…Vieną 1975 m. vasario dieną Ispanijos miestelio Kasereso vietinis policijos pareigūnas, pavarde Pirisas, pastebėjo, kad knygyno vitrinoje šalia kitų didžiojo aragoniečių dailininko Goyos kūrinių kopijų eksponuojamas ir garsusis jo paveikslas „Apsinuoginusi Macha“. Manydamas, kad tai šiurkštus išpuolis prieš moralę ir deramą elgesį, pareigūnas nedvejodamas įsakė tos įstaigos savininkei paslėpti akis badantį kūrinį, esą šis kursto paauglių, einančių į šalia esančią mokyklą, aistras. Plačiai pasklidusi žinia apie tokį policininko akylumą sukėlė sarkastišką intelektualų (tuo metu tai buvo vienintelė oficialiai leidžiama opozicija) reakciją. Kita vertus, intelektualai į visa tai pažvelgė su tam tikru humoru ir net apsidžiaugė, nes ši absurdiška situacija suteikė puikią progą pademonstruoti pasauliui, kaip veikia Franco diktatūros cenzūra. Tai vienas iš paskutiniųjų jos pasispardymų, nes kaip ir kitos režimo apraiškos ji buvo jau nusilpusi ir nebegalėjo ilgai tęstis. Nemažai šalies žmonių puikiai suvokė tikrąją padėtį, todėl išgirdę apie šį įvykį, jautė tą patį, ką dabar jaučiame mes – gailestį ir gėdą dėl dar vieno pavyzdžio, kaip ciniškai valdžia demonstruoja savo neklystamumą. Žinoma, daug lėmė ir visuomenės atsilikimas, kultūros stoka, beribis parodomasis pareigūnų didžiavimasis savo galia. Antai Kasereso miesto taryba net paprašė, kad meras padėkotų policininkui Pirisui už stropumą. Laimei, šis apgailėtinas istorinis laikotarpis jau nugrimzdęs į praeitį.
Deja, neseniai internete buvo surinkta tūkstantis parašų po peticija, kuria reikalaujama, kad Niujorko Metropoliteno meno muziejus nukabintų Balthuso paveikslą „Svajojanti Teresė“, neva jame pernelyg romantiškai vaizduojamas vujerizmas, mažamečiai tarsi sudaiktinami, o tai kenkia lankytojų moralei. Abi aptartos situacijos, suprantama, yra visiškai skirtingos – paveikslo „Apsinuoginusi Macha“ pasmerkimas susijęs su fašizmo, įdiegusio visuotinę cenzūrą, sukelta baimės atmosfera, o pasipriešinimas viešam antrojo paveikslo rodymui greičiausiai susijęs su noru išreikšti užuojautą seksualinės prievartos aukoms. Tačiau ar neatrodo, kad abu šie nutikimai makabriškai panašūs? Juk abiem atvejais bandoma apriboti pilietines teises, primesti privalomą ideologiją, paminant liberalios visuomenės nuostatas. Bet koks atsakymas į šį keblų klausimą turi dvi puses, viena susijusi su moraliniu, kita – su estetiniu progresu. Ar gali būti, kad tai, kas prieš keturiasdešimt metų laikyta atsilikimu, dabar virto pažanga? Pasižiūrėkime į visa tai įdėmiau.
Apie moralinį progresą…
Moralinio progreso sąvoka skamba įtartinai, nes ji neretai siejama su barbariška, melaginga, niekuo nepagrįsta samprata, esą dabar žmonės morališkai pranašesni už savo protėvius. Toks požiūris klaidingas, nes empiriniai antropologiniai įrodymai leidžia teigti, kad visiems žmonėms visais laikais būdingas moralės pojūtis, aišku, su tam tikrais trūkumais ir silpnybėmis. Kita vertus, mintis apie moralinį pranašumą (vienų epochų prieš kitas epochas, vienų religijų prieš kitas religijas, rasių ir klasių prieš kitas rases ir klases, engėjų prieš engiamuosius ar engiamųjų prieš engėjus, kolonistų prieš vietinius gyventojus ar vietinių gyventojų prieš kolonistus, galiausiai mūsų pačių prieš tuos, kuriuos laikome savo priešininkais) laikytina ypač pavojinga, nes visais laikais padėjo melagingai pateisinti didžiausius žiaurumus, sumenkinti „moralinį progresą“, paversdama jį istoriškai neišvengiama stipresniojo pergale prieš silpnesnįjį. Išspręsti šio klausimo bus neįmanoma, jeigu „progresu“ laikysime karą tarp nesuderinamų moralinių sistemų, – to nedaryti mokė jau Kantas.
Moralinis progresas įmanomas tik tada, jei atsisakoma ginčo, kuris vyksta nuo pat kultūros ištakų. Tą puikiai iliustruoja senosios graikų tragedijos, vaizduojančios kruviną kerštą, pavyzdžiui, „Orestėja“. Šis pragaištingas ratas nustoja suktis tik tada, kai jį sustabdo įstatymas, vienbalsiai priimtas besiginčijančių pusių. Nietzsche knygoje „Apie moralės genealogiją“ teigia, kad atsirandant moralei, žmonija atsisakė gamtos jurisdikcijos ir perėjo į iki tol nepatirtą „teisės būvį“, leidžiantį nesuasmenintai vertinti žmogaus veiksmus. Nuo teisingumo negali išsisukti nei pedofilai, nei vagys, bet asmenys baudžiami ne už tai, kas jie yra, o už tai, kuo nusikalto. Taip nugalimas, pasak Nietzsche’s, „aukos požiūris“ ir „beprasmis įniršis“. Tai nereiškia, kad žmonėms, kurie sutinka, kad būtų taikomi įstatymai, nebūdingas noras keršyti už patirtas skriaudas, bet jie nesigriebia keršto, nes žino, kad dėl tokių veiksmų bus ilgam apribota pilietinė jų laisvė. Taigi palaiko teisinį keršto draudimą, o siekdami teisingumo, atiduoda jėgos monopolį valdžios institucijoms. Moralinis progresas nereiškia, kad vieni žmonės yra morališkai viršesni už kitus, atvirkščiai – rodo, kad visuomenė turi teisines ir politines institucijas, galinčias apginti savo narius, ypač labiausiai pažeidžiamus.
Tuo remiantis galima siekti moralinės pažangos, kuriai reikalinga speciali teisinė apsauga. Sugrįžti senajai tvarkai neleidžia daugelis dalykų, iš kurių ypač svarbus vienas – moralinės pažangos įtvirtinimas konstitucijoje. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į kai kuriuos kitus reikšmingus žmonijos istorinės pažangos veiksnius, pradedant vergijos panaikinimu, baigiant pilietinių teisių institucionalizavimu, kai priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kiti dokumentai, pavyzdžiui, socialinis kontraktas pripažįsta darbuotojų teises ir pan. Visa tai vadinama socialine demokratija. Reikėtų paminėti ir moterų emancipaciją, įstatymus prieš rasinę diskriminaciją, už vaikų apsaugą, nes įvairios valstybės visa tai įtvirtina įstatymais. Deja, ši pažanga toli gražu nereiškia, kad vyksta moralinė žmonijos evoliucija, todėl institucionalizuotas progresas vieną dieną gali tiesiog žlugti ir viskas vėl grįš į buvusią būklę, o gal susiklostys net blogesnė padėtis.
… ir apie moralinį regresą
Turbūt niekas nesiginčys, kad moralinis regresas neišvengiamai susijęs su aptartu teisingumo sistemos nuosmukiu, kai norima sugrįžti prie keršto praktikos ir kovų už moralinį pranašumą. Galima prisiminti, kad marksizmas dar visai neseniai kvestionavo įstatymus ir pagrindines teises, laikydamas jas „ideologinėmis superstruktūromis“, maskuojančiomis ekonominę nelygybę ir didinančiomis klasinį susiskaldymą. Teisės paradigmą marksizmas pakeitė karo paradigma, t. y. klasių kova, teisingumą tapatindamas su engiamųjų pergale prieš engėjus. Atsižvelgiant į didžiulę marksizmo įtaką, šis pilietinių teisių diskreditavimas tapo tvirtu pagrindu komunistinėms valstybėms plačiai skleisti savo ideologinę apgaulę, propaguojamą iki šiol. Pagal ją teisių stoka nėra joks trūkumas, priešingai – įrodymas, kad ten, kur valdo komunistai, užtikrinama „tikroji“ laisvė, o liberalus režimas apgavikiškai suteikia visuomenei tik „formaliąją“. Panašaus požiūrio laikėsi ir tos totalitarinės valstybės, kurios rėmėsi rasinio pranašumo doktrina.
Galima pamanyti, kad šie svarstymai, kaip ir pareigūno Piriso pareigybinė nuostata, yra gerokai atgyvenę, bet štai, praėjus nemažai laiko po jau aptarto groteskiško istorijos tarpsnio, vėl girdime rūsčią „teisės kritiką“, tiesa, ji yra įgavusi kiek kitokią formą. Vis dėlto ir dabartinis „progresyvusis“ istorijos atnaujinimas kai kuriuos dalykus akivaizdžiai yra perėmęs iš marksizmo. Viena žymiausių tokios kritikos formų – Michelio Foucault tezės, pagal kurias atrodytų, kad šiuolaikinei visuomenei įprastos didžiosios politinės struktūros (valstybė, parlamentas, valdžia, teismas, laisva spauda ir kt.) yra tik paviršinė daug gilesnių santykių išraiška, nes už to paviršiaus slypi daugybė molekulinių, beveik nematomų mikrogalių (ir mikrotroškimų), kovojančių tarpusavyje. Kaip tik šie elementai sudaro pagrindines visuomenės struktūras, todėl ją nuolat persekioja nerimas ir netikrumas. Taigi tariamasis „įstatymo nešališkumas“ yra ne kas kita, o paprasčiausias fasadas, už kurio slepiasi asimetriški galios santykiai.
Foucault tezėmis be išlygų rėmėsi praėjusio amžiaus viduryje kilę ar atgimę politiniai judėjimai, kurie padarė didelę įtaką tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų politinėms programoms. Tačiau minėtas idėjinis kontekstas neabejotinai naudingas ir kitam, Foucault nenumatytam atvejui, – konfliktams dėl tapatybės. Šios politinių veiksmų platformos „nenugalimas polėkis“ sėkmingai pakeitė aršią „klasių kovą“. Todėl šiandien dauguma „didžiųjų“ galios konfliktų kyla ne dėl tariamos lygybės, kaip skelbė įvairios socializmo atmainos, o dėl susipriešinusių pusių tapatybės. Ši kova vėl tapo suasmeninta, todėl teisingumui pradėjo rūpėti antagonistų tapatybė. Dabar „trūktelėjus teisėją už mantijos“, jis tarsi pastūmėjamas nagrinėti ne patį veiksmą, bet kaltinamojo asmenybę. Ši naujoji strategija paneigia Nietzsche’s kadaise įvardytą perėjimą nuo gamtos jurisdikcijos, pagal kurią vieno žmogaus padaryta žala kitam laikoma pavienių asmenų problema, prie įstatymo, tą žalą traktuojančio kaip nusižengimą bendriems visuomenės interesams. Kai toks kolektyviškumas išnyksta, vietoj jo atsiranda nesutaikomas tapatybių antagonizmas, besiginčijančios pusės nebepasitiki teisingumu, nes jų „išskirtinumas“ neleidžia sumenkinti savęs, pripažįstant, kad kitas irgi yra toks pats lygus prieš įstatymą. Trokštama teisę vėl pakeisti kerštu, kuris nesiekia teisingumo, tiesiog bando pažeminti priešininką. Ištaisyti tariamas istorijos ir meno raidos klaidas norima, žvelgiant iš pažeisto tapatumo perspektyvos. Tai gąsdina, nors tokių kerštautojų argumentai, ačiū Dievui, nesutampa su totalitarinių valstybių ideologija. Vertėtų pabrėžti, kad pasitikėjimo teismais kaip institucijomis, gebančiomis vykdyti socialinį teisingumą (tiek, kiek mes, mirtingieji, esame pajėgūs visa tai įvertinti ir nuolat pervertinti), praradimas yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl taip plačiai paplito vadinamoji „posttiesa“, atverianti galimybę kiekvienam iš mūsų susikurti „alternatyvius faktus“, tarnaujančius asmeniniams interesams, ir sėjanti nepasitikėjimą visuomenės aprobuotomis tiesomis.
Apie estetinį progresą (arba regresą)
Šiuo metu kylanti tam tikra grėsmė tokiai valstybei, kuri grindžiama įstatymais, be kita ko, atspindi ir šiuolaikinei kūrybai aktualias aplinkybes, paveldėtas iš XX a. Nors koncepciją apie „estetinį progresą“ tiesiogine šių žodžių prasme taikyti menui būtų absurdiška (kitaip tariant, kvaila teigti, kad Rubenso paveikslai yra geresni arba prastesni už Michelangelo freskas ar Degas balerinas), vis dėlto sunku būtų tvirtinti, kad XXI a. menininkas, kaip kultūros kūrėjas, išreiškia savo įkvėpimą taip, kaip XIX amžiuje, kuris buvo laisvesnis negu ankstesnės epochos, todėl politinė, ekonominė, religinė ar „moralinė“ galia varžė dailininkus, muzikantus gerokai mažiau. Nuo tada meno kūrinius buvo galima kurti, remiantis vien estetiniais kriterijais, neatsižvelgiant į teisinius reikalavimus. Panašias garantijas dėstytojai įgavo akademinėje, o žurnalistai – spaudos laisvės srityje, kai moksliniai tyrimai, intelektinis darbas ir visuomenės nuomonės formavimas tapo nepriklausomas nuo sociopolitinių institucijų, kad jos nebandytų nukreipti šios veiklos saviems interesams tenkinti.
Kai 1938 m. Balthusas tapė paveikslą „Svajojanti Teresė“, meninę veiklą dar saugojo autonominė jurisdikcija, apie kurią pareigūnas Pirisas 1975 m. nieko nebuvo girdėjęs, todėl neabejojo, kad politinis estetikos vertinimas absoliučiai teisingas dėl moralinio pranašumo, kuriam niekas negali prieštarauti. Beje, menininkai, naudodamiesi tos jurisdikcijos teikiama apsauga, ne kartą atsisakė nusižengti estetiniams savo principams, netarnavo politinei totalitarinės sistemos propagandai, net persekiojami fašistinio ir komunistinio režimų.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo istorinis avangardas, tapęs viso šiuolaikinio meno atskaitos tašku, atsisakė tokios apsaugos, tuo siekdamas, kad menas neatitrūktų nuo gyvenimo, priešingai – į jį pasinertų. Walteris Benjaminas visa tai vadino „meno politizavimu“. Taigi tuo pat metu, kai vieni propagavo idėjas apie „galios mikrofiziką“ ir „troškimų mikropolitiką“, daugelis šiuolaikinių meno srovių atmetė autonominę estetikos jurisdikciją, savo kūriniais siekdamos politinių ir moralinių tikslų. Deja, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, tai ta pati politiškai korektiško draudimų įteisinimo forma, kuri palietė ir Goyos „Apsinuoginusią Machą“, XX a. totalitariniams režimams įteisinus cenzūrą.
Kita vertus, tos politinės ir moralinės aspiracijos, kurioms (simboliškai) tarnauja šiuolaikiniai menininkai, nediskutuotinai yra „geros“, nes palaiko neteisybės, diskriminacijos, masinės migracijos ir kapitalizmo aukas. Tačiau, kad ir kaip vertintume šią šiuolaikinio meno strategiją (ar tai laikytina „progresu“, palyginti su „autonomine“ jo praeitimi, ar regresu, vedančiu į heteronomiją?), vienas dalykas neginčytinas – kai menas, užuot laikęsis vien estetinių ir meninių kriterijų, paklūsta politikai ir moralei, jis neįstengia kovoti su politiniais ir moraliniais argumentais. Todėl buvo užsipultas ir Balthuso paveikslas, sukurtas visai kitais tikslais.
Jei prie naujosios „nepasitenkinimo jausenos“ dar pridurtume „beprasmį įniršį“, kaunantis dėl savo tapatybės, nežinia ko galėtume iš pareigūno Piriso palikuonių sulaukti ateityje.
Iš ispanų kalbos vertė Gabija LEONAVIČIŪTĖ
© José Luis Pardo / Letras Libres / Eurozine