– Greta, tau atnešė orchidėją!
– Kokią orchidėją? – viena ranka laikydama pusiau surūkytą cigaretę, kita bandė praskleisti širmą, dabar užbarikadavusią balkono duris.
Peleninė – puodelis nuskelta ąsele, kurį kažkada parsivežė iš Kipro, elementarus kičas, skirtas turistams: juodu emaliu padengta keramika su auksuotu krašteliu ir antikine vadeliotojų scena, – per metus užsipildydavo nuorūkom, permirkstančiom nuo pavasario liūčių, vasarą išdžiūstančiom lyg kokie rusvi, slogiu smarsu dvelkiantys mumijų pirštai, žiemą įšąlantys sniego kristaluose. Dabar cigaretė, gesinama į drėgną puodelio kraštą, sušnypštė, o ji, eidama į kambarį, vos neužvirto ant Audros, kuri stovėjo prie pat balkono durų, laikydama šlykščiai salotinės spalvos vazoną, kuriame stirksojo stiebas, nusėtas baltais vaškiniais žiedais.
Nuo to momento, kai pirmą kartą pamatė, negalėjo pakęsti šių augalų. Jų baugus sterilus negyvumas gąsdindavo lygiai taip pat kaip neurotiškai švariai iščiustyti butai, aidintys ir be dulkelės, su milimetrų tikslumu išrikiuotais daiktais ir interjero puošmenomis, regis, niekada nepaslenkamomis iš joms įprastų vietų, kur atėjusi jausdavaisi mažiausiai operacinėje, apšviestoje dienos šviesos lempų, išryškinančių kiekvieną vos matomą veido kraujagyslę, odos poras ir pūkelius ant audinio – kad toje erdvėje pasijustum įsibrovėliu, svetimkūniu. Tokiems butams nereikėjo žmonių, jie turėjo egzistuoti patys sau, lygiai kaip orchidėjos, kurių vienintelis netobulumas, veik akibrokštas steriliam grožiui buvo lendančios iš žemės šaknys – sumedėjusios driežiškos ataugos, kuriomis jos siurbdavo gyvastį iš oro ir šviesos. Tik kam – juk vis vien atrodė kaip dirbtinės.
Ir štai dabar viena iš jų, lyg koks ateivis, atsirado jos bute, chaotiškai užverstame knygomis, rytietiškais kilimais ir pagalvėlėmis, aibe keisčiausių formų kėdžių ir pufų, suvenyrais, paveikslais, atremtais į sienas, pilname dulkių, iš lauko pamažėl nešamų žemių, katės plaukų. Tvarkytis ji nemėgo, manė, kad tai beprasmiška. Kartais, kai jau būdavo nebeįmanoma, atžaria ranka prasišluostydavo dulkes ar pereidavo per kambarius su siurblio rankena, kitoje rankoje laikydama cigaretę, nes šis veiksmas tiesiog reikalavo dūmo, to susvilusio dervų kvapo, kurį kartais leisdavo sau bute.
– Atnešė tavo kaimynė. Tiksliau, tavo kaimynę prižiūrėjusi giminaitė. Sakė, tokia mirusios valia ir kad laidotuvės antradienį, lyg pirmą, – Audros balse girdėjosi kaltės jausmas.
Tai žinoma, puikiai žinojo, kad Greta nekenčia orchidėjų, ir galėjo ką nors sugalvot – na, kad ši išvykusi, o ji negalinti priimti nieko, kol šeimininkės nėra. Bet kažkas ją tarsi užhipnotizavo, gal tos bobos akys – skvarbios, tarsi veriančios kiaurai. Audra net nebuvo tikra, kad orchidėją atnešusi giminaitė jai kažką sakė, tarsi pati būtų sukūrusi tą istoriją apie mirusios valią. Ir dabar, lyg pabudusi iš sapno, stypsojo, tebelaikydama vazoną glėby ir dairydamasi po kambarį.
– Nori, nunešiu ir paliksiu prie konteinerio, – kaltai pasiūlė.
Su Audra jos buvo pažįstamos seniai, galima sakyti, kaip seserys, kartais suprantančios viena kitą be žodžių, palaikančios sudėtingesniais gyvenimo laikotarpiais, o kartais nesimatančios mėnesių mėnesius – tiesiog vedamos abipusio pojūčio, kad taip dabar reikia. Būtent šįryt, po ilgo nesimatymo, Audra paskambino Gretai ir pasiūlė susitikti. Greta ją pakvietė pietų, turėjo gero portugališko vyno, dar likusio iš mėnesį trukusios kelionės, – galėjo sau tai leisti, o ir apskritai jai buvo nusišvilpti net tada, kai darydavo kažką, ko negalėjo.
Dabar ji priėjo prie indaujos, įgudusiu judesiu atkimšo tamsų butelį, iš pažiūros sklidiną juosvos dervos. Šlakelį išsuko masyvioje taurėje, uostelėjo, tada paragavo ir nusišypsojo.
– Na, ir kaip tau su tuo… pala, lyg ir švedu? – paklausė lyg niekur nieko, lyg Audra nestovėtų dabar prieš ją su ta stirksančia orchidėja. – Viešpatie, padėk tą vazoną, – tarstelėjo, pildama vyno ir į kitą taurę.
– O pati nenori man nieko papasakoti? Kokia čia mirusi kaimynė ir orchidėja? Negi vėl pradėjai vaikščioti į svetimas laidotuves?
Greta žvelgė į Audros veidą. Kai toji susijaudindavo, šiek tiek paraudonuodavo jos skruostikauliai – tarsi prie pat plaukų augimo linijos kas būtų sukamaisiais judesiais įtrynęs rausvų skaistalų.
– O tu pražilai, – pasakė į taurės vidų. Vynas buvo geras, sodrus ir tvilkė gomurį.
– Seniai matėmės, visko buvo. O švedas išvyko į Švediją, išsiskyrėm lengvai, kažkaip, žinai, nebeprisirišu.
– Kaimynė mirė užvakar – senas žmogus, jau buvo galima tikėtis. Kartais prasilenkdavom laiptinėje, pasišnekėdavom. Kažkada, tiesa, pakvietė užeiti arbatos.
Tąkart užėjusi į kaimynės butą Greta iškart pamatė orchidėją ant plastikinės palangės – didžiulę, išstybusią, žiedais, tarsi išsigimėliškomis akimis, stebeilijančią į ją. Reikėtų palaistyti su actu, – tada pamanė.
– Cha, o nesi tikra, kad to nepasakei garsiai? – Audra su vyno taure susmego sofoje tarp dviejų marokietiškų pagalvių. Ant jos kelių tuojau pat liuoktelėjo Gretos katė, kurią vadino tiesiog kate, ir pradėjo murkti, reikalaudama glamonių.
– Vyk ją šalin, apipūkuos. Na, tada tiesiog gėrėm arbatą, reikėjo kažką pažiūrėti jos telefone – seniems žmonėms sunku su technika. Manai, kad perskaitė mano mintis?
– Greta, ir kodėl tau viskas nuolat ne kaip normaliems žmonėms? – Audra nukėlė nuo kelių katę ir atsistojo. – Duok cigaretę, man reikia parūkyti.
●
– Imk ir grąžink tą orchidėją senei! Ji aiškiai ragana! – Audra ryžtingai mostelėjo sidabrine šakute, ant kurios buvo pasmeigtas atšalusio kepsnio gabalas. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, jos baigė gerti trečią portugališko vyno butelį.
– Eik geriau miegoti, paklosiu tau miegamajame.
Greta jautėsi girta, pavargusi ir sena. Kaskart prasilenkdama su kaimyne jau galėjo atpažinti ją iš kvapo – senų žmonių kūno, senatvės kvapo. Sveikindavosi su ja, savo senatve, kuri kerojo ir joje – labai pamažėl, kasdien gilindama rūpesčio vagą tarp akių.
Nuo kada pradėjo mąstyti apie mirtį – kaip realų būtent jai išsipildysiantį dalyką, – nepamena. Gal paauglystėje, savigailos momentais kurdama planus apie savižudybę, kurie buvo ne kas kita, kaip būdas ją atitolinti – išėjimo datą nukeliant neribotam laikui. Lyg viskas priklausytų nuo jos pačios valios – mirti arba ne. Atėjo metas, kai vien galvoti nepakako, reikėjo nuolat įsitikinti mirties išsipildymu kitiems, matuojantis jos pavidalą tarsi drabužius. Tada Greta tiesiog eidavo į laidojimo rūmus, išsirinkdavo vieną iš salių, kur stovėdavo karstas, ir atsisėsdavo tarp gedinčių giminių ir artimųjų. Ilgai tyrinėdavo mirusįjį, iki smulkiausių detalių įsidėmėdama veido bruožus, odos spalvą, skruostų įdubimą, paukštišką nosies išlinkimą, tamsuojančias gilias akiduobes, tarsi akių obuolius kas būtų įstūmęs gilyn buku daiktu – kad niekada neatsimerktų. Prieš išeidama mėgdavo paliesti mirusiojo rankas – senų žmonių jos būdavo šiurkščios ir primindavo lignino gabalą, jaunesnių – lygios, lyg brauktum per plastiko paviršių; ir visų tiesiog kosmiškai šaltos. Kartais, tiesa, ji patekdavo į nesmagias situacijas. „Kas jūs tokia?“ – kartą garsiai paklausė šalia sėdinti, greičiausiai neprigirdinti giminaitė. „Kaimynė“, – greitosiomis nieko geresnio nesugalvojo Greta. „Bet Liusė nebendravo su kaimynais!“ – toliau kvarkė įtari boba, ir Greta turėjo išeiti, nes į ją pradėjo atsisukinėti kiti gedintieji.
Kartą dalyvavo net gedulinguose pietuose – laidojo moterį iš rajono, pagal visas senas tradicijas, kur stalas buvo ištiestas per kelis alytnamio kambarius ir net prieangį – Greta nebūtų įsivaizdavusi, kad kažkas dar taip daro. Jau per pagrabą dalis laidotuvininkų buvo įkaušę ir ją, per daug neklausinėdami, tiesiog globėjiškai įstūmė į užsakytą autobusą, kuris paskui karstą vežantį katafalką nulingavo į Rokantiškes.
– Stavkė keli šimtai, įsivaizduoji. Bet turi eiti paduoti vyras, su bobom nekalba, – greitakalbe su slavišku akcentu bėrė šalia sėdinti moteris. – Kitaip negausi vietos. Tokia dabar brangi mirtis, vaikeli, aš jau dabar taupau, nes vaikams gi nerūpės – pakas kur nors prie aerofloto, o ten baisu, tie čiortai ant galvos leisis – nei pailsėti, nei išsimiegot, ponimaješ.
Prie stalo greitai visi pamiršo mirusiąją, vienas po kito tuštėjo degtinės buteliai, veidai įkaitę blizgėjo nuo alkoholio ir vasaros karščio ir kažkuriuo metu jau nebuvo galima atskirti, ar čia laidotuvininkai, ar vestuvininkai. Greta tarsi pakerėta stebėjo kitoje stalo pusėje lygiai taip pat kaip ji įspraustą raudonplaukę bekraujo veido mergaitę, laibą it giltinė. Kai šalia sėdintis įkaušęs diedas pradėjo glostyti Gretai kelį, ji paskambino Audrai.
– Viešpatie, Greta, žinojau, kad tu išprotėjusi, bet eiti į svetimus gedulingus pietus?!
Audra atvažiavo po pusvalandžio ir paskutinis vaizdas, kurį Greta įsidėmėjo, – saulėje degančios raudonplaukės garbanos ir kaulėti pirštai, kuriais ji atsainiai knebinėjo arbūzo sėklas iš mėsingo minkštimo, net neketindama jo valgyti. Lyg pati būtų tas vos plevenantis gyvenimas mirties akivaizdoje. Nors dabar Greta sakytų, kad atvirkščiai.
Miegojo neramiai, nuo išgerto vyno galva buvo sunki, troškino. Jai rodėsi, kad iš kambario kampo, kur stovėjo orchidėja, ją kažkas stebi. Pagaliau užmigusi sapnavo, kad palinkusi prie senosios kaimynės karsto mato jai ant akių uždėtus du baltus orchidėjos žiedus. „Niekaip nenorėjo užsimerkti“, – šalia karsto rypavo giminaitė. Gretai pažvelgus į senutę dar kartą, ši stebeilijo į ją tuščiomis akiduobėmis – žiedams pakilus tarsi didžiuliams sunkiems vokams.
Paskui Audra pasakojo, kad ji rėkė per miegus ir niekaip nenorėjo prabusti. Sapno jai nepasakojo, sumelavo, kad nieko nepamena, nes Audra būtų išmetusi gėlę, o Greta žinojo, kad šitaip iš sapnų neišsivaduos. Kaip ir nepasakojo, kodėl liovėsi lankytis svetimose laidotuvėse, – tiesa, tuo metu Audra buvo susižavėjusi eiliniu užsieniečiu ir per daug nesidomėjo, kas vyksta Gretos gyvenime. Tąkart, užėjusi į pirmą pasitaikiusią šarvojimo salę, suprato, kad šįkart kažkas ne taip – karstas buvo, bet neįprastai mažas, o jame, aprengtas baltai, lyg lėlė gulėjo nė metų neturintis kūdikis. Ji nebuvo apgalvojusi, ką darys, jei šitaip atsitiks, kitaip nei tada, kai įeidavo į sales, kur būdavo pašarvotos urnos, – tada tiesiog pasėdėdavo privalomas dešimt minučių ir išeidavo. Dabar siaubas ją tiesiog sukaustė, bet ji priėjo prie karsto, negalėdama atitraukti akių nuo kūdikio veido, – kartą miške aptiko skruzdžių apipultą dar visai nedidelę rupūžę – skruzdėms leidžiant nuodus, jos kūnas konvulsiškai trūkčiojo. Greta, pačiupusi medžio šakelę, nuvalė skruzdes, o leisgyvę nelaimėlę padėjo tolėliau, ant samanų. Dabar to mirusio kūdikio veidelis patinusiais apatiniais vokais jai priminė būtent tą rupūžaitę, kuri, kai ji grįžo tuo pačiu taku, jau buvo negyva. Paskui daug kartų sapnavo vis tą patį sapną, tik karste pakaitomis matydavo tai kūdikį, tai varliagyvį – abu aprengtus baltai, romius, tarsi ką tik užmigusius.
Laidotuvių dieną ant tamsiai mėlynos suknelės apsivilko juodą lietpaltį, įsispyrė į žemakulnius laivelius, plaukus susisuko į kuodą. Paskutinį kartą apžiūrėjo save veidrody, pilka pelė, – patenkinta konstatavo. Tai jai tiko – norėjo likti nematoma. Reikėjo važiuoti penkias stoteles, išlipus dar paeiti dešimt minučių pėsčiomis. Popietinės saulės šviesoje barkšojo belapės liepos su įsipynusiais tarp šakų amalais. Jai visada labiau patiko nuogi vainikai, išsprogę lapai paslėps šakų grafiką ir medžiai susilies su dangumi. Lyg kambary, pilname šešėlių, kas įžiebtų ryškią šviesą.
Didžiulis laidojimo namų kompleksas – beveik belangis, aibe juodų kampų erdvėje įsipleištavęs griozdas – išsiskėtęs dunksojo ant kalno. Įėjusi pasuko prie arčiausiai esančios salės. Paskubomis perskaitė moters vardą ir pavardę – iš nuotraukos žvelgė blausios, pavandenijusios akys, žili plaukai buvo susukti į kuodą, visai kaip jos. Jai įėjus, visi smalsiai sužiuro. Ji ryžtingu žingsniu patraukė prie karsto ir, net nepažvelgusi į mirusiąją, padėjo prie jos kojų gėlių puokštę. Puokštės vidury baltomis chrizantemomis pridengta į viršų žvelgė didžiulė balta orchidėjos akis.
●
Greta įjungė filmą kaip tik toje vietoje, kur mergina, paaiškinusi, kad šiuo atveju naudoja tik specialią kosmetiką, šepetėliu pradėjo tepti skaistalus ant senyvos moters veido. Moteris užsimerkusi gulėjo ant stalo, primenančio masažinį grožio salonuose, ir atrodė, tarsi miegotų. „Rožinė lūpų dažų spalva suteiks veidui gaivumo įspūdį, labai svarbu, kad tokia proga moteris atrodytų tikrai gerai“, – toliau pasakojo mergina. Jos baltas veidas ir laku supurkšta išbalintų plaukų šukuosena irgi atrodė kaip negyvėlės – kaip tų įsitempusių, išdailintų, įsmaugtom talijom moterų, tarsi fantastinių kiborgų su įmontuotomis emocijomis, judesiais ir iš anksto užprogramuotais poelgiais. Filmuose tokios, neva netikėtai pasisukant siužeto vingiui, ką nors nužudo – savo vyrą ar vaiką. Nors Gretai būtų labiau netikėta, jei jos to nepadarytų.
Praėjus po laidotuvių keliems mėnesiams, į duris kažkas paskambino, ir Greta atidariusi susidūrė su tuo pačiu skvarbiu žvilgsniu. Su mirusios kaimynės giminaite buvo susidūrusios ir anksčiau – sutikdavo jas abi einančias pasivaikščioti, kartą giminaitė net perdavė jai sultingų kriaušių – turėjo nedidelį sodą netoli miesto. Greta kriaušių nemėgo, bet šios buvo tokios gražios, kad susidėjo į vieną iš savo rytietiškų vazų. Po kurio laiko bute atsirado begalė mažų tarsi aguonos grūdas musyčių, o kriaušės vazoje visos ligi vienos buvo supuvusios. Dabar moteris jai tiesė tą patį salotinį vazoną, kuriame stiebėsi dar visai šviežias orchidėjos daigas. „Suprantu, kad jums, nepatyrusiai, sunku su gėlėmis, radau tada konteineryje, parsinešiau ir štai – auga ir jau žydės!“ – pasakė džiugiai, o akys toliau vėrė kiaurai. Greta norėjo užtrenkti duris prieš šią įžūlią bobą – kodėl nepalieka jos ramybėje, juk tada, nukirpusi stiebą su žiedais ir įkišusi į laidotuvių puokštę, vazoną su kosmine šaknų raizgalyne tiesiog švystelėjo į kiemo konteinerį. Bet, užuot užtrenkusi duris, tylėdama paėmė orchidėją.
Nusižiovavusi atsuko filmą nuo pradžios. Kadre mergina-kiborgas, įtartinai iškilmingai pasakiusi, kad nebijo nei mirties, nei mirusiųjų, rankose laikydama žarnelę su metaliniu antgaliu, palinko prie senyvos moters kaklo. Stambiu planu buvo galima matyti, kaip iš specialios talpyklos į mirusiąją pumpuojamas švelniai rožinis skystis, kuris kelias dienas dar neleis kūnui irti.
Greta užsimerkė – įsivaizdavo, kaip mergina su žarnele palinksta virš jos kaklo. Nuo palangės iš ryškiai salotinio vazono į ją stebeilijo balta orchidėjos akis.