbus atmetė beveik kiekvienas žurnalas, laikraštis, agentas ir leidėjas, kuriam jis juos pateikė. Pasak jų, jo darbai buvo siaubingi. Neapdoroti. Šlykštūs. Kai susikaupė atmetimo šūsniai, nuolatinės nesėkmės nustūmė Bukowskį į gilią depresiją, kuri jį lydėjo didžiąją jo gyvenimo dalį. Bukowskis dirbo pašte didžiąją dalį savo gyvenimo. Jis vos ne skurdo, o dalį algos išleisdavo alkoholiui. Likusią dalį jis išleisdavo lošimams. Naktį jis gėrė vienas ir kartais „išmušė“ poeziją ant savo sumuštos senos rašomosios mašinėlės. Taip prabėgo trisdešimt metų, kurių didžioji dalis buvo beprasmiškas alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų ir prostitučių susiliejimas. Tada, kai Bukowskiui buvo penkiasdešimt, po viso gyvenimo nesėkmės ir savigraužos mažos nepriklausomos leidyklos redaktorius susidomėjo jo darbais. Redaktorius negalėjo pasiūlyti Bukowskiui daug pinigų ar pardavimų. Bet jis keistai mylėjo girtą nevykėlį, todėl nusprendė surizikuoti. Tai buvo pirmas tikras šansas, kurį Bukowskis kada nors buvo gavęs, ir, suprato, kad tai turbūt vienintelis, kurį kada nors gaus. Bukowskis parašė redaktoriui: „Turiu vieną iš dviejų pasirinkimų – likti pašte ir išprotėti... arba likti čia ir žaisti su rašytoju ir badauti.“. Bukowski nusprendė badauti.
Nuo to prasidėjo Bukowskio sėkmė. Toliau jis išleis šešis romanus ir šimtus eilėraščių, parduodamas daugiau nei du milijonus savo knygų egzempliorių. Jo populiarumas paneigė visų lūkesčius, ypač jo paties pasakojimai.
Bukowskio gyvenimas įkūnija amerikietišką svajonę: žmogus kovoja už tai, ko nori, niekada nepasiduoda ir galiausiai įgyvendina savo drąsiausias svajones. Tai praktiškai filmas, laukiantis įvykio. Mes visi žiūrime į tokias istorijas kaip Bukowski ir sakyk: „Matai? Jis niekada nepasidavė. Jis niekada nenustojo bandyti. Jis visada tikėjo savimi. Jis atkakliai laikėsi visų šansų ir padarė kažką iš savęs! “. Tada keista, kad ant Bukowskio antkapis, epitafijoje rašoma: „Nebandyk“.
Nepaisant knygų pardavimo ir šlovės, Bukowskis iš tikrųjų buvo nevykėlis. Jis tai žinojo. Ir jo sėkmė atsirado ne dėl kažkokio pasiryžimo būti nugalėtoju, bet iš to, kad jis žinojo, jog yra nevykėlis, tai priėmė ir tada apie tai sąžiningai parašė. Jis niekada nebandė būti kuo nors kitu, tik tuo, koks buvo. Genialumas Bukowskio kūryboje buvo ne neįtikėtinų šansų įveikimas ar savęs ugdymas į šviečiančią literatūrinę šviesą.
Buvo priešingai. Tai buvo jo paprastas sugebėjimas būti visiškai, nepajudinamam sąžiningam sau – ypač blogiausioms jo dalims – ir nedvejojant ir neabejojant pasidalinti savo nesėkmėmis.
Tai yra tikroji Bukowskio sėkmės istorija: jo komfortas su savimi kaip nesėkmė. Šlovė ir sėkmė nepadarė jo geresnio žmogaus.
Savęs tobulinimas ir sėkmė dažnai įvyksta kartu. Bet taip nebūtinai reiškia, kad jie yra tas pats dalykas. Mūsų kultūra šiandien yra įkyriai orientuota į nerealius teigiamus lūkesčius: būk laimingesnis. Būkite sveikesni. Būkite geriausi, geresni už likusius. Būkite protingesni, greitesni, turtingesni, seksualesni, populiaresni, produktyvesni, labiau pavydėtini ir žavesni. Būkite tobuli ir nuostabūs ir kiekvieną rytą, prieš pusryčius išmeskite dvylikos karatų aukso grynuolius bučiuodami savo asmenukėms pasiruošusį sutuoktinį ir atsisveikindami su du su puse vaiko. Tada skrisite sraigtasparniu į savo nuostabų darbą, kur dienas leidžiate nepaprastai prasmingą darbą, kuris, tikėtina, vieną dieną išgelbės planetą.
Bet kai sustosite ir tikrai pagalvosite, įprasti gyvenimo patarimai – visi teigiami ir laimingi savipagalbos dalykai, kuriuos girdime visą laiką – iš tikrųjų yra tai, ko tau trūksta. Taip yra sukuriamas įsivaizduojamas trūkumas – kai žmogus patiki, kad jį turi, tada jis perka, keičiasi, neva tobulėja. Jūs sužinosite apie geriausius būdus užsidirbti, nes jaučiate, kad jau neturite pakankamai pinigų. Jūs stovite priešais veidrodį ir kartojate patvirtinimus sakydamas, kad jūs esate gražūs, nes jaučiatės taip lyg nebūtumėte gražūs.
Tačiau tikrai laimingas žmogus nejaučia poreikio atsistoti prieš veidrodį ir sakyti, kad yra laimingas. Jis tiesiog yra. Teksase yra toks posakis: „Mažiausias šuo loja garsiausiai“. Pasitikintis vyras nejaučia poreikio įrodyti, kad pasitiki savimi. Turtinga moteris nejaučia poreikio įtikinti nieką, kad ji turtinga.
Ir jei visą laiką apie ką nors svajojate, tai vėl ir vėl stiprinate tą pačią nesąmoningą tikrovę: kad jūs nesate toks.
Reklamos nori, kad jūs patikėtumėte, jog gero gyvenimo raktas yra gražesnis darbas, tvirtesnis automobilis, gražesnė mergina ar sūkurinė vonia su pripučiamu baseinu vaikams. Pasaulis jums nuolat sako, kad kelias į geresnį gyvenimą yra dar daugiau, daugiau, daugiau – pirkite daugiau, turėkite daugiau, darykite daugiau, būkite dar daugiau. Esate nuolat bombarduojami žinutėmis, kad vis kažko jums trūksta ar reikia, vis kažko neturite, ką turi kiti. Tai verčia jus pernelyg prisirišti prie paviršutiniško ir netikro, pašvęsti savo gyvenimą laimės ir pasitenkinimo miražo persekiojimui.
Taip suvokdami laimę žmonės netampa laimingi. Bukowskio filosofija „nebandyk“ mus moko susitaikyti su savimi. Tai nereiškia, kad turime būti pasyvūs ir eiti pasroviui, o išmokti susitaikyti su nesėkme ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, jei nieko negalime pakeisti. Bukowskio pavyzdys moko ne vaikytis nematomos laimės, kuri yra tik iliuzija, bet susitaikyti su realybe ir tiesiog gyventi šiuo momentu.