Nusilpęs mūsų intelektualusis elitas taip pat nieko geresnio pagimdyti negali „nes tai žmonių – savanaudžių, pilnų ydų ir čia pat galinčių apsiverkti dėl kokio filmo herojaus, atiduoti paskutinius marškinius, nešioti seneliams maistą, kaip krepšininkas Kalnietis ir daugybė kitų milijonierių ir ne milijonierių daro per pandemiją – pasaulis“, – rašo Rimvydas Valatka.
Toliau jis „analizuoja“, kad niekas niekada nesikeičia nei po Antrojo pasaulinio karo, nei po Stalino represijų, nei po to, kai amerikiečiai numetė branduolinę bombą ant Japonijos ir t.t. Šiek tiek paprieštarausiu: po Antrojo pasaulinio karo pasikeitė pasaulinis žemėlapis, prasidėjo Šaltasis karas. Žmonės pasidalino į dvi grupes – tie, kurie palaiko komunizmą ir tie, kurie palaiko kapitalizmą. Kitas reikšmingas pokytis, kad įvyko Niurnbergo procesas, kuriame buvo nuteisti nacistai. Ką jau kalbėti apie Lietuvą, kurioje žmonės buvo šeimomis sodinami į traukinius ir išvežami į Sibirą. Spėju kai tai keičia kiek patį gyvenimo būdą tiek ir pačius žmones. Dalį kurių tokie išbandymai tik užgrūdino ir pastūmėjo tolesnei kovai su totalitariniais režimais.
Po to garsus intelektualas rašo, kad po gripo epidemijos, kuri buvo 1918–1920, Stalinas sukūrė gulagą. Čia suklydo tik apie dešimtmetį, bet nieko tokio. Esminė gulago pasekmė, kad jis padėjo miną po Rusijos ateitimi, kuri iki šios dienos kiršina didelę dalį gyventojų.
Iki Hirosimos ir Nagasaki į branduolinę bombą žiūrėjome kaip į įprasta, tik galingesnę, bet po šios tragedijos žmonija suprato, ką padarė ir tai buvo vienintelis kartas, kai branduolinė bomba buvo panaudota. „Nepaisydami viso to siaubo, žmonės dauginosi geometrine progresija...“, – nuogąstauja Lietuvos šviesuolis. Turbūt garsus žurnalistas yra šalininkas „auksinio milijardo“ teorijos, kur didžiausia problema per didelis žmonijos kiekis, ir reikia kažkaip atsikratyti 6 mlrd. žmonių. Tuomet viskas stoja į savo vietas, aišku, iš kur tiek neapykantos ir paniekos žmogui.
Mažų mažiausia ką duos koronaviruso krizė žmonėms, tiems, kurie nelaiko gyvenimo tikslo vien prikimšti skrandžius, bet tiems, kurie nori suprasti ir mąsto, tai jie pamatys per šį laikotarpį, kas yra kas. Kad tam tikra elito dalis, kurio užduotis vesti tautą į šviesų rytojų, nekenčia tos tautos ir nieko jie negali sukurti šviesaus, nes negali aklas aklo vesti.
O dėl žmonijos, norėčiau nuraminti p. R. Valatką, su ja viskas tvarkoj, problema su degraduojančiu elitu, o žmogus kenčia, mokosi ir auga.
Užbaigti norėčiau kaip ir pradėjau žodžiais iš M. Gorkio apsakymo „Žmogus“: „Bet jei jame (aut. žmoguje) užsiliepsnos pasipiktinimas (aut. šiuo atveju valatkomis), tai pažadins mintį ir – jis vėl eina vienas per savo klaidų trintį, vienas tarp degančių savo abejonių kibirkščių, vienas tarp senų tiesų griuvėsių! Didingas, išdidus ir laisvas, jis drąsiai žvelgia tiesai į akis ir reiškia savo abejonėms.”
Jūs meluojate sakydamas, kad esu bejėgis, kad mano sąmonė yra ribota! Ji auga! Aš tai žinau, matau, jaučiu – tai manyje auga! Aš perpratau savo sąmonės augimą kančios jėgą ir, žinau, jei ji nebūtų išaugusi, nebūčiau kentėjęs labiau nei anksčiau.
Bet su kiekvienu žingsniu noriu vis daugiau ir daugiau, jaučiu daugiau, matau vis giliau ir giliau, ir tas spartus mano norų augimas yra galingas mano sąmonės augimas! Dabar tai tarsi kibirkštis manyje – ir ką? Juk kibirkštys yra gaisrų motinos! Aš – ateityje – gaisras visatos tamsoje! Ir aš esu pašauktas apšviesti visą pasaulį, ištirpdyti jo paslapčių paslaptis, rasti harmoniją tarp savęs ir pasaulio, sukurti harmoniją savyje ir, nušviečiant visą niūrų gyvenimo chaosą šioje kenčiančioje žemėje, apgaubtoje kaip odos liga, nelaimių pluta, liūdesio, sielvarto, pykčio – nuvalyti visus piktus nešvarumus į praeities kapą!“